Ar pesimizmas įaugęs į lietuvio kraują?

Džiaugsmas, kad dega kaimyno namas, negatyvūs komentarai interneto erdvėje ir pasyvi elgsena viešumoje, – tokiais potėpiais lietuvio portretą nuspalvintų ironijos meistrai. O priedo dar pridėtų amžiną liūdesį, kuris užkoduotas klasikiniuose lietuvių kūriniuose. Bet ar tikrai esame visiški pesimistai?

Kiek pesimizmas priklauso nuo tautos mentaliteto? Apie tai – pokalbis su psichologe, Kauno kolegijos dėstytoja Saule Šeškute.

– Ar iš tiesų mes amžini pesimistai? Gal yra duomenų, kurie paneigtų ar patvirtintų šią visuomenėje gają nuomonę?

– Žvelgiant į taip vaizduojamą lietuvio portretą tikrai gali užvaldyti pesimistinės nuotaikos. Gerai, kad tai tik stereotipas! Kaip žinome, stereotipai, nors ir turi dalį tiesos, dažnai yra klaidingi. Pesimizmas arba optimizmas – tai sąvokos, kuriomis apibrėžiame savo gerovę. O ją, beje, suprantame subjektyviai. Gerovę galime pakeisti žodžiu "laimė" ar dar kaip nors kitaip, bet esmė nepasikeis.

Jokiais objektyviais psichologiniais tyrimais toks lietuvio portretas nėra patvirtintas. Neseniai Jungtinės Tautos paskelbė naujausius pasaulio šalių laimės indeksus, kur Lietuva užima 60 vietą iš 156. Ar tai blogai? Kitų šalių kontekste tikrai nesame visiški pesimistai. Antra vertus, pesimizmas, glaudžiai susijęs su neviltimi, kartu yra ir svarbus savižudybės rizikos indikatorius. Liūdna statistika byloja, kad lietuvių savižudybių rodikliai yra vieni aukščiausių pasaulyje. Vadinasi, pesimistinių tendencijų mums taip pat netrūksta.

– Kaip žmogaus mąstyme įsitvirtina pesimizmas? Kokiais bruožais, veiksmais, elgesiu pasižymi pesimistai?

– Pesimizmas – asmenybės bruožas, kuris pasireiškia negatyviu mąstymu, nusivylimu, netikėjimu ateitimi, kai labiau akcentuojami  blogi nei geri dalykai. Pesimistai labiau tikisi nesėkmės negu sėkmės. Tyrimai rodo, kad jie yra ne tokie atkaklūs siekdami tikslų, deda mažiau pastangų dėl savo gerovės ir sveikatos, vengia spręsti problemas, dažniau renkasi sveikatą žalojantį elgesį. Jų elgesys – tai tendencija pasiduoti. Dėl to, kad pesimistai tikisi daugiau neigiamų gyvenimo rezultatų, kyla ir daugiau neigiamų emocijų – nerimo, liūdesio ar nusivylimo... Priimta manyti, kad depresija yra geriausias indikatorius vertinant suicidinę riziką, tačiau, kai kurių mokslininkų nuomone, kur kas stipresnis indikatorius yra būtent pesimizmas.

Mokslininkai linkę manyti, kad pesimizmas, kaip ir optimizmas, yra genetiškai determinuotas. Tai, pavyzdžiui, patvirtina dvynių tyrimai. Jis glaudžiai susijęs su tokiomis paveldimomis asmenybės savybėmis kaip ekstraversija ir neurotiškumas. Vis dėlto tyrinėtojai taip pat neneigia ir socialinių veiksnių įtakos. Svarbų vaidmenį atlieka ankstyvoji patirtis, ypač pirmieji žmogaus gyvenimo metai. Būtent tada išmokstama pasitikėti išoriniu pasauliu ir tikėtis iš jo gerų dalykų, arba priešingai – jausti nesaugumą ir tikėtis blogio. Mokslininkai pažymi – tie vaikai, kuriems susiformavo saugaus prieraišumo jausmas, bus optimistiškesni.

– Kokios aplinkybės lemia, kad susiformuoja būtent tokia asmenybės ar socialinės grupės ypatybė?

– Pozityviosios psichologijos atstovai aprašo išmokto bejėgiškumo reiškinį. Išmoktas bejėgiškumas gali susiformuoti, kai žmogus kelis kartus iš eilės patiria didelę nesėkmę kurioje nors gyvenimo srityje. Štai tuomet jis ima tikėtis blogiausio, nustoja dar kartą bandyti, kad pasisektų. Mokslininkai, tyrinėjantys sovietinio režimo pasekmes žmonių psichikai, nurodo, kad šis sudarė natūralias sąlygas formuotis išmokto bejėgiškumo sindromui. Tų laikų padarinius, deja, jaučiame ir dabar.

– Egzistuoja nuomonė, kad pesimistinis mąstymas vis dėlto duoda naudos. Ar tai tiesa? Kokia ta nauda?

– Plačiąja prasme bet koks reagavimo būdas žmogui yra kažkuo naudingas, net jeigu jis ir atrodo nekonstruktyvus. Atitinkamai elgdamasis žmogus siekia daugiau ar mažiau įsisąmonintų tikslų. Pavyzdžiui, trukdydamas mokytojui pamoką, vaikas siekia atkreipti į save dėmesį, deklaruodamas nepasitikėjimą savimi, darbuotojas išvengia kai kurių darbų. Pesimistinis mąstymas taip pat žmogui kažkuo yra naudingas. Galbūt tokiu būdu asmuo gauna iš aplinkinių patvirtinimą, kad nėra viskas taip blogai, arba galbūt sulaukia jam taip reikalingo padrąsinimo ir emocinės paramos. O gal pateisina  savo neveiklumą... Gali būti, kad iš anksto apsidraudžia nuo nesėkmės ir taip išsaugo savojo ego vertę. "Juk aš iš anksto žinojau", "taip ir sakiau, kad taip bus..." – nereti pesimisto argumentai.

Kartais pesimizmas atlieka konstruktyvų vaidmenį: atidžiau vertinamos galimybės įveikti sunkumus, greičiau pastebimos grėsmės ir pavojai, daugiau rūpinamasi savo saugumu. Mene ir kūryboje turime daugybę pavyzdžių, kai iš nevilties ir rezignacijos gimsta šedevrai.

– Pesimizmo priešininkas – optimizmas. Kaip paprastai elgiasi, mąsto optimistai?

– Optimizmas – pažiūra, kuriai būdingas pozityvus santykis su realybe, pasitikėjimas ateitimi, polinkis įžvelgti gera. Optimistai – žmonės, kurie tikisi, kad jiems nutiks geri dalykai. Susidūrę su iššūkiais, optimistai labiau pasitikės savimi ir bus atkaklesni, ištvermingesni, net jeigu progresas bus lėtas ar sunkus, pesimistai – daugiau dvejos ir abejos. Šis skirtumas dar labiau išryškės nepalankios padėties, nelaimės atveju: optimistai labiau tikės, kad nepalankią padėtį galima sėkmingai pakeisti, pesimistai daugiau numatys nesėkmę, nemalonumą ar net katastrofą. Tikėjimas sėkme ir savo galimybėmis pasiekti reikšmingų tikslų padeda optimistui veikti ir stengtis. Kadangi optimistai tikisi pozityvių rezultatų, jiems, priešingai nei pesimistams, kyla daugiau teigiamų emocijų. Įvairių tyrimų rezultatai atskleidžia sąsajas tarp optimizmo ir žmonių patiriamo distreso, sukelto ligų, nelaimingų atsitikimų, nesėkmių darbe, asmeniniame gyvenime. Nustatyta, kad optimistiškai nusiteikę žmonės dažniau problemoms spręsti naudoja įvairias strategijas, kurios pasirenkamos esamiems sunkumams įveikti – taip optimistai patiria mažesnį distreso lygį, yra atsparesni bei lengviau įveikia krizes.

– Ar amžinas optimizmas nenuveda mūsų į iliuzijų pasaulį?

– Gali atsitikti ir taip. Psichologams yra žinomas nerealistinio optimizmo reiškinys. Nors yra daugybė tyrimų, įrodančių optimizmo pranašumą, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais jis ne tik kad to pranašumo nesuteikia, bet gali būti net potencialiai pavojingas. Pavyzdžiui, dėl per didelio optimizmo žmogus ignoruos grėsmes ir atkreips į jas dėmesį per vėlai, pervertins savo galimybes siekdamas tikslų ar įveikdamas sunkumus, neįvertins traumuojančio poveikio žalos. Keletas autorių nurodo, kad optimistai ne visada aktyviai veikia siekdami gerovės ateityje, dėl optimistinės pasaulėžiūros mažiau rūpinasi savo saugumu. Optimizmas gali veikti ir kaip gynyba – žmogus nenori matyti problemų ir pavojų, nenori apie juos galvoti, neigia, tikėdamasis, kad problemos savaime išsispręs, o negandos praeis pro šalį, save ramina, kad "viskas yra gerai", "viskas bus gerai". Tokiu atveju nerealistinis, niekuo nepagrįstas optimizmas ne tik sukuria iliuzinės gerovės jausmą, bet ir palaipsniui griauna tą gerovę, nes nesprendžiamos problemos dažniausiai niekur nepasitraukia, o tik gilėja.

Vis dėlto, tyrimų, įrodančių optimizmo žalą, nėra labai daug. Kur kas daugiau tyrėjų pabrėžia, kad optimizmas ir pozityvus mąstymas labiau padeda, o ne kliudo žmogui gyventi. Optimistai rečiau neigia problemas ar vengia jas spręsti, jie veikiau stengiasi neįžvelgti problemų ten, kur jų nėra. Tikėtina, kad optimistas, patyręs stiprų sukrėtimą savo gyvenime, priims pasikeitusią realybę ir ieškos geriausios išeities iš situacijos, o pesimistas dar kartą įsitikins, kad jis buvo teisus, manydamas, kad nieko gero nebus, ir ateityje toliau tikėsis blogų dalykų.

– Šiais laikais pozityvaus mąstymo galia yra pervertinama, tampa mada, tačiau tai nėra panacėja, sako kai kurie psichologai. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Aš manau, kad daug problemų kyla dėl to, kad ne visada teisingai suvokiami ar interpretuojami tokie geri dalykai kaip, pavyzdžiui, pozityvus mąstymas. Pozityviai mąstyti anaiptol nereiškia nematyti realybės, problemų, neįvertinti pavojų ar beatodairiškai pasitikėti savo jėgomis, kai tam nėra pagrindo. Optimistiškai vertinti savo galimybes patirti sėkmę taip pat nereiškia nematyti savo trūkumų, nesvarstyti ar niekados neabejoti tuo, ką darai. Sakoma: "Abejoti yra normalu, tik savimi pasitikintis kvailys niekados neabejoja, bet tuo jis ir yra pavojingas." Pozityvumas taip pat reiškia ir viltį, o viltis ir tikėjimas gerais dalykais stiprina mus kovojant su blogiu, padeda ištverti sunkiausius gyvenimo išbandymus, atsitiesti po didžiausių nuopuolių, suteikia gyvenimui prasmės.

– Ar reikėtų ieškoti vidurio tarp optimizmo ir pesimizmo? Ar pasirinkti vieną šių savybių? Patarkite skaitytojams, kuria kryptimi jie galėtų tobulinti save?

– Pirmiausia siūlyčiau išsigryninti savo vertybes, dažniau užduoti sau klausimą: ko aš noriu iš gyvenimo, o ko gyvenimas nori iš manęs? Išdrįskime siekti prasmingų gyvenimo tikslų. Kai tamsu ir, atrodo, nėra vilties, prisiminkime, kas gero ir gražaus buvo mūsų gyvenime, kada mes buvome stiprūs ir įveikėme sunkumus, kokie žmonės mums padėjo, o kaip padėjome mes? Santykiai su kitais – labai svarbi žmogaus gyvenimo sritis.

Kalbant apie optimizmą, pesimizmą, siūlyčiau neskubėti klijuoti sau ir kitiems etikečių, kokie esame, o vertinti kiekvieną konkrečią gyvenimo situaciją – įžvelgti abi galimybes. Juk mes turime didžiausią vertybę – vidinę laisvę apsispręsti: kažką daryti ar nedaryti, kaip reaguoti į įvairias gyvenimo aplinkybes, taip pat ir į tas, kurių negalime pakeisti. Šiuo klausimu esu optimistė ir tikiu, kad kiekvienas žmogus visada turi galimybę apsispręsti, kaip gyventi, – tiesiogine ir plačiąja prasme.