Asmenybės ugdymo trenerė: svarbiausi pokyčiai turi įvykti viduje, o ne išorėje

– Nemažai žmonių nepatenkinti savo gyvenimu, tačiau nieko nekeičia ir taip gyvena toliau. Dažnas galvoja – jeigu turėčiau pinigų, sveikatos, žinių ar dar ko nors, tada gyvenčiau kitaip... Kodėl taip atsitinka?

– Gyvenime dažnai elgiamės automatiškai, nesąmoningai. Kadangi viena pagrindinių žmogaus smegenų funkcijų yra tausoti energiją, todėl jos visas mūsų emocijas ir su tuo susijusius veiksmus, situacijas, kuriose atsiduriame, kaip kompiuteris įrašo į duomenų bazę – pasąmonę. Ši patirtis „įrašytų“ programų pavidalu naudojama automatiškai, kad nereikėtų kurti naujų scenarijų ir nešvaistytume energijos. Jei mes nebandome „nulaužti“ tų programų – neplečiame savo sąmoningumo, neatrandame giliai glūdinčių įsitikinimų ir nesuabejojame savo mintimis – tai viskas ir vyksta automatiškai. Tada atrodo, kad viską lemia likimas: jeigu turėčiau, jeigu būtų tam tikros sąlygos ir pan. Žmogus viduje jaučiasi neįgalus, nes galvoja, kad viską jo gyvenimą didžiąja dalimi kuria kažkas, tik ne jis pats.

Mes, žmonės, turime keturis prigimtinius resursus: fizinį kūną, mentalinį bei emocinį ir sielą. Esame būtybės gyvenančios dviejuose pasauliuose – materialiame ir dvasiniame. Dėl to mums lemta nuolat judėti tarp šių dviejų erdvių tobulėjant ir balansuojant. Kol žmogus nesuvokia savo dualumo, savo prigimtinių galių, sukasi tarsi užburtame rate. Nesuvokdamas, kad mąstymo pokyčiai lemia išorinius pokyčius, gyvena pagal automatinius algoritmus. Todėl dažnai darome tuos pačius dalykus tikėdamiesi kito rezultato.

– Bet galima kažką pakeisti?

– Žinoma, galima. Reikia suprasti, kad viską, kas aplink mus – įvykius, situacijas, žmones – realiai sukūrėme patys, tam tikrais savo sprendimais, kuriuos lėmė mūsų mąstymo būdas ir įprasti elgesio modeliai. Sprendimus juk darome kiekvieną akimirką. Tad jeigu mes tai sukūrėme, vadinasi, galime ir atkurti arba sukurti iš naujo. Žingsnis po žingsnio. Ko reikia norint tai padaryti? Pabandyti suprasti mechanizmą, kaip atsidūrėme ten, kur esame ir kuo esame nepatenkinti. Juk nėra taip, kad vienas, du arba trys poelgiai mus pastūmėjo į esamą padėtį. Visada yra vidinė sistema, nes kaip elgiamės vienur, taip elgiamės visur.

Du esminiai žodžiai jūsų klausime: „nepatenkinti“ ir „nekeičia“. Pirmas – kodėl nepatenkinti? Žmogus nepatenkintas tuomet, kai jis ilgą laiką veikia prieš save, kažkur sau nuolat meluoja. Deja, bet šioje srityje daugelis yra profesionalai. Meluoti sau – reiškia nesuprasti savo jausmų ir emocijų, kūno siunčiamų signalų ir nuolat savo veiksmais ir poelgiais prisitaikyti prie aplinkos ir aplinkybių. Taip gyventi mes išmokstame jau nuo vaikystės. Mūsų tėvai ir kita artimiausia socialinė aplinka, visuomenė mums pateikia tam tikrus elgesio standartus, kurie mus daro patogius kitiems. Mes ilgainiui net nesusimąstydami keliaujame per gyvenimą pagal tuos standartus.

Tad pirmiausias žingsnis būtų suprasti, kur aš sau melavau ir kur aš sau meluoju. Tai reiškia – pripažinti sau, kad aš nepatenkintas, atvirai, sąžiningai ir nuoširdžiai su savimi pasikalbėjus. Suprasti, ko aš nenoriu ir neprivalau, o ko aš noriu. Tai – esminis žingsnis, nes kol aš neatrandu ir nepripažįstu destruktyvaus elgesio, nukreipto prieš save, ir toliau darau kažkokius žingsnius, kurie man net nebūtini, tik dėl to, kad įtikčiau kitiems – išeities iš situacijos, kurioje atsidūrėme, nerasime. Tokio didelio ir mažo melo kiekvienas savyje turime labai daug. Taigi gerai būtų atsistoti į akistatą su savimi, nors tai nėra patogu. Ir labai dažnai, kuo daugiau žmogus tvirtina, kad jis atviras su savimi, tuo labiau jis yra nenuoširdus.

Antras dalykas – kodėl nepatenkintas žmogus nieko nekeičia? Standartinis mąstymas: ką nors pakeisti yra labai sunku, keisti reikia išorės aplinkybes. Dažnas yra pats patyręs ir daug kartų matęs, kaip išorės aplinkybių pokyčiai neduoda norimo rezultato – ilgalaikio pasitenkinimo ir pilnavertiškumo jausmo viduje. Neįgyvendinus savo vidinių pokyčių, o tik keičiant vyrą, žmoną, partnerius, gyvenamą vietą, darbą ar pan. ir tikintis norimo rezultato, dažnai pasiliekama toje pačioje būsenoje, arba ji pasikeičia tik trumpam. Todėl žmogus nusivilia ir jam atrodo, kad jis kovoja su devyngalviu slibinu, kad nieko pakeisti neįmanoma, o kadangi tai yra dar ir labai sudėtinga, tai geriau nieko nedaryti – gal kažkaip savaime išsispręs.

Tačiau svarbiausias pokytis turi įvykti ne išorėje, o viduje. Kai mes po truputį sukuriame pokytį viduje, išoriniai pokyčiai palaipsniui susidėlios be didelio pasipriešinimo, neskausmingai. Pokytis viduje prasideda nuo mąstymo pokyčių. Būtent mąstymo pokyčiai – sąmoningumo didinimas, kritinio mąstymo stimuliavimas, požiūrio plėtimas – įtakoja kitokių aplinkybių sukūrimą. Mums kylančių emocijų ir jausmų negalime pasirinkti, tačiau išmokę juos laiku suprasti, jų neužspausti bei neignoruoti, galime nepasiduoti jų užvaldomi ir neužstrigti juose. Kai mes pakoreguojame savo mąstymo modelius, tai daro įtaką viskam: ir emocijoms, ir mūsų veiksmams, ir mūsų poelgiams. Gyvenimas natūraliai pradeda suktis kita kryptimi.

– Dažnam žengti kažkokį žingsnį, kažką keisti, trukdo įsitikinimas „aš nesugebėsiu“, „man nepavyks“. Čia savivertės klausimas, kurį taip pat galima koreguoti?

– Taip, jūs teisi. Savivertė yra esminis sveikos pilnavertiškos asmenybės psichikos aspektas. Teiginiai „man nepavyks“, „aš nesugebėsiu“ ir panašiai, glaudžiai susiję su saviverte. Šiais laikais daugelis įpratę gydyti vaikystės traumas. Viskas būtų tarsi gerai su šiuo procesu, jeigu nestrigtume jame per ilgai. Neretai sutinku žmonių, kurie vien tik „kasasi“ po vaikystės traumas, neva supranta vienokių ar kitokių nesklandumų priežastis, tačiau taip ir nežengia pirmyn. Visuomet sakau, jog kiekvieną žingsnį į praeitį turi lydėti du žingsniai pirmyn, kitaip trypčiosime vietoje arba nepaliausime „gydyti“ praeities. Juk ne tik praeities žaizdos daro įtaką mūsų poelgiams – lygiai taip pat galime rasti momentų ar įvykių savo praeityje, kurie gali tapti tomis „atominėmis elektrinėmis“, kurių užvedimas neš mus norima kryptimi. Taigi, ko ieškoti praeityje yra požiūrio klausimas.

Stabilumo jausmą – tą inkarą, kuris padėtų išsilaikyti, kad aplinkybės nenublokštų neaišku kur – reikia susikurti viduje.

Taip ir su saviverte. Sakoma, kad ją reikia ugdyti, auginti. Aš matau šiek tiek kitaip: vertingi išties esame visi, tik dažniausiai nesuvokiame ir todėl nejaučiame savo vertės. Ką daryti? Reikia gilinti suvokimą apie savo vertę. Tik nėra mygtuko, kurį paspaudus iškart suvokiu ir jaučiuosi pilnavertis. Tai yra procesas ir yra gana paprasti, konkretūs žingsniai, kuriais suvokimą apie savo vertę žmogus gali atstatyti į adekvatų. Tai reiškia – nei pervertinti, nei nuvertinti savęs. Tuomet įgaunamas vidinis stabilumas.

Nors iki šiol dauguma buvome įpratę ieškoti ir kurti stabilumą išorėje, tačiau dabartinio gyvenimo pagreitis bei turbulencija akivaizdžiai rodo kitą kryptį mūsų ieškojimams. Žmonės nenori to pastebėti bei pripažinti, todėl labai daug nusivylimų, depresijų, blaškymosi ir agonijos. Iš tiesų tikrasis stabilumas galimas tik mūsų viduje. Kiek esame patys stabilūs, tiek galime tokie išlikti ir nuolat kintančiose aplinkybėse. Stabilumo jausmą – tą inkarą, kuris padėtų išsilaikyti, kad aplinkybės nenublokštų neaišku kur – reikia susikurti viduje. Žmogui, suvokiančiam savo vertę, net klausimai kyla kitokie - vedantys į priekį, o ne atgal. Dažnai žmogus kelia sau ir kitiems klausimus „kodėl?“, „kodėl man taip nutiko?“ ir panašius. Mano nuomone, tai labai neefektyvus klausimas. Na ir kas, kad sužinosi – kodėl? Ką su tuo darysi? Galima sužinoti tūkstantį priežasčių kodėl, tačiau nepajudėti pirmyn. O jeigu, nepaisant situacijos komplikuotumo, paklaustume savęs „kaip man išeiti iš šios situacijos?“, „kaip pasiekti to?“, „kaip man geriausiu būdu įveikti šį gyvenimo iššūkį?“ Ir net jeigu atsakymas neateina iškart, bet klausimas nuolat keliamas būtent taip, jis veda į priekį, o ne tempia atgal. Tokiame klausime nėra užkoduoto patvirtinimo „man nesiseka“.

Galios: „Aistringai domiuosi žmonėmis ir trokštu įkvėpti juos bei suteikti įrankius gyventi pilnavertišką, gyvą ir autentišką gyvenimą“, – teigia asmenybės ugdymo trenerė D.Dūdėnaitė / D. Dūdėnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Taigi, vienas svarbiausių momentų mano veikloje - įkvėpti ir išmokyti žmogų uždavinėti sau kokybiškus, padedančius rasti sprendimus, vedančius į priekį klausimus, nes klausimuose jau slypi atsakymai. Kai žmogus klausia „kaip man pajudėti pirmyn?“, tuomet visi jo resursai: organizmas, smegenys ir jutimai susivienija ir pradeda ieškoti atsakymo. Mes pradedame matyti galimybes, naujus būdus ir formas savo situacijos sprendimui ir einame pirmyn, nors ir mažais žingsneliais.

– Vis dėlto noriu paklausti – kodėl? Kodėl tada, kai esame jauni, išdrįstame kurti planus, žengti žingsnius, o sulaukę tam tikro amžiaus sustojame ir galvojame: viskas, aš jau nieko padaryti ir pakeisti nebegaliu?

– Tai nėra taisyklė. Neabejoju, kad žinote išimčių. Tačiau tai yra vyraujanti tendencija. Tik jeigu tai nėra taisyklė, vadinasi, taip gali ir nebūti. Kodėl ateiname į tokį tašką, pabandysiu paaiškinti.

Kiekvienas gimstame tam tikroje šeimoje, augame tam tikroje socialinėje aplinkoje ir, kol esame jauni, mūsų artimiausia aplinka mus stipriai veikia. Ir dažnai mes kabinamės tam tikrų nustatytų programų. Fiksuojame savo artimiausių žmonių pasaulio suvokimą ne tik tuomet, kai jie mums pataria ar moko tiesiogiai – fiksuojame jų reakcijas, jų elgesio modelį. Ir žmogui nuo vaikystės psichikoje formuojasi tam tikra programa, paremta visuomenės standartais, kokia eiga turi dėliotis gyvenimas: turime mokytis, po to studijuoti, po to rasti gerą darbą, tada kurti šeimą ir taip toliau. Ypač, jeigu tėvai vaikus auklėja kaip itin patogius sau ir visuomenei: „nesiskųsk, nutylėk, būk kuklus, būk toks, anoks“, netgi jausmai ir emocijos užgniaužiamos.

Kol esame jauni ir gyvybinės energijos dar neišeikvoję, keliaujame pagal tas programas. Dėl to pradedame negirdėti savęs, atitolstame nuo prigimtinių dalykų, savo unikalumo: savo energijos kiekio, jautrumo, temperamento ir kitų savybių. Standartiškai net ugdymo sistema pas mus veikia taip, kad siekiama stiprinti vaiko silpnąsias, o ne tas prigimtines stipriąsias savybes, kurios mus daro išskirtiniais, unikaliais. Taip nepastebimai atsitolstame nuo savo prigimties autentiškumo.

Galiausiai kažkuriuo gyvenimo momentu sociumo mums primesta programa užstringa ir nebežinome kaip elgtis toliau. Nuo savęs būnam atitolę, išoriniais patarimais jau pradedame abejoti, nes lyg ir turėtume jaustis laimingi ir patenkinti, juk gyvenome atitikdami standartus, tačiau gyvenimas pradeda slysti iš po kojų.

Mūsų viduje vyksta tokie vidiniai konfliktai: „Tai kur čia ta gyvenimo laimė? Jeigu aš viską vykdžiau, tvarkingai keliavau per gyvenimą, tačiau jaučiuosi visiškai ne taip, kaip lyg ir turėčiau jaustis.“ Aplanko nusivylimas ir lūkesčiai, kad galbūt kažkas dar pametės tą tolimesnę kryptį, pasakys, ką toliau daryti. Užstrigę savo lūkesčiuose laukiame. Laukdami dirbame tai, kas mums nepatinka, gyvenam taip, kad gyvenimas neteikia džiaugsmo. Tačiau laukimas nėra veiksmas, ir todėl niekas nesikeičia.

Taip gyvendami, eidami prieš save, nesuvokdami savo prigimties unikalumo bei nepanaudodami savo stipriųjų savybių, iššvaistome daug energijos, ir jaučiamės vis labiau bejėgiai. Aš pati daug metų galvojau, kad mano jautrumas yra mano didžiausias minusas, kurį, jei tik galėčiau, pašalinčiau. Visi artimieji ir aplinkiniai nuo mažens vis pasakydavo replikų dėl šios savybės, nes kaip dabar suvokiu, jiems mano jautrumas buvo tiesiog nepatogus. Dėl to ir aš įtikėjau, kad tai neigiama mano savybė. Kovojau su ja trisdešimt metų, kol supratau, kad tai yra mano išskirtinumas, duotybė ir jeigu ne visi tą savybę turi, vadinasi tai nėra klaida. Supratau, kad turiu ją išnaudoti vietoje to, kad su ja kovočiau.. Kai aš „įdarbinau“ savo jautrumą darbui su žmonėmis – pamačiau, kad ši savybė yra viena didžiausių man suteiktų prigimtinių dovanų ir privalumų, kad ji man ne trukdo, o padeda. Savo jautrumo dėka aš galiu betarpiškai pajausti ir suprasti žmogų, kartais netgi daugiau nei jis pats save jaučia. Supratę ir priėmę savo prigimtį, galime ženkliai tvirčiau žingsniuoti savo gyvenimo keliu, galime atsitiesti parklupę bet kokioje situacijoje, nes stringame kažkur tik dėl atotrūkio nuo savęs. Svarbiausia kelionė yra į save.

– Tad užstrigus reikėtų ne laukti, kol kažkas tau pasiūlys sprendimo būdą, o ieškoti savęs?

– Taip. Ir savęs ieškojimo būdų yra įvairiausių. Svarbiausia – prisiimti vidinę atsakomybę ir tapti savo gyvenimo kūrėju. Būtent vidinę, ne tik išorinę. Kuo tai skiriasi? Išorines atsakomybes mes visi linkę daugiau ar mažiau prisiimti: už tėvus, už vaikus, už paskolas, už darbus ir panašiai. Puiku. Tačiau išorinės atsakomybės atsakingos už procesą, kurį gali parodyti, pamatyti, apčiuopti, įvertinti. Vidinė atsakomybė susijusi su rezultatais, mūsų būsena ir jausmais, nes vidinė atsakomybė yra vidinė laisvė. Tai laisvė rinktis, spręsti, veikti, ieškoti savitų išeičių, tačiau neieškoti kaltų, nesijausti aplinkybių auka. Patekus į nepageidaujamą situaciją ar turint netenkinantį rezultatą, tiesiog pasižiūriu, kokie mano sprendimai iki to atvedė, ir ramiai keičiu sprendimus.

Stabtelėjimas ir akistata su savimi nėra lengva, tačiau ji padeda iš esmės pakeisti kryptį, pradėti eiti ne nuo savęs, bet į save. Esminis dalykas, kaip minėjau, yra mąstymo pokyčiai. Gyvenimas keičiasi tiek, kiek mes keičiame mąstymą, pastebime savo ribojančius įsitikinimus, juos suvokiame ir keičiame. Pagalbos šiame kelyje šiais laikais yra, o ji gali sutaupyti jums laiko. Iš esmės, ieškantis žmogus besigilindamas pats gali atrasti kelius, tačiau gali užtrukti daug metų. Kelią galima sutrumpinti pasinaudojus ne tik žiniomis ar patirtimi, bet ir pagalba bei vedimu žmogaus, kuris išmano žmogaus mąstymo veikimo mechanizmus ir per visą tai yra praėjęs pats – mentoriaus, trenerio. Kartais žmogus iš šalies gali sutrumpinti kelią iki išsivadavimo iš užstrigimo, padėdamas identifikuoti kelis esminius momentus, kurių mes patys nenorime matyti, arba mūsų protas ir emocijos taip viską sujaukia, kad mes jų nepastebime. Identifikavę, kur mūsų kliūtys, galime jas pašalinti ar apeiti ir tikslingiau judėti norima kryptimi, kurti savo svajonių gyvenimą.