„Žinių radijo“ laidoje „Tylus nuovargis“ vedėjas Aleksejus Žaltkovski kalbėjo apie vienos spalvos spąstus – būseną, kai viena patirtis nuspalvina visą žmogų: juodai arba baltai.
Vienos spalvos spąstai – kas tai?
Yra žmonių, kurie dėl tam tikrų priežasčių į gyvenimą atsineša poliarinį požiūrį ir skirsto visą pasaulį į geriečius ir blogiečius. Pasak A. Žaltkovskio, šį požiūrį atskleidžia tokie žodžiai ir frazės, kaip „visi“, „visada“ ar „jie visada tokie bus“. Jis įvardijo kelias išimtis, kuomet tokia poliarizacija yra vertinga, pavyzdžiui, karo ar pedofilijos skandalo temose.
Tačiau tai, kas tinka kraštutiniams atvejams, ne visada tinka santykiams su kaimynais, namiškiais ar savimi. „Mes turime polinkį apibendrinti. Šioje situacijoje aš susimoviau, kaip visada, ir vėl nepadariau geriausiai, kaip galėjau padaryti. Tai veda į vieną kraštutinumą, gerai arba blogai“, – aiškino A. Žaltkovski.
Poliarizuoto mąstymo grėsmės
Vedėjas pasakojo, kad kai pradedame matyti pasaulį per vieną spalvą, mes tampame niūresni, piktesni ir kategoriškesni. Mes labiau pavargstame, be to, gali atsirasti galvos skausmas ar suprastėti miegas. „Esu pastebėjęs, kad žmonės, kurie geba žiūrėti į gyvenimą skirtingomis spalvomis ir matyti platesnį spektrą, turi geresnę savijautą ir geresnius santykius su aplinkiniais“, – dalinosi jis.
Problemos šaknys – vaikystėje?
Psichoterapeutė Melanie Klein pastebėjo, kad vaikas negali sutalpinti „geros“ ir „blogos“ mamos vaizdinio galvoje. Kūdikis galvoja, kad jei mama davė valgyti, ji yra gera, o jei kažko nepadarė, vadinasi, ji yra bloga. Augdamas vaikas mokosi suvokti šias dvi mamas kaip vieną žmogų, tačiau kai kurie žmonės poliarizacinį požiūrį atsineša ir į suaugusiųjų pasaulį. Todėl, pasak A. Žaltkovski, verta mokytis į situacijas pažvelgti iš skirtingų pozicijų.
Jei mama davė valgyti, ji yra gera, o jei kažko nepadarė, vadinasi, ji yra bloga.
Kaip atpažinti ydingą mąstyseną?
Žmonės turi daug idealizmo, užsispyrimo ir siekia padaryti geriau, kas nėra savaime blogas dalykas. Tokie siekiai tam tikrais atvejais gali atnešti daug gerų dalykų. O ar tai atneša daugiau privalumų, ar trūkumų, A. Žaltkovski teigimu, galime įsivertinti patys. „Jei vidinė kova, kova su kaimynais ar partneriu atneša daugiau žalos, galbūt verta ją sustabdyti, pažiūrėti į situaciją iš skirtingų pusių ir įnešti daugiau spalvų“, – svarstė jis.
Kodėl taip elgiamės?
A. Žaltkovski pastebėjo, kad žmonių skirstymas į savus ir svetimus, gerus ir blogus atsiranda tada, kai mums patiems trūksta saugumo jausmo. Tai nebūtinai yra susiję su šalies ar karine padėtimi. Labai reikšminga yra ir psichologinė būsena. Kai žmogus nesijaučia saugus, įsijungia skirstymo mechanizmas.
Vedėjo teigimu, tuo itin mėgsta naudotis politikai. „Paprasčiausias būdas mobilizuoti elektoratą yra turėti priešą“, – aiškino jis. Rasti bendrų dalykų yra sunku, o pasakius, kad kažko nekenti, greitai atsiranda bendrumo jausmas. „Mes pasidaliname į stovyklas, vietoje to, kad žiūrėtume į tai, kas mus vienija, o ne atskiria“, – apibendrino A. Žaltkovski.
Brandesnis požiūris
Vedėjas pasiūlo požiūrį, kad mums nereikia idealios mamos, žmonos ar vyro. Galbūt norėtųsi to, bet į žmogų sutalpinę daugiau spalvų galime turėti pilnesnį vaizdą. Tiesa, kai kuriems žmonėms gali būti verta patirti nusivylimą.
Jei turime priekaištą sau ar kitam žmogui, galime taip susipykti, jog nebeprisiminsime dėl ko konfliktavome. Tuomet, pasak A. Žaltkovski, galime laikytis tokios pozicijos: iš vienos pusės aš pykstu, iš kitos pusės, aš noriu su tavimi būti.
„Pakankamai geri“ galime būti tiek mes patys, tiek aplinkiniai. Galime būti labiau pavargę, mažiau aktyvūs ar empatiški nei įprastai. Kai turime daugiau atlaidumo sau, patiriame mažiau emocinio spaudimo. „Pakankamos pozicijos paieška yra vienas iš brandžių požiūrių, kurie pagerina mūsų savijautą“, – apibendrino vedėjas.
Pakankamos pozicijos paieška yra vienas iš brandžių požiūrių, kurie pagerina mūsų savijautą
Ką daryti?
Pirmas žingsnis, pasak A. Žaltkovski, yra pastebėti. Turime pastebėti, kai pradedame vartoti tokias frazes, kaip „tu visada toks“ ar „visi jie tokie“. Tai apibendrinimai, kurie kelia įtampą. Idealizavimas taip pat gali varginti, nes vėliau gali tekti nusivilti. Tuomet, vedėjo teigimu, galime vartoti tokį resursą kaip dvejonė. „Jis nėra skirtas situacijoms, kai tamsią naktį mus vejasi šuo. Svarstyti, ar jis piktas, ar ne piktas, blogas, ar ne blogas tuo metu būtų ne pati geriausia mintis“, – pridūrė jis.
Kasdienės situacijos
A. Žaltkovski teigimu, galime turėti du požiūrius, ypač situacijose, kuriose norime geresnės savijautos. Sunku gyventi šalyje, kurią idealizuojame, bet taip pat sunku gyventi šalyje, kurioje viskas blogai.
„Esu Lietuvos įstaigų fanas. Man patinka, kad galiu parašyti tarnyboms. Prieš kelis mėnesius pamačiau, kad prie konteinerio yra daug stiklo ir parašiau. Praėjo kelios dienos ir problema buvo sutvarkyta. Rašė, kad atsakymas ateina per 30 dienų, o man atėjo per dvi dienas. Aš žinau, kad mūsų šalyje yra institucijų, kurios kartais veikia labai gerai, o kartais tiesiog vidutiniškai“, – pasakojo jis.
Identiški atvejai, pasak A. Žaltkovski, pasitaiko ir santykiuose su kitais bei pačiais savimi. „Kai pradedu sakyti sau, kad ir vėl neišėjau pasivaikščioti, pasakau sau priešingus žodžius. Na ir gerai. Šiandien leidau sau patingėti ir tai buvo kitokia meilės sau forma. O jei per daug dirbu, tuomet sakau, kad šiandien man svarbesni darbiniai klausimai“, – aiškino jis. Toks požiūris padeda įnešti naujų spalvų į tą patį tašką, o tai padeda augti ir išsilaisvinti.
Stebuklingas žodis – pakankamas
A. Žaltkovski siūlė apsibrėžti, kas mums yra pakankama. Ne idealu, bet pakankama. Turime rasti atsakymą – kuo tai skiriasi? Žmogus yra ne idealus, bet jis moka tam tikrus dalykus daryti gerai. Kažką padaro, o kažko nepadaro. Vedėjo teigimu, tokio požiūrio įnešimas į mūsų gyvenimą leidžia turėti geresnį miegą, geresnius santykius, gyventi ne tobuloje, bet pakankamai geroje šalyje ir turėti ne idealius, bet pakankamai gerus kaimynus. „Subalansuotas požiūris, gebėjimas pamatyti tašką iš abiejų pusių įneša į gyvenimą daugiau ramybės“, – apibendrino jis.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai