Kodėl mes girdime savo vidinį balsą?

Gali būti, jog skaitydami šias eilutes mintyse girdite savo balsą, nors iš tikrųjų tikriausiai garsiai tuo pačiu metu nešnekate. Pasak naujo tyrimo, už vidinę kalbą atsakingas mechanizmas yra tas pats, kuris apdoroja ir išorinę kalbą. Kaip tik todėl tiek skaitydami, tiek užsiimdami kitokia mąstymo reikalaujančia veikla mes galime „girdėti“ savo vidinį balsą.

Tyrimą atliko Britų Kolumbijos universiteto lingvistikos ekspertai, vedami Marko Scotto. Mokslininkai išanalizavo smegenų signalą, atsakingą už išorinių ir vidinių pojūčių atskyrimą. Būtent šio signalo, vadinamo eferentine kopija (angl. efference copy arba corollary discharge) dėka, mes negalime savęs pakutenti: mes numatome savo judesius iš anksto, taip prarasdami galimybę jausti kutenimą.

Pasak tyrimo, šis signalas filtruoja mūsų pačių skleidžiamus garsus, todėl jų negirdime išorėje, o „girdime“ viduje. Taip apsaugoma nuo sensorinių pojūčių sumaišties, kuri kitu atveju galėtų kilti.

Iki šiol vidinės kalbos fenomenas nebuvo plačiai tirtas. Tačiau dviejų eksperimentų dėka buvo atrasti įrodymai, jog būtent eferentinė kopija yra svarbi vidinės kalbos pojūčiams.

„Mes daugybę laiko praleidžiame kalbėdami, ir šie garsai galėtų perpildyti mūsų klausos sistemą, taip apsunkinant kitų garsų girdėjimą. Eferentinė kopija sumažina mūsų balso poveikį mūsų pačių klausai, todėl mes galime girdėti ir kitus aplinkos garsus.“ – teigia M. Scottas.

Mokslininkas mano, jog mūsų balso eferentinė kopija, kurios dėka smegenys nuspėja ir pakoreguoja mūsų netrukus įvyksiančius veiksmus, yra sukuriama net ir tuomet, kai mes garsiai neprakalbame. Taigi vidinis balsas yra smegenų bandymas nuspėti mūsų pačių kalbą.

Jei ši teorija teisinga, išorinei garsinei informacijai sutapus su vidine garsine informacija, išorinė turėtų būti atfiltruota. Eksperimentas būtent tai ir patvirtino.

Kai eksperimento dalyviai savo mintyse ištardavo skiemenis „al“ arba „ar“, ir pastarieji sutapdavo su išorėje girdimu garsu – išorės garso girdimumas žymiai sumažėdavo. Tačiau, kai išorėje girdimi skiemenys nesutapdavo su viduje girdimais, nei vienas iš garsų nebūdavo nuslopinamas.

Šiame eksperimente dalyvavo 24 vyrai. Tyrėjai pasirinko tos paties lyties dalyvius, kad jų balsai sutaptų su išorėje girdimais vyriškais balsais.  Dalyviai buvo padalinti į tris grupes:

        Klausiančiuosius, (angl. hearing) – kurie klausė išorinių garsų, patys mintyse nekalbėdami.

        Derinančiuosius, (angl. matching) – kurie galvojo apie tą patį garsą, kurį girdėdavo išorėje.

        Kontrastuojančius, (angl. contrasting) – kurie galvojo apie kitokį garsą, nei girdėjo išorėje. Pavyzdžiui, jei išorėje skambėjo „ar“, jie mintyse kartojo „al“

Paaiškėjo, jog vidinis balsas sumažina išorinio garso girdimumą, kai šie du garsai sutampa. Tai suteikia įrodymą, jog sistema, atsakinga už išorinę kalbą taip pat dalyvauja ir kuriant vidinę kalbą. Pasak tyrėjų, šios žinios gali pasitarnauti geriau suprantant psichines ligas. „Ši vidinės kalbos teorija stipriai siejasi su šizofreninių garsinių haliucinacijų paaiškinimu“, – teigė M. Scottas.