Kasdienybės dienoraščiai: apie laiką, kuris negydo žaizdų

Prabudau gerokai prieš suskambant žadintuvui ir gulėdama galvojau apie mamą. Dieve, kaip man jos trūksta. Kaip trūksta tų rytinių, kaip ritualas tikslių, 11 valandos pašnekesių, kaip trūksta pamokymų, mergaitiškų pasipykimų, "nekalbadienių" (nors tokių ir buvo mažai), kaip trūksta bendro mūsų laiko. Man tiesiog trūksta mamos.

Jau greitai dešimt metų, kai mamos nėra. Jau greitai dešimt metų, kuriems negalioja pasakymas "laikas gydo žaizdas", manoji vis dar neužgijusi. Vis dar skauda, kaip ir tada, kai paskambinęs tėtis pasakė, kad mamos nebėra – išėjo. Rašysiu išėjo, nes kai ištariu nusižudė, skausmas būna toks stiprus ir staigus, kad ima trūkti oro. Tiesiog vieną dieną nusprendė, kad užteks, baigta. O mes likome gyventi toliau su klausimais: kas čia įvyko, kodėl? Su kaltės jausmu, kad nepamatėme, o gal matėme, tik nežinojome, kaip padėti. O gal nemokėjome? Gal tikėjomės, kad viskas susitvarkys savaime, jeigu nieko nedarysime... Bet taip nebuvo.

Atėjo diena, kai mama, pati viena priėmusi sprendimą, neatsisveikinusi nei su manimi, nei su mano seserimi, nei su tėčiu, tiesiog nutraukė savo gyvenimą. Tą dieną mano mažoji mergytė, kuriai greitai sueis vienuolika, pradėjo vaikščioti. Mamos išėjimas ir dukters pirmi savarankiški žingsniai šiame gyvenime – gyvenimo paradoksas: ašaros ir džiaugsmas viename. Laikas nestovi vietoje...

Nesugebėjome suprasti, ką ji jautė ir išgyveno, pasikalbėdami tarpusavyje, o ne su ja. Neišsaugojome jos, o jai taip reikėjo mūsų.

Rašau, o jausmai ir prisiminimai tokie, tartum viskas įvyko taip neseniai. Tėčio žodžiai "mama mirė, laikau jos ranką" iš pradžių manęs nepasiekė. Negalėjau tuo patikėti. Ryte juk kalbėjomės telefonu, o po pietų girdžiu, kad viskas, mamos nebėra. Kas tada nutinka žmogui? Kas tą akimirką nutiko man? Įsivaizduokite krentantį ant žemės ir dūžtantį puodelį: vienos dalys būna mažesnės, kitos didesnės. Atėjus suvokimui, kad mama pasitraukė iš gyvenimo, mano puodelis nukrito ant žemės, atskeldamas didelį gabalą. Skaudėjo labai. Skausmas atvėrė ir paliko didelę tuštumą mano širdyje ir gyvenime.

Su kiekvienais metais jausmas keičiasi. Pirmiausia klausi savęs, kodėl taip įvyko, ką galėjau padaryti, kaip galėjau padėti? Tada ateina savęs kaltinimo metas. Ir tas vis neapleidžiantis nykumos jausmas... Laikotarpis "o mama būtų dariusi taip ir taip". Dar –  uogienių virimo ir agurkų marinavimo laikas, kai supranti, kad pati nieko nemoki, nes kam – juk visada viskas buvo padaryta. Dar – atsisveikinimo su daiktais laikas. Tada kažkokie nauji veiksmai tokioje vietoje, kur mielai būčiau norėjusi nebūti – kapinės ir su jomis susiję tarpsniai. Tada bandymas suartėti mums visiems trims (man, sesei ir tėčiui). Ir dar bene vienas ilgiausių – melo – laikotarpis. Melo prieš aplinkinius, kai svarbu, ką žmonės pasakys ar pagalvos. Ką pagalvos, ką pasakys sužinoję, kad mama mirė ne dėl širdies ligų ar vėžio. Aš nežinau, kokios versijos laikėsi (-osi) sesuo ir tėtis, manoji buvo viena iš šių dviejų, o kartais jungianti abi melo versijas. Ir dar pats didžiausias melas sau, baimės ir gėdos priemaišos, kad buvau tokia akla, tokia akla...

Nesupratau savo mamos, nė vienas iš mūsų trijų nesupratome, ką ji mums visą laiką mėgino pasakyti. Nesugebėjome suprasti, ką ji jautė ir išgyveno, pasikalbėdami tarpusavyje, o ne su ja. Neišsaugojome jos, o jai taip reikėjo mūsų. Mama išėjo, o mes taip ir neišmokome gyventi, neišgelbėjome mūsų trijų šeimos. Mama buvo jungianti mus visus grandis, aplink kurią sukosi mūsų gyvenimas. Nors ir turime savo šeimas, bet su mama ir tėčiu turėjome kitą šeimą, kurioje su sese buvome laukiamos ir mylimos. Išėjus mamai, iširo pirmoji mano šeima – tėvų šeima. Liko didelis randas ir neištarti žodžiai "Aš myliu tave mama, labai labai myliu".

Todėl visus kviečiu, raginu, maldauju: kalbėkitės, neapsimeskite, kad nematote ženklų, požymių, nepalikite kitam spręsti problemos. Saugokite vieni kitus, džiaukitės laiku, kurį turite, mylėkite ir branginkite vienas kitą.

Mielas žmogau, jeigu tu jauti, kad prarandi tikėjimą, gyvenimas netenka prasmės ir savižudybė atrodo vienintelė likusi išeitis, sustok! Nors akimirką pagalvok, kiek daug žmonių kasdien sukaupę visas pastangas, nepaisydami skausmo, skurdo, ligų, negalių, netekčių, bando nepasiduoti, kovoti ir išgyventi šiandieną, kad galėtų sulaukti dar vieno rytojaus. Sustok, nes tikrai yra tų, kuriems esi kažkas arba viskas, kažkas ir daug daugiau, nei tu gali pagalvoti. Sustok, mielas žmogau, – gyvenime nebūna padėties be išeities, tik reikia gyventi ir ją rasi.

Dėkoju savo vyrui Antanui Aleknai, kurio pastūmėta atvėriau širdį, iš pilkųjų savo ląstelių vingių ištraukusi mintis sudėjau į tekstą. Ar atgausiu savo sielos ramybę, o gal kiek užgniaušiu kaltės jausmą savyje? Gal išsipainiosiu iš melo voratinklio? Gal, galų gale, nusiimsiu baimės kaukę ir nekreipsiu dėmesio, ką, kas ir kada pasakys. Bet labiausiai norėčiau, kad perskaitytų tas žmogus, kaip aš, praradęs viltį, ieškantis atsakymų, kuriam vis dar skauda. O jeigu perskaitę nusipurtėte, gal net nusikeikėte – ačiū ir už tai, jūs išgyvenote emociją, vadinasi, esate gyvas.


Šiame straipsnyje: laikaspsichologijaliūdesysilgesyssavižudybėnetektispagalbos tel

NAUJAUSI KOMENTARAI

Ir

Ir portretas
Mus tai pasiekė. Nesitikejau, kad mirtis gali būti tokia nežmoniškai skaudi-nors iki brolio savižudybės netekau tėvų. Bet jo mirtis buvo skaudžiausia, ir tarsi išmetė mane iš gyvenimo.

Netekau ir as

Netekau ir as portretas
Netekome ir mes,tik ne mamos,jai buvo tik 21 metai,praejo 7 metai,o rodosi tik vakar..jauciuosi kalta ,kalta,kad nepadejau,skausmas liks kol iseisiu pati.Labai gaila teveliu,nes tik vienintelis vaikas pas juos buvo....jau nebera...

Azuolas

Azuolas   portretas
Tai isgyventa net 3 kartus Varge tu mano. Dar daugiau metu praejo, o kaip vakar atrodo buta. Varge tu mano. Pagarbiai
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių