Konfliktas gali ne tik griauti, bet ir kurti santykius

Yra išskirti penki konfliktų sprendimo būdai: vengimas, konkuravimas, prisitaikymas, kompromisas ir bendradarbiavimas. Nė vienas iš jų nėra tik geras arba tik blogas, juos visus taikome norėdami išspręsti konfliktus.

Kaip pasirenkame būdą? Pirmoji mokykla, kurioje mokėmės kaip elgtis, kai susiduria norai ar vertybės, buvo tėvų namai. Ten matėme tėvus, sprendžiančius įvairius gyvenimo klausimus, matėme ir jų konfliktus. Ar jie garsiai ginčydavosi, ar ilgam tylėdami užsidarydavo skirtinguose kambariuose, ar vienas iš jų stengdavosi pirmas susitaikyti ir nuraminti kitą – visa tai mūsų atmintyje liko kaip siekiai iš konflikto sugrįžti į taikesnį bendravimą. Dėl labai asmeninės patirties vienus konfliktų sprendimo būdus renkamės dažniau nei kitus. Kai siekiame pabėgti nuo aktyvaus požiūrių aiškinimosi ir tuo pačiu nenorime patirti daug pykčio, nusivylimo, susierzinimo, renkamės vengti ar prisitaikyti. Remdamiesi ankstesne patirtimi, galvojame, kad mums nepavyks konflikto išspręsti konstruktyviai ginče, kad ginčysimės ilgai, nevaisingai ir po to kuriam laikui liksime su kartėliu, kad kitas konflikto dalyvis mūsų nesuprato. Išorinė ramybė, kurią atneša atviro konflikto vengimas atrodo svarbesnė nei patiriami nemalonūs jausmai. Galime išvengti atviro susidūrimo, tačiau neišvengsime nemalonių emocijų. Vengimas tampa tinkamas konfliktui spręsti, kai situacija, kurioje esame, yra nepalanki kitiems konfliktų sprendimo būdams: neturime laiko, žinome, kad atviras konfliktas labai pakenks santykiams. Ilgą laiką vengti ir neieškoti išeičių pasidaro neįmanoma esant ilgalaikiams santykiams. Ir nesvarbu, ar tai santykiai darbe, ar namuose. Tenka ieškoti kitų būdų. Kitas konfliktų sprendimo būdas – prisitaikymas – yra vertingas, kai vienas konflikto dalyvis turi specifinių žinių, kaip elgtis toje situacijoje ir imasi ryžtingų veiksmų, kad greitai priimtų sprendimą. Kiti toje situacijoje prisitaiko. O nevertingas šis būdas tuomet, kai prisitaikome prie kitų žmonių todėl, kad bijome išsakyti savo nuomonę, bijome rodyti save santykiuose. Konkurencijos būdu sprendžiame konfliktus siekdami laimėti, dažnai neatsižvelgdami į tai, kas bus po to: liksime su savo laimėjimu vieni ar įsivelsime į ilgalaikę kovą. Konkurencijos, kaip konflikto sprendimo būdo, pavyzdys gali būti taip vadinamos konfliktiškos skyrybos. Ilgalaikiai skyrybų procesai teismuose parodo, kad sutuoktiniai, nutraukdami santuoką, pasirinko kovą dar nežinodami, kad joje negali būti laimėtojų. Dažniausiai pralaimi abu. Pralaimi, nes ilga kova, lydima stiprių, nemalonių jausmų, įtraukė ir tarsi nubraukė viską, kas buvo gražaus santuokoje. Įtraukė taip, kad nuo stiprių tėvų konfliktų kenčia vaikai. Kai apsisprendžiame, kad santykiai mums svarbu ir norime juos vystyti ar gražiai pabaigti, dažniau renkamės kompromisus ar bendradarbiavimą. Bendradarbiavime reikia mokėti išklausyti ir išgirsti kitą, pasakyti savo nuomonę, ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Išklausymas, ramus nuomonės reiškimas, supratimas, kas kitam svarbu – tai įgūdžiai, kurių galime išmokti. Ir nesvarbu, kokio amžiaus esame.

Stiprios emocijos yra blogas patarėjas konflikto sprendime. Pasirinkti geriausią konflikto sprendimo būdą esamai situacijai galėsime, jei nuraminsime savo stiprias, nemalonias emocijas: susierzinimą, pyktį, įniršį. Dauguma žmonių atranda, kaip nuraminti jas: trumpam nukreipia dėmesį į kvėpavimą, pagalvoja apie ką nors malonaus, mintyse skaičiuoja nuo 10 iki 0 ir t. t. Šiek tiek nurimę, pradėsime galvoti ne tik apie tai, kaip spręsti konfliktą, bet ir apie sprendimo pasekmes. O kilusį pyktį, susierzinimą galime išreikšti pasakydami, kaip jaučiamės arba sakydami, kas mums nepatinka kito žmogaus elgesyje ir pasiūlydami, ką jis galėtų pakeisti. Pereidami nuo stipriai emocingo reagavimo konflikte į ramesnį, atrasime, kad konfliktai gali kurti santykius.