Skyrybų tendencija: baudžiant sutuoktinį, bausmė pereina vaikams

– Visai neseniai pradėjote didelę ir brangią  kampaniją, skirtą besiskiriančioms šeimoms. Ar jau matote kokius rezultatus, koks yra šitos kampanijos tikslas​?

– Turbūt skaičiuoti tiesioginius rezultatus, kurie pasieks vaikus, dar yra labai anksti. Į tai galėsime žiūrėti turbūt tik kitų metų pabaigoje, įsivertinę 12 mėn. Bet tai, ką matome, tai besikreipiančių ir klausiančių žmonių apie tai, kaip galėtų nusistatyti bendravimo tvarką, kaip galėtų pasikalbėti, kokią pagalbą galėtų teikti vaikui. Tai matome ir iš žiniasklaidos, ir iš visuomenės, ir iš pačių žmonių, kurie yra tame procese.

– Tie žmonės, kurie kreipiasi, rūpinasi vaikais (-u), kurie neretai tampa daiktu skyrybose. Ar jie taip pat rūpinasi, kaip padėti visame procese, kuris irgi gali būti labai ilgas?

Aš myliu ir mamą ir tėtį. Man gera su tėčiu žaisti, su mama leisti laiką. Bet nenoriu mamos skaudinti, sakydamas, kad noriu susitikti su tėčiu.

– Žmonės, kurie kreipiasi, yra skirtingi. Vieni nori padėti, kiti – spręsti situaciją, kiti vienaip ar kitaip nubausti sutuoktinį. Ir ta bausmė dažniausiai pereina vaikams. Norime atkreipti tėvų dėmesį, kad tėvai vaikams bet kuriuo atveju lieka šeima. Ir jų teisės ir atsakomybės prieš vaiką yra vienodos. Tuo tarpu tai, ką mes matome, kad vaikai dažniausiai skyrybų atveju papuola į lojalumo konfliktą. Kad tik iš psichiatrų analizių, pateiktų psichologų išvadų analizių metu sako: „Aš myliu ir mamą ir tėtį. Man gera su tėčiu žaisti, su mama leisti laiką. Bet nenoriu mamos skaudinti, sakydamas, kad noriu susitikti su tėčiu“. Tas lojalumo konfliktas vaikams kelia didžiulę kaltę, kur link paauglystės einant arba paauglystės laikotarpiu vaikai serga depresija, jiems kyla mintys apie savižalą, savižudybę, pasitikėjimą savimi ir santykių kūrimą. Tai yra didžiulė žala vaikams. Tai kvietimas tėvams, kad gebėtų išsiaiškinti savo suaugusiųjų santykius ne įtraukdami vaikus, o pasirūpindami jais.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Turbūt lengviau pasakyti nei padaryti. Ar jūs matote, koks procentas skyrybų būna tos ilgos skaudžios skyrybos, kuriose nepasidalinama vaikais ir daugybe kitų dalykų?

– Skyrybos, mūsų žiniomis, gali trukti iki septynerių metų. Dabar vienos baigėsi, kurios truko septynerius metus. Vaikai gali ir užaugti, ir pereiti paauglystės laikotarpį. Labai svarbu tėvams kalbėti su vaiku, aiškinti. Nelikti tik savo santykyje. Labai svarbu pasirūpinti savimi tuo metu ir tas kvietimas yra pasirūpinti savimi, kad galėtume pasirūpinti savo vaikais. Ir išeiti iš to proceso kaip mažiausiai patyrę traumas.

– Ar yra koks nors lengvas būdas tą padaryti? Ką jūs darote, bandydami atkreipti dėmesį, kad vaikai patiria kančias taip pat per šį procesą ?

– Vienas pirmųjų procesų, kas nutinka, jei šeimoje kyla nesklandumai – visą laiką kreiptis pagalbos ir stengtis išsaugoti bei išlaikyti šeimą. Turbūt tai pats pirmas ir pagrindinis kvietimas, nes vaikai geriausiai auga, vystosi darnioje ir saugioje šeimoje. Jeigu to nepavyksta padaryti ir ta situacija išties yra sudėtinga (o kartais matome, kad tai yra net žalojanti patirtis vaikams – tiek priklausomybės, krizinės situacijos, konfliktai, smurtinės situacijos vaikams), tada eiti link atsiskyrimo. Aišku, suvokdami situaciją ir susitardami dėl vaiko bendravimo tvarkos, jo gyvenamosios vietos, atsižvelgiant į geriausius vaikų interesus. Ne į mūsų (suaugusiųjų). Ir, aišku, pasikalbant su vaikais. Nepriklausomai, nuo to, kiek jiems metų,  reikia kalbėtis su vaikais ir aiškinti jiems suprantama kalba. Tai, kokioje vietoje ir situacijoje jie yra ir kas bus su jais ateityje.

– Kokia yra teismų praktika? Pas ką dažniausiai lieka gyventi vaikai per skyrybas, po jų?

– Kol kas Lietuvoje yra taikoma vieno iš tėvų gyvenamoji vieta. Dažniausiai nustatoma gyvenamoji vieta su mama. Bet matome tendenciją, kad bendravimo tvarka yra jau dažniau 50 ir 50 proc. Tai reiškia, kad vaikas gali būti savaitę su mama, savaitę su tėčiu, bet gyvenamoji vieta lieka su mama. Tai visiškai neturi reikšmės. Nes bendravimo tvarka parodo bendravimo intensyvumą.

–  Tai besikeičiantis dalykas? Nes anksčiau būdavo kas antras savaitgalis su vienu iš tėvų?

– Galima sakyti, kad besikeičiantis dalykas. Ir tėčiai tampa aktyvesni vaikų gyvenime bendravimo, susitikimų tvarkoje. Paprastai tai būna diena vidury savaitės ir kas antras savaitgalis. Bet, aišku, ir teismai, ir vaiko teisių specialistai, teikdami išvadas teismams, atsižvelgia į vaiko raidą, amžių, galimybes; išklausę visų nuomones teikia teismui rekomendacijas, kokia bendravimo tvarka ir gyvenamoji vieta geriausiai atlieps vaikų interesus.