M. Mendelė-Leliugienė: valdyti mintis tapo dienos rutina

Chrestomatines frazes, kad sveikata slypi mūsų galvoje, o visos ligos nuo nervų, visi esame girdėję, tik ne visi jas apmąstėme ir įsisąmoninome. Neuroedukacijos ir dailės terapijos taikymo ugdant asmenybę Lietuvoje pradininkė Marija Mendelė-Leliugienė irgi kalba apie tai, kad įtampa, stresas, gyvenantys mūsų mintyse, netrukus pereina ir į  fizinį lygmenį.

„Būtina rūpintis tiek savo fizine, tiek emocine, tiek minčių, tiek dvasine sveikata. Taiką ir ramybę mūsų vidiniame pasaulyje garantuoja tik pusiausvyra tarp visų regimų ir neregimų žmogaus kūno sistemų, todėl rūpintis reikia jomis visomis“, – teigia asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis“ įkūrėja, prieš daugelį metų pati susidūrusi su lemtingu sveikatos iššūkiu.

– Ar galima teigti, kad šios naujos Lietuvoje mokslinės srities – neuroedukacijos – pradžiai turėjo įtakos jūsų asmeninė patirtis: susirgote reta kaulų liga, gydytojai prognozavo, kad gyventi teliko pora metų?

– Taip. Viskas glaudžiai susiję. Nuo vaikystės buvau totali tiksliukė. Baigiau chemiją, bet kadangi buvau alergiška, persikvalifikavau į inžinierę energetikę ir penkiolika metų ėjau vyriškas pareigas – dirbau avarinių padarinių likvidatore. Matyt, per visą tą laiką daug visokių negerų minčių galvoje susikaupė (juokiasi).

– Ir tada patyrėte avariją. Suvokėte, kad jei norite išlikti gyva, turite parodyti valią ir pradėti dirbti su kur kas subtilesnėmis sistemomis, nei buvote įpratusi?

– 1994-aisiais išties patyriau labai stiprią avariją. Tada pakeičiau viską – specialybę, požiūrį į gyvenimą ir darbo pobūdį. Kaip mano dukros juokauja, anksčiau aš dirbau jausdama didelę įtampą išorėje, o dabar teko užsiimti vidumi. Skeptikai gal nepatikės, bet gydžiau save atgailos, atsiteisimo, atsiprašymo maldomis, nors iki tol nebuvau tikinti, nevaikščiojau į bažnyčią. Apreiškimus vadinau tik kalio, natrio sutrikimais smegenų vartuose. Bet mirties akivaizdoje vienintelis pagrindas, ant kurio dar galėjau atsistoti, buvo tikėjimas, meilė, viltis. Sąmoningai ir sąžiningai ėmiau keisti savo mintis, daug melstis, medituoti – ir liga pasitraukė. Gydytojai mano kūno išgijimą traktavo kaip stebuklą.

Valia: anot neuroedukatorės M.Mendelės-Leliugienės, kiekvienas žmogus apsisprendžia, kokį mąstymo būdą pasirinkti.

– Po akistatos su mirtimi senoji jūsų gyvenimo vaga nunyko, atsirado nauja, kurią reikėjo užpildyti prasminga veikla. Ar tuomet ir atradote neuroedukaciją?

– Oi, ne… Atsivertė tuščias baltas lapas, kurį užpildė dar vienas stebuklas: susapnavau Motiną Teresę. Beje, tais metais ji dar buvo gyva. Sapne Motina Teresė tvirtai suėmė mane už pečių, papurtė, uždėjo ant kaktos kryžių, dar apgaubė ruda skara ir griežtai pasuko į kitą pusę. Horizonte išvydau žmones – senus, jaunus, ligotus, visai luošius, vaikus… Supratau, kad jų sielas turiu gydyti. Tuomet pabudau. Kurį laiką sapnas buvo lyg įkyri mintis, bet pamažu subtilieji kodai ėmė aiškėti, o įvykiai – dėliotis tarsi savaime.

Skeptikai gal nepatikės, bet gydžiau save atgailos, atsiteisimo, atsiprašymo maldomis, nors iki tol nebuvau tikinti, nevaikščiojau į bažnyčią. Apreiškimus vadinau tik kalio, natrio sutrikimais smegenų vartuose.

– Tuomet įkūrėte asmenybės ugdymo institutą „Rafaelis“. Su vyru nusprendėte globoti vaikus, patyrusius itin didelę kančią?

– Tai buvo iki trečiosios mūsų dukros Agotos gimimo, kol dar gyvenome Palangoje. Jai netiko drėgnas klimatas, vystėsi astma, gydytojai patarė kraustytis, kur sausiau. Taip atsikraustėme į Vilnių ir jau oficialiai įkūrėme asmenybės ugdymo institutą „Rafaelis“. Bet iki to laiko turėjau tik intuiciją ir vidinį troškimą padėti. Vedama širdies intencijos sudariau sutartį su Vaiko teisių institucija ir sutariau, kad tie likimo nuskriausti vaikai gyvens mūsų šeimoje iki to laiko, kol grįš į normalią būseną. Sunkiai skirdavomės, bet mano tikslas nebuvo įvaikinimas ar globa. Tiesiog norėjau parodyti vaikams kitokį gyvenimą, išsilaisvinimą iš vergo mąstymo, kančios. Nusprendėme „Rafaelyje“ užsiimti socialiai atsakingos asmenybės ugdymu. Kad būtų visiems gerai – ir tėvams, ir valstybei.

– Socialiai atsakinga asmenybė – gal paaiškintumėte, ką turite omenyje?

– 2019 m. teko dalyvauti pasauliniame psichoneuroendokrinologų  kongrese, kur buvo kalbama ne tik apie emocinę, bet ir apie mentalinę, t.y. žmogaus minčių, sveikatą. Nuo to, kokios mintys mūsų galvoje, priklauso, kokie biocheminiai procesai vyksta smegenyse. Tiek neigiamos mintys, tiek ir bjaurūs žodžiai, kuriuos tariame kasdien, gali užnuodyti žmogų ir užrūgštinti jo organizmo terpę. Nuo to ilgainiui pasikeis net jo biocheminiai rodikliai, o rūgšti terpė leis išsivystyti visokioms kraujagyslių ir širdies, onkologinėms ligoms. Žmogaus galioje rinktis, kokias mintis galvoti ir kokį žodį tarti: kritikuojantį, kaltinantį ar guodžiantį, raminantį. Beje, visa žala eina ne tam, kuriam tie žodžiai siunčiami, bet tam, kurio tos mintys ir žodžiai. Tad labai gerai pagalvokite, prieš keikdami save ar kitą (juokiasi).

– Kalbėdama dažnai minite sąvoką „emocinė ir minčių higiena“. Ar tai žmogaus sąmonės galia valdyti savo emocijas, mintis?

– Apie emocijų, minčių higieną pasaulyje kalbama jau seniai. Apie ją šneka ir neuroedukatoriai, siūlydami paprasčiausius pratimus, kuriuos galėtų daryti žmogus, norėdamas išsilaisvinti iš įkyrių minčių. Kadangi kiekvienas žmogus yra unikalus, emocinės ir minčių higienos pratimus neuroedukatorius jam parinktų pagal jo charakterį, nusiskundimus ir pan. Kokie tie pratimai? Labai paprasti, bet veiksmingi. Tai gali būti ir kriaušės daužymas (tik ne sportui, o norint emociškai išsivalyti), pagalvės kumščiavimas (tik paskui ant jos nereikėtų miegoti), intensyvus šokis pagal mėgstamą muziką, padėsiantis atsikratyti įtampų ir emocinio krūvio visame kūno. Galiu pasidalyti keliais kalbiniais kodais, galinčiais taip pat užprogramuoti jūsų smegenis sėkmingai dienai. Juos kasryt naudoju pati. Vos pabudusi aš sakau: „Šiandien yra geresnė diena už visas prieš tai buvusias“ arba „Viskas gali vykti chaotiškai ir be plano“ (net ir filosofai sako, kad chaose yra visos galimybės), o trečia – „Aš iš anksto atleidžiu visiems, kas norės man blogo“. Tuomet diena iš tiesų prasideda švariai ir skaidriai.

– Ar patys, be neuroedukatoriaus pagalbos, galime įstengti pakeisti savo mintis?

– Bus sunku. Siūlyčiau kreiptis į neurospecialistus, kurie patartų, kaip, kokiais metodais, kokiomis praktikomis galėtumėte pakeisti seną požiūrį į naują. Tuomet išmoksite vienas mintis praleisti pro šalį, o kitas  išsisaugoti ir brandinti tol, kol ims nešti jums naudą.

– Išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje – didelis mokslas. Ypač patiriant pandeminės situacijos pateiktus egzaminus. O kartais nereikia nė globalių įvykių – vaiko liga, bendradarbio netyčia paleista replika, negalėjimas patekti į parduotuvę be galimybių paso… Tai irgi gali sujaukti mūsų mintis. Ar jums pačiai visada pavyksta jas suvaldyti?

– Jei atvirai, tai jau tapo dienos rutina. Bet būna, ypač išgirdus apie kokias man labai skaudžias temas (tarkim, smurtą prieš vaikus), kelias dienas aš virte verdu. Tuomet einu daryti žaibolaidžio. Užsimerkiu ir rėkiu, pirštais piešdama ant popieriaus lapo. Šitas pykčio paleidimo pratimas mano mėgstamiausias. Beje, visi emocijų išrėkimo pratimai turi tris pagrindinius momentus: kvėpavimą, garsą ir kūno judesį. O jei žmogus kuklinasi rėkti? Dažnai taip ir būna. Tuomet duodu daužyti lėkštes. Šis metodas yra ypač geras tiems, kurie turi sukaupę tiek įtampos, kad net oras, būnant šalia jų, virpa. Tik tam reikia specialios patalpos – specialių grindų ir akinių, kad žmogus nesusižeistų. Vieni žmonės sąmoningai jaučia, kada jų emocinė riba gali būti peržengta, ir ateina pas mus. Kiti nesusigaudo: tuomet dūžta namų langai, automobiliai… Aš nekalbu apie nusikaltėlių pasaulį, kuriame gyvena plokštuminiai žmonės ir galioja visai kiti dėsniai.

Ramybė: vadinamosios širdies ikonos gimsta tapant delnais ir leidžiantis į kūrybinį procesą, kurio metu mėgaujiesi gyvenimu.

– Jūsų žodžiais tariant, žmogus gali suvokti save kaip plokštuminę arba kaip erdvinę būtybę?

– Plokštuminiu žmogumi aš buvau prieš avariją – tuomet mane iš esmės valdė materija, aplinka. Tikėjau tik tuo, ką mačiau ir galėjau pačiupinėti. Erdvinis žmogus kur kas sudėtingesnis: jis užduoda sau klausimus, jam būdingas mąstymas. Tuomet jis suvokia, kad yra kažkas daugiau nei tik fizinis ar emocinis kūnas. Žinote, Dekaloge parašyta: mylėk savo artimą kaip pats save. Kai aš susirgau, tai man kėlė daugiausia klausimų. Kaip išmokti mylėti save, bet netapti egoistu? Neuroedukatoriai turi specialių pratimų, kaip, pavyzdžiui, parašyti 30 gerų dalykų apie save per 3 minutes. Bet visi jie ne dėl to, kad žmogus augintų savo egoizmą, o todėl, kad pereitų visai į kitą lygmenį, t.y. iš plokštuminio taptų 3D žmogumi – erdviniu, visuminiu, integraliu. Tokia yra teorija, kurią norint taikyti praktiškai reikalingi metodai. Johnso Hopkinso tyrimų universitetas Baltimorėje bene pirmasis sujungė visus neuromokslus su edukologija ir atrado visiškai naują erdvę – neurošvietimą.

– O kuriame jūsų gyvenimo etape atsirado dailės terapija, kurios pradininkė Lietuvoje taip pat esate?

– Ji atsirado tada, kai mūsų namuose gyveno likimo nuskriausti vaikai. Vienas berniukas netikėtai užvedė mane ant kelio ir parodė, kad išsipiešus iki valios galima nustoti sapnuoti košmarus. Keldavomės prie jo su vyru naktimis, nes vaikas dažnai šaukdavo per miegus. Sykį nupirkau dukroms ir jam guašo dažų, kuriuos radau išpieštus. Didžiulis ilgas stalas buvo nuklotas berniuko piešiniais, o pats menininkas, visas paišinas, naktį miegojo labai ramiai. Tąkart supratau išradusi dviratį (juokiasi). Dukros dailės mokytoja man paaiškino, kad pasaulyje dailės terapija gydymo tikslais jau taikoma nuo 1939 m., aš tai suvokiau gal 1996-aisiais. Tuomet ėmiau domėtis, suradau bendraminčių moterų. Keletą metų aktyviai dalyvavau Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacijos (LDTTA) veikloje. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, nes mane labiau domino dailės terapijos metodų kūrimas ir taikymas asmenybės ugdymo procese, o ne dirbant su ligoniais. Užtai gydymo įstaigose jau randasi specialistų, baigusių neuroedukatorių mokymus, kurie savo darbe taiko ne tik mano sukurtus dailės terapijos metodus, bet ir kitus neuroedukacinius metodus.

– Kodėl nusprendėte apsiriboti asmenybės ugdymu?

– Todėl, kad man labiau rūpėjo ir rūpi pamatinis klausimas jau nuo Platono laikų – kaip išauklėti vaiką geru žmogumi ir kaip išugdyti trimatę, socialiai atsakingą asmenybę šeimai, tėvynei, pasauliui. Šiuo metu kraustausi iš sostinės į savo gimtuosius kraštus – Lietuvos pajūrį, tai pradedu savanoriauti vaikų ir jaunimo dienos centre „Liberi“ (Klaipėda). Dalijuosi patirtimi, mokau dirbti darbuotojus pagal savo sukurtą socialiai atsakingos asmenybės ugdymo programą „Aš esu kūrėjas“. O dar? Keletą valandų per dieną medituoju, meldžiuosi, generuoju naujas mintis ir laukiu, kol baigsis kraustymosi į naujus namus šurmulys ir savo darbo kabinete vėl galėsiu priimti pagalbos prašančius žmones.

– Teko girdėti, kad po jūsų tapymo be taisyklių seansų moterims dingdavo įvairūs negalavimai?

– Tai seni laikai, bet moterys išties sakydavo, kad po tų tapymo seansų vienos nebekankina stuburo išvarža, kitos – naktinis dusimas, trečios – dermatitas ir t.t. Negalėdama to paaiškinti nukeliavau pas Psichologijos instituto profesorių Danielių Serapiną, kuris tik patvirtino mano sukurtų neuroedukacinių metodų naudingumą. Kad būtent jie, veikdami psichoneuroendokrinologinę organizmo sistemą, padeda sumažinti streso ir jo hormono kortizolio lygį, mažina depresyvumą, gali būti taikomi kaip intervenciniai metodai, siekiant sumažinti tokių ligų kaip vėžys, aterosklerozė, širdies ir kraujagyslių ar infekcinės riziką. Tuomet sukūriau pačią neuroedukatorių mokymo programą. Paskui – neuropraktikų programą „Širdies intelektas“, o šiuo metu kuriu jau trečią programos lygį – rengiu pačius lektorius. Man talkina profesorius D.Serapinas, kurio nuomone, naujos kartos medicina ateityje neišsivers be neuroedukatorių.

– Kiek jūsų parengtų neuroedukatorių rastume Lietuvoje?

– Pirmoji mano neuroedukatorių laida baigė mokslus 2016 m. Mes labai rimtai apsvarstėme idėją integruotis į alternatyviąją mediciną, bet nusprendėme kol kas likti ištikimi švietimui. Šiuo metu neuroedukatorių Lietuvoje jau 137. Daugiau kaip pusė iš jų turi savo kabinetus ir padeda žmonėms. Aš rengiu intensyvius neuroedukatorių mokymus, kur žmonės išmoksta konkrečių neuroedukacinių metodų. Per dešimt dienų nedidelė dalyvių grupelė juos įvaldo, o paskui įtvirtina praktikomis, supervizijomis, treniruotėmis su šeimos nariais, draugais. Kartą per metus organizuoju konferenciją „Neurostartas“, kurioje patirtimi dalijasi visi neuroedukatoriai ir neuropraktikai – asmenys, baigę pirmo ir antro lygio neuroedukatorių mokymus. Būna įdomu pasiklausyti ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aušra Jonušas

Aušra Jonušas portretas
Sveiki draugai, mano vardas Aušra Jonušas iš Klaipėdos, Lietuva, aš esu chirurgas gydytojas, man 52 metai, prašau atidžiai perskaityti mano tikrojo gyvenimo liudijimus, kaip per dvi dienas po žvakių pasidalijimo meile atkūriau buvusią meilę. rašybos malda, turiu gerų ketinimų čia pasidalinti gerąja žinia. Žinokite, kad ši informacija padės ją dabar skaitančiam žmogui per dvi dienas išgydyti sudaužytą širdį ir atkurti prarastos meilės santykius. Mano viešnagė gali būti panaši, aš jau daug metų buvau vedęs Pavelą, praėjusį mėnesį jis išsiskyrė su manimi, aš dariau viską, kad jis grįžtų mane pamiltų, bet viskas, ką padariau, buvo veltui, norėjau, kad jis grįžtų. daug dėl to, kad turėjome du mažus vaikus ir aš jį taip myliu, kad negaliu be jo, klausiau jo visko, pažadėjau, bet jis atsisakė. Paaiškinau savo problemą savo bendradarbei, ji yra mano geriausia draugė ir ji man patarė susisiekti su Drigbinovia Meilės burtais, kuris yra vienintelis, kuris gali man padėti, bet aš esu toks žmogus,

ona

ona portretas
puiku, kad skaito žmonės.

Nuomonė

Nuomonė portretas
Bobiški kliedesiai...
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių