Niūri žinutė socialiniame tinkle – kaip atsisveikinimo laiškas: kaip pagelbėti

  • Teksto dydis:

Nuo technologinio progreso neturėtų atsilikti ir žmonių komunikacijos įgūdžiai. Jau ne vienerius metus kalbama apie tai, kad didelė dalis žmonių gyvenimo ir tarpusavio bendravimo persikėlė į socialinius tinklus.

Specialistai pastebi, kad internetinė erdvė apsunkina gebą atpažinti emocinę raišką, tačiau sielos užkaboriai joje atsiskleidžia ne blogiau nei pokalbio prie kavos ar arbatos puodelio metu. Atlikėjas Donatas Montvydas pabrėžia, kad savižudybės tema kalbėtis privalu, o renginių vedėjas Juozas Liesis ne kartą ėmėsi veiksmų po to, kai nerimą jam sukėlė žmogaus veikla socialiniuose tinkluose.

Gyvenimas emocinėje duobėje

Depresijos gydymo centro psichologas Antanas Mockus pastebi, kad 80 proc. savižudžių apie ketinimus praneša aplinkiniams: „Socialiniai tinklai yra vienas komunikacijos kanalų, tad ir čia gali vienaip ar kitaip užsiminti. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės nesako tiesiogiai, kad nori žudytis. Jie siunčia beviltiškumo ir bejėgiškumo signalus: „Ai, nieko čia jau gero nebus. Jau žinau, mano patirtis rodo, kad aš viską išbandžiau, bet man nepavyko.“ Galvodamas apie ateitį žmogus nieko nebesitiki, jaučiasi negalįs pakeisti situacijos. Asmuo gali jaustis bejėgis dėl prislėgtos, depresiškos būsenos.“

Žinoma, žmogus tamsoje paskęsta ne per vieną dieną. Jo patirtys kaupiasi, kol jis palengva įpuola į vidinę bejėgiškumo duobę. „Įsivaizduokite, esate duobėje ir nėra išeities – niekaip neišlipsite, o jeigu išlipsite, nieko ten, viršuje, nėra. Kaip psichologas turiu tokį vaizdinį: nusileidžiu su žmogumi į duobę ir jis sako: „aš bejėgis, jaučiuosi beviltiškai“. Sakau: „Na, pakalbam“. Jeigu pradėčiau kalbėti abstrakčiai apie viltį, susiėmimą ir panašiai, žmogus pasijaustų nesuprastas“, – sako specialistas.

Nebijoti tiesmuko klausimo

Konkretaus ženklų, išduodančių apie žmogaus dvasinę krizę, sąrašo nėra. „Jaunimo linijos“ savanorių mokytojas, psichologas Mantas Jeršovas rekomenduoja pasikliauti nuojauta: „Reaguoti derėtų į ženklus, kurie mus neramina, į kuriuos atkreipiame dėmesį. Tai, kas tam žmogui nebūdingo: pamėgo ar patalpino kokią nors nuotrauką, pasidalino daina ta tematika, parašė apie gyvenimo prasmę. Žodžiu, padarė tai, kas mums sukelia nerimą ir atrodo, kad tam žmogui nėra būdinga.“

Reikėtų be užuolankų paklausti to žmogaus apie nerimą sukėlusį turinį. Paklausti, kodėl jis vakar įkėlė tą nuotrauką, kurioje rašoma, kad gyvenimas neturi jokios prasmės. Ką norėjai šita nuotrauka pasakyti?

Kaip derėtų elgtis kilus susirūpinimui, priklauso nuo tarpusavio santykio. Pasak specialistų, kilusį nerimą geriausiai išsklaido ne asmeninės spėlionės, o pokalbis su žmogumi. „Reikėtų be užuolankų paklausti to žmogaus apie nerimą sukėlusį turinį. Paklausti, kodėl jis vakar įkėlė tą nuotrauką, kurioje rašoma, kad gyvenimas neturi jokios prasmės. Ką norėjai šita nuotrauka pasakyti? Žinoma, žmogus nebūtinai tiesiai atsakys. Bet jeigu jis aiškaus atsakymo nesuformuluoja, kalba miglotai ar bando nureikšminti, tai irgi gali reikšti, kad jis mąsto apie savižudybę“, – įspėja M.Jeršovas.

Specialistai pastebi, kad kartais žmonės abejoja, ar tiesmukas jų klausimas neįpirš minties apie savižudybę. Tačiau dėl to rūpintis nevertėtų. Klausimas tikrai netaps sėkla žmogaus galvoje. „Tas, kuris negalvojo apie savižudybę, į tokį klausimą gana aiškiai sureaguos ir išsigins. Turinčiajam minčių apie tai, šis klausimas bus svarbus. Tikrai nereikia galvoti, kad žmogus dabartinėje visuomenėje, su internetu ir televizija niekada nebus girdėjęs apie savižudybę. Jis gi žino tokį dalyką, yra apie jį girdėjęs“, – teigia M.Jeršovas.

Informacijos suteikti gali pagalbos platforma „Tu Esi“. Atsidūrus krizinėje situacijoje, platformoje galima rasti pagalbą konkrečiame mieste. Čia veikia interaktyvus žemėlapis, kuris padeda rasti artimiausią vietą, kur galima kreiptis pagalbos.

Išmoko klausytis

Vis dėlto kalbėtis su žmonėmis, kuriems kyla niūrių minčių, reikia mokytis, savižudybių prevencijai būtinos žinios. Kad reikiamos informacijos nepristigtų, įvairiose Lietuvos vietose organizuoti savižudybių rizikos atpažinimo ir jos valdymo mokymai ASIST ir „safeTALK“. Šių programų teikiamą naudą išbandė ir žinomas renginių vedėjas J. Liesis. Sudalyvauti mokymuose vyrą pakvietė viena pažįstama po to, kai jam jau ne pirmą kartą teko internetinėje erdvėje bendrauti su į keblią padėtį patekusiu asmeniu.

„Buvau užklausęs merginos, kuri nori nusižudyti. Mes su ja bendravom ir aš prisiminiau matęs, kad viena mano pažįstama iš feisbuko dirba savižudybių prevencijos centre. Tuomet parašiau jai. Pasitikslinau, kaip ir ką turėčiau daryti. Paaiškėjo, kad man sekasi puikiai. Tą merginą galiausiai palydėjau į vietą, kurioje ja pasirūpino“, – taip J. Liesis buvo pakviestas į „SafeTalk“, o vėliau ir ASIST mokymus.

Vyras ir iki tol domėjosi, kaip reikėtų elgtis krizinėse situacijose, nepaisant to, jis sužinojo naujų dalykų. „Mokymuose supratau, kad nemoku girdėti. Žmogus nori būti išklausytas, o aš jam atsakau patarimais, pasiūlymais. Reikia girdėti, aktyviai klausytis ir būti su tuo žmogumi visose situacijose – ypač krizinėse. Tikrai nutinka taip, kad nerimą keliantys ženklai matyti ir iš žmonių veiklos socialiniuose tinkluose. Du kartus yra nutikę taip, kad parašiau žmogui: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“, – pasakojo J. Liesis.

Skambintų 112

Atlikėjas D. Montvydas pastebi, kad depresija, kraštutinės jos formos yra nuo meno pasaulio neatsiejamas reiškinys: „Mano aplinkoje yra normalu kalbėtis apie depresiją, neslėpti, kad užklumpa tamsios mintys. Įprasta kalbėtis, kas tai yra savižudybė, paklausti, ar nekyla minčių apie ją. Kuomet pokalbis – abipusis, nėra taip jau sudėtinga kalbėtis. Tačiau jeigu žmogus nenori pasakoti apie savo problemas, jas įžvelgti sudėtinga. Pirmiausia remiesi draugais, tėvais, broliais, seserimis, bet dažniausiai galvoji, kad tau tai praeis.“

Kai lieki vienas, protas ima žaisti su tavimi, manipuliuoti, pradedi viską pateisinti. Bendravimas tikrai išgelbėja daug žmonių.

Atlikėjo manymu, specialistų pagalba Lietuvoje dar nėra tokia populiari kaip, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Žmonės pernelyg susirūpinę savo reputacija, baiminasi aplinkinių apkalbų. „Kai lieki vienas, protas ima žaisti su tavimi, manipuliuoti, pradedi viską pateisinti. Bendravimas tikrai išgelbėja daug žmonių“, – įsitikinęs Donatas.

Pasak atlikėjo, pakanka pasiūlyti žmogui susitikti, išgerti su juo kavos. D.Montvydas taip pat pabrėžia, kad savižudybė – tema, apie kurią mes privalome kalbėtis. Gerai, kad vieši žmonės vis dažniau prabyla šiuo jautriu klausimu. Kilus problemai atlikėjas pirmiausia skambintų bendruoju pagalbos numeriu 112. „Faktas, kad yra internetinių puslapių, trumpųjų telefono numerių, bet manau, kad bendroji pagalba nukreiptų, kur reikia. Žinau, kad paramos galima sulaukti ir paskambinus į „Jaunimo liniją“, – teigia D.Montvydas.

Daugiau apie ASIST ir „safeTALK“

Standartizuoti tarptautiniai savižudybių prevencijos mokymai ASIST ir „safeTALK“ jau daugiau nei 30 metų vyksta skirtingose pasaulio valstybėse: Kanadoje, Norvegijoje, Airijoje, Australijoje ir kt. Mokymų programos nuolat peržiūrimos ir atnaujinamos, remiantis naujausiais moksliniais tyrimais ir praktiniais įgūdžiais savižudybių prevencijos srityje, todėl mokymų struktūra užtikrina saugią aplinką dalyviui. Mokymuose mokoma atpažinti reikšmingus ženklus, rodančius savižudybės riziką, kaip kalbėtis su asmeniu ir kaip jį nusiųsti pas reikiamus specialistus. Kuo daugiau žmonių išmoks atpažinti ženklus, rodančius savižudybės riziką, ir tinkamai į tai reaguoti, tuo daugiau gyvybių bus išsaugota.


Šiame straipsnyje: savižudybėnėrimassocialiniai tinklaipagalbos tel

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių