Kaip apsilankymas pas burnos higienistą padeda išvengti burnos vėžio?

Burnos, veido ir žandikaulių chirurgai gydo veido ir žandikaulių traumas, uždegimus, neurologines ligas, įgimtus ir įgytus defektus ir deformacijas, seilių liaukų ligas, šalina galvos ir kaklo navikus.

„Mūsų specialybė yra grįsta ne viena kuria ligų kryptimi, o sritimi. Veido ir žandikaulių srityje ligų ir patologijų yra labai daug“, – pastebi Kauno klinikų Veido ir žandikaulių chirurgijos klinikos gydytojas, burnos, veido ir žandikaulių chirurgas profesorius mokslų daktaras Gintaras Janužis.

– Dėl kokių problemų žmonės kreipiasi į burnos, veido ir žandikaulių chirurgus? Ar jūsų pagalbos dažniausiai prireikia po muštynių, kai sužalojamas nukentėjusiojo veidas, išmušami dantys?

– Dėl išmuštų dantų paprastai kreipiamasi į odontologus. Traumos – nedidelė mūsų darbo dalis. Mes gydome įvairias burnos, veido ir žandikaulių ligas: uždegimus, seilių liaukų ligas, onkologines burnos ir kaklo ligas, neurologines ligas (pvz., trišakio nervo, veido nervo pažeidimus ir kt.). Gydome įgimtas ar įgytas patologijas, sąkandžio anomalijas, žandikaulio sąnario ligas. Tačiau daugiausia pacientų į mus kreipiasi dėl uždegimų. Tai dažniausiai pūlingi uždegimai. Jie gali kilti dėl dantų, seilių liaukų patologijos. Tokiais atvejais žmonės paprastai skundžiasi skausmu, patinimu, karščiavimu ir kitais uždegimui būdingais simptomais.

– Jeigu po muštynių lūžo žandikaulis ar kaukolės veido srities kaulas, ar tai jūsų kompetencija?

– Taip, žandikaulių, skruostikaulių – visų veido kaulų lūžių gydymas – mūsų kompetencija.

Palyginti daug užleistų burnos vėžio atvejų.

– Galbūt muštynių mažėja, kaip ir jums su tuo susijusio darbo?

– Sakyčiau, viso to yra nežymiai mažiau. Be to, visuomenė darosi šiek tiek sąmoningesnė. Pacientai po traumų dabar paprastai atvyksta greitai, ne taip, kaip prieš 20–30 metų, kai, lūžus žandikauliui, atvykdavo po savaitės. Nukentėjusieji arba patys atvyksta, arba yra atvežami greitosios pagalbos automobiliu į Skubios pagalbos centrą. Dėl to traumų komplikacijų būna žymiai mažiau.

– Vienintelis jūsų kompetencijoje esantis sąnarys – žandikaulio. Daug kam plačiai išsižiojus šis sąnarys traška. Ar tai pavojingas simptomas?

– Tiesiog traškėjimas nepavojingas, bet tai požymis, kad sąnariui negerai. Reikėtų pasistengti netraškinti jo specialiai. Jei kitų nusiskundimų nėra, ši patologija negrėsminga. Reikėtų pasistengti labai plačiai neišsižioti, nekąsti maisto plačiai išsižiojus. Šiuo atveju nesvarbu, ar maistas kietas, ar minkštas – svarbu, kad jis nebūtų kramtomas didele amplitude, tačiau visais atvejais verta pasitarti su specialistu.

– Teko girdėti, kad žandikaulio sąnario traškėjimą išgydytų šildymas.

– Galbūt sausa švelni šiluma ir padėtų, jei sąnarį skauda, kai jis ramybės būsenos. Tačiau prieš tai siūlyčiau pasitarti su gydytoju.

– Situacija: išrovus viršutinį protinį dantį žmogus susirgo lėtiniu žandiniu sinusitu. Jau pusmetį jį vargina nemalonaus kvapo pūliai. Ar tai – komplikacija, kilusi dėl nekokybiško odontologų darbo?

– Taip atsitinka ne dėl nekokybiško odontologų darbo, o dėl žmogaus anatominių variacijų. Tokios komplikacijos nelabai dažnos, tačiau nuo jų niekas neapsaugotas – nė vienas gydytojas ar pacientas. Viršutinis žandikaulis yra tuščiaviduris, jame – sinusas. Viršutiniai dantys yra kaulo dalyje, esančioje visai šalia sinuso. Sinuso dugnas dažniausiai būna prie pat viršutinių krūminių dantų šaknų kanalų. Kartais žmogus čia visiškai neturi kaulinės sienos – nebūna jokio intarpo tarp sinuso ir danties alveolės. Išrovėme dantį – tarsi butelio kamštį ištraukėme – atsiveria kanalas. Ypač, jei dėl lėtinių uždegimų sinuso gleivinė yra sustorėjusi ar kitaip pakitusi.

Be to, sinuso nesandarumas gali būti diagnozuojamas ne iš karto, o atsitiktinai. Problemas gali padidinti ir tai, kad pacientai ne iš karto suvokia, kas įvyko. Atsivėrus tokiam kanalui būna, kad žmogui geriant vandenį jis pradeda bėgti pro nosį. Kartais iš karto išrovus dantį tai nepasireiškia, tačiau užtenka, kad pacientas stipriau išsipūstų nosį pirmą antrą parą po danties rovimo, sinuso gleivinė plyšta ir atsiveria kanalas į sinusą. Sinuso gleivinė yra plonytė – ji primena plėvelę, skiriančią kiaušinio lukštą nuo baltymo. Ta ertmė nepritaikyta tam, kad į ją patektų burnos turinys – seilės ar maistas. Dėl to prasideda uždegimas, pūliavimas. Atsiradus tokių simptomų, nereikėtų laukti pusę metų, nes dėl to procesas tampa lėtinis, jį pagydyti yra žymiai sunkiau.

Naudinga: profesoriaus G.Janužio teigimu, profilaktinė dantų ir burnos apžiūra sukuria pridėtinę vertę – atitolina kai kuriuos uždegimus ir onkologines ligas. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Gal galima namų sąlygomis kažkaip užkimšti tą skylutę, kad maistas ten nepatektų?

– Pats žmogus jos niekaip neužkimš – neturės tam priemonių. Be to, gali būti taip, kad tai, ką jūs kimšite, viskas sulįs į sinusą. Taip žaisti negalima. Net gydytojams odontologams, kurie išrauna dantį, mes patariame: tik nieko ten nekiškite, nes paskui gali būti labai sunku visa tai išimti.

– Užsiminėte apie seilių liaukų ligas. Kuo jos pasireiškia?

– Yra trys dažniausiai pasitaikančios seilių liaukų ligų grupės. Stambiosios seilių liaukos yra šešios: dvi paausinės, dvi paliežuvinės ir dvi pažandinės. Viena dažniausiai pasitaikančių šių liaukų ligų yra uždegimai. Antra – augliai, kurie gali būti gerybiniai arba piktybiniai. Trečioji – seilių liaukų akmenligė. Auglio žmogus gali nejausti, nes jo, ypač ankstyvose stadijose, neskauda, o seilių liaukų akmenligės skausmai būna didžiuliai. Žmonės paprastai žino, kas yra šlapimo takų akmenligė. Ar šlapimo, ar seilių liaukų takais pajuda tas akmenėlis ir užkemša lataką – jausmas labai panašus. Seilių liauka tuo momentu padidėja. Žmonės apie tokius atvejus paprastai pasakoja: dieną jaučiausi neblogai, bet grįžau namo, pamačiau maistą – prasidėjo didžiuliai skausmai. Kas atsitiko? Mums pamačius maistą, seilių liauka ima gaminti seiles – ji išsipučia. Ir jeigu tas akmenėlis užkemša seilių lataką – seilėms išbėgti nėra kur. Žmogus jaučia aštrų plėšiantį, veržiantį skausmą. Jeigu išlieka bent nedidelis latako praeinamumas – sako, kad po kiek laiko skausmas sumažėja, nes vis dėlto seilės išteka.

– Tokiu atveju belieka operuoti?

– Taip. Jei tas akmenukas seilių latake – jį išimame iš latako, o kartais tenka pašalinti visą liauką. Tačiau tokių atvejų, kai tenka operuoti stacionare, nedaug. Daugeliu atvejų užtenka ambulatorinio gydymo.

– Kokias onkologines ligas gydote?

– Burnos vėžys yra gana grėsminga liga. Užleistais burnos vėžio atvejais 80 proc. pacientų miršta neišgyvenę penkerių metų. Jei liga diagnozuojama ankstyvose stadijose ir taikomas reikiamas gydymas, pacientai su šia diagnoze neretai išgyvena 10–15 metų ir daugiau. Anksti diagnozuotą vėžį galime net visiškai išgydyti.

Burnos vėžio atvejų gausėja. Prieš 30 metų, kai pradėjau dirbti Kauno klinikose, mes per metus dėl onkologinių ligų gydydavome penkis–septynis ligonius. Tiesa, dalis ligonių patekdavo į Kauno onkologijos ligoninę. Pastaraisiais metais jų tikrai smarkiai padaugėję. Pernai Kauno klinikų Veido ir žandikaulių chirurgijos klinikoje gydėme 98 pacientus dėl piktybinių navikų, 118 – dėl gerybinių navikų ir į juos panašių darinių.

Palyginti daug užleistų burnos vėžio atvejų. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad trečdaliui tokių ligonių gali būti taikomas tik kančias, skausmą palengvinantis paliatyvusis gydymas, visiškai išgydyti jau nebeįmanoma. Jei tai yra užleistas atvejis, operacijos būna labai traumuojančios. Susiduriame su labai didele žmogaus invalidizacija, burnos sudarkymu. Juk su burna susijusios valgymo, kvėpavimo, rijimo – visos pagrindinės gyvybiškai svarbios funkcijos. Operacijos metu jos dažnai pažeidžiamos. Užleistais atvejais neretai pacientai po operacijų kvėpuoja per tracheostomą, maitinami per gastrostomą tiesiai į skrandį.

Siekiant radikaliomis priemonėmis pagydyti pacientą, operacijos metu pašalinami audiniai gana toli nuo onkologinės ligos pažeistų vietų. Sergant vėžiu, kartais tenka pašalinti liežuvį, burnos dugną, dalį žandikaulio. Dėl to atsiranda didžiulių defektų, kuriuos siekiame pašalinti atlikdami rekonstrukciją. Tai gana sudėtinga. Tokios operacijos paprastai trunka apie aštuonias valandas ir ilgiau. Dirba kelios medikų komandos. Vieni šalina auglį, kiti iš kitos kūno vietos paima audinius, kuriais bandoma atkurti susidariusį defektą. Taip, pavyzdžiui, galima atkurti pašalintą liežuvį, žandikaulį ir burnos audinius. Gijimas po tokių operacijų sudėtingas.

Visada svarstome, ar padės mūsų gydymas, ar tikrai verta operuoti, jei liga užleista ir egzistuoja didelė rizika, kad operuojant žmogus bus stipriai sužalotas ir jo gyvenimas nebebus kokybiškas.

– Ką daryti, kad burnos vėžys būtų diagnozuojamas kuo anksčiau?

– Kartu su Sveikatos apsaugos ministerija rengiame burnos vėžio diagnostikos ir valdymo protokolus. Siekiame, kad tie specialistai, kurie žmogaus burną mato dažniausiai – odontologai, šeimos gydytojai, otorinolaringologai – kilus bent menkiausiam įtarimui tą žmogų siųstų pas specialistus. Siekiame šviesti ir gydytojus, ir pacientus. Dabar žmonės kartais į mus kreipiasi tokios būklės, kai išsižiojus net be tyrimų matyti, kad tai – onkologinė liga. Žinoma, bet kuriuo atveju atliekame ir tyrimus. Kai žmogaus paklausi, kiek laiko kankino ta bėda, jis paprastai išsitaria, kad problemos prasidėjo ne vakar – prieš metus ar pusantrų. Priežasčių, kodėl iš karto nesikreipė į gydytojus, pacientai įvardija įvairių. Sako: galvojau, kad įsikandau – praeis, arba išgerdavau vis vaistų nuo skausmo, ir viskas. Ilgai žmonės kenčia ir uždegimus. Kenčia, o kai jau nebegali tverti, atvažiuoja naktį į Skubios pagalbos skyrių – stipriai sutinę, kai jau ir ryti sunku. Jei pradeda tinti burna, tai labai rimtas ženklas, kad rytojaus laukti nebegalima. Reikia kviesti greitąją pagalbą arba patiems vykti į ligoninės Skubios pagalbos skyrių.

– Kodėl išsivysto tokių komplikacijų?

– Tam daug įtakos turi gretutinės lėtinės ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, imuninės sistemos sutrikimai, pagaliau – vyresnis amžius ar kitos onkologinės ligos. Uždegimas labai sparčiai plinta vaikams. Komplikacijų gali išsivystyti ir vartojantiesiems kai kuriuos vaistus, pvz., kortikosteroidus. Tai vaistai, skiriami uždegimui slopinti, pvz., sergant reumatinėmis ligomis. Jie slopina uždegimą, bet nepašalina infekcijos priežasties. Uždegimas slopinamas, tačiau infekcija klesti.

– Kodėl tiek daug užleistų burnos vėžio atvejų?

– Tiek odontologinių, tiek burnos ir visų kitų ligų profilaktikai mūsų valstybėje neskiriamas dėmesys. Dabar visa atsakomybė perkelta žmogui, jo sąmoningumui – ar jis eis pas gydytojus, ar tikrinsis. Sistemingai vykdoma profilaktika sergamumą kai kuriomis ligomis leistų sumažinti perpus. Anksčiau didesnėse darbovietėse, mokyklose veikdavo medicinos punktai, dirbdavo medicinos personalas. Kiekvienoje mokykloje dirbo gydytojas odontologas. Dabar to nebėra. Mes sakome, kad gydytojai negali liestis prie vaiko be tėvų sutikimo. Aš sutinku, kad reikia atsiklausti tėvų, bet dėl beveik nebelikusios profilaktikos smarkiai padaugėjo uždegimų ir net onkologinių ligų. Pasitaiko atvejų, kai penkerių metų vaikui reikia išrauti dešimt dantų. Ir tokio vaiko gydymas tampa ne tėvų, o valstybės finansiniu rūpesčiu. Todėl gydytojai, sveikatos politikai turėtų būti atsakingi ir už profilaktiką. Tačiau dabar profilaktika palikta savieigai ir mes dar stebimės, kodėl tiek daug žmonių serga. Kai profilaktika stringa, mums, chirurgams, tenka gesinti gaisrus.

Be to, anksčiau, kai ligonis atsiguldavo į ligoninės stacionarą, mes jį tikrindavome ir dėl onkologinių ligų. Tai padaryti būdavo privalu. Dabar mes iš karto koncentruojamės į tai, kas mums labiausiai rūpi, į tą problemą, dėl kurios žmogus į mus kreipėsi.

Dar viena priežastis – žmonės kartais patys labai atsipalaiduoja, nesirūpina savo sveikata. Švietimas sveikatos klausimais turėtų būti vykdomas ir šeimoje, ugdymo ir sveikatos priežiūros įstaigose.

Asociatyvi Freepik nuotr.

– Ar, kai yra pradinės burnos vėžio stadijos, žmogus nieko nejaučia?

– Jeigu tai ne auglys, dėl kurio susiformavo guzas, pacientas gali nieko nejausti. Jam gali visiškai neskaudėti – juk ne visada susirgus vėžiu skauda. Gali formuotis seilių liaukų augliai. Juos galima apčiuopti ir nebūnant gydytoju, tačiau ne kiekvienas žmogus taip tyrinėja savo kūną, kad apčiuoptų. Didesnius auglius galima matyti ir pasižiūrėjus į veidrodį.

Burnos dugno arba burnos vėžys yra vienas pasiučiausių vėžių. Tai yra gleivinės patologija – atsiranda negyjanti žaizdelė (opa). Ji dažniausiai būna skausminga, kartais kraujuojanti. Jei ir patepa ją žmogus kokiu tepalu – niekas nesikeičia. Ne paslaptis, kad dalis pacientų gydosi alkoholiu.

– Ką reikėtų daryti, burnoje pastebėjus kažką neįprasto?

– Jei žmogus burnoje, burnos gleivinėje pastebėjo kažką neįprasto – opelę, sukietėjimą, išaugą, pasikeitusią spalvą ir tai nepraeina dieną ar dvi, reikėtų pasirodyti odontologui. Tiesiai į tretinio lygio gydymo įstaigos, tokios kaip Kauno klinikos, veido ir žandikaulių chirurgus kreiptis nereikia.

Visą vasarį mes paprastai skiriame burnos vėžio profilaktikai. Tada žmonės be siuntimo gali ateiti į mūsų kliniką pasitikrinti dėl burnos vėžio. Susiduriame su dideliu skaičiumi kancerofobiškų (bijančių onkologinių ligų – red. past.) žmonių, kurie kartais ateina ir dėl įskilusios lūpos pasitikrinti. Jei toks žmogus ateina vasarį į kliniką – jis gauna atsakymą ir jam ramu. Kitais mėnesiais dėl pakitimų burnoje žmogus turėtų kreiptis į bet kurį odontologą ar šeimos gydytoją. Prireikus gydytojas parašys siuntimą pas burnos, veido ir žandikaulių chirurgą.

– Ar gali lėtinis, kelerius metus besitęsiantis uždegimas peraugti į onkologinę ligą?

– Taip. Dėl to uždegimų negalima ignoruoti. Svarbi uždegimų, odontogeninių ir dantų ligų profilaktika.

Viena priežasčių, kodėl labai daug vaikų gana anksti netenka dantų – pakitęs maistas ir mitybos įpročiai. Anksčiau mes valgydavome grubesnį, tikresnį maistą.

– Ką žmogus turėtų daryti, kad išvengtų šios srities uždegimų ir vėžio?

– Visų pirma, reikėtų tinkamai prižiūrėti dantis. Kai kuriems suaugusiems onkologiniams ligoniams tenka paaiškinti, kam skirtas dantų šepetėlis. Ir kartais išgirstame atsakymą: ai, man tik keli dantys liko – šepetėlis nieko nepakeis.

Apie profilaktinius apsilankymus pas odontologą labai daug žmonių net nesusimąsto. Dukart metuose apsilankyti pas burnos higienistą, kuris taip pat yra kompetentingas atpažinti dantų problemas ir nusiųsti pas odontologą, nėra masinis reiškinys.

Viena priežasčių, kodėl labai daug vaikų gana anksti netenka dantų, – pakitęs maistas ir mitybos įpročiai. Anksčiau mes valgydavome grubesnį, tikresnį maistą. Dabar – visokias košeles, buizeles, bandeles.

– Taigi, neužtenka valgyti kuo natūralesnį maistą ir du kartus per dieną nuoširdžiai darbuotis dantų šepetėliu – reikia ir periodiškai pasirodyti odontologui ar bent jau burnos higienistui?

– Jeigu žmogus yra sveikas ir neturi jokių burnos ir šiaip sveikatos sutrikimų, lėtinių ligų, užtenka kas pusę metų pasirodyti odontologui arba burnos higienistui. Šis specialistas, įvertinęs situaciją, gali nustatyti ir dažnesnį apsilankymų skaičių. Jei žmogus tinkamai išsivalo dantis, prižiūri burną, užtenka kartą per pusmetį pasirodyti pas burnos higienistą. Ir iš esmės ne tam, kad jis nuvalytų akmenis ir pan. – svarbiausia, kad specialistas pasižiūrėtų, ar viskas ten, burnoje, yra gerai. Ne viską žmogus gali pamatyti pats. Profilaktinės apžiūros sukuria pridėtinę vertę – taip atitoliname uždegimus ir onkologines ligas. Ir finansiškai profilaktika atsieina daug pigiau nei gydymas. Juk burnos higienos paslauga kainuoja visai nedaug, palyginti su tuo, kai reikia gydyti dantų ligas – rauti dantį, protezuoti, implantuoti. Tai ir pinigai, ir laikas, ir skausmas, ir kiti nemalonumai. Nuo to gali apsaugoti laiku atliktas vizitas pas odontologą arba burnos higienistą. Jis nediagnozuos vėžio, bet gali įtarti patologiją.