Perukas – prabangos prekė, mados ženklas ir aukšto socialinio statuso bei turtų liudytojas. Peruko istorija prasidėjo dar senovės Egipto laikais ir tęsiasi iki šiol. "Dirbtinės šukuosenos" gamintojų anksčiau buvo kone kiekviename pasiturinčiame dvare, o dabar perukus moka gaminti tik teatruose dirbantys meistrai. Šis amatas pamažu nyksta, nors mada ir neblėsta.

Lydi kurioziški atvejai

Klaipėdietė profesionali kino ir teatro grimuotoja Lolita Ramašauskienė išmoko gaminti perukus dar dirbdama uostamiesčio Dramos teatre. Moteris teigia, jog šią veiklą lydi patys kurioziškiausi atvejai.

"Kartą atvažiavo toks vilnietis. Žmogus ruošėsi užimti labai aukštas pareigas, norėjo atrodyti jaunas ir gražus, bet buvo jau praplikęs. Taigi pagaminau jam peruką, kad atrodytų jauniau", – pasakojo L.Ramašauskienė.

Kitas atvejis buvo kur kas liūdnesnis – peruko prireikė brandaus amžiaus žmogui, kuris kažkada dirbo Klaipėdos savivaldybėje, be to, užėmė aukštas pareigas. Žmogus susirgo meningitu, ir liga nepraėjo be pėdsakų – vyriškis pajuto, jog nori būti moterimi.

"Gaminau peruką su konkrečiu aprašymu – užsakovas pageidavo balintų plaukų karė kirpimo šukuosenos. Tačiau ir su peruku nebuvo panašus į moterį, nes turėjo pernelyg didelę nosį ir stambų smakrą. Žinoma, pasitaiko ir taip atrodančių moterų, bet jo veidas buvo pernelyg vyriškas", – prisiminė klaipėdietė.

Tokių moteriškų perukų, anot pašnekovės, vyras turėjo bene tris.

Pas L.Ramašauskienę su įvairiais užsakymais žmogus lankėsi maždaug penkerius metus.

Kriminalistų akiratyje

Anot pašnekovės, nusikaltėliai, kaip dažnai pasitaiko filmuose, perukų neužsakinėjo, tačiau dar gerokai iki Nepriklausomybės atkūrimo į teatrą pas grimuotojas apsilankė tuometės milicijos pareigūnai ir teiravosi, ar nesikreipė į jas kas nors su prašymu pagaminti barzdą ir ūsus.

"Pamenu, tada rodė ir konkrečių asmenų nuotraukas. Pasirodo, tai buvo kažkokie ieškomi asmenys. Taigi mes, grimuotojai, irgi buvome milicijos stebimi, kad nesusigundytume dideliais nusikaltėlių siūlomais pinigais bei nepadėtume jiems pakeisti išvaizdos", – teigė L.Ramašauskienė.

Grimuotoja prisiminė ir kuriozinį atvejį, kai pačioje Nepriklausomybės atgavimo pradžioje į ją kreipėsi ne vienas uostamiesčio politikas ir prašė pagaminti barzdą bei ūsus, kad reikalui esant šie užsimaskavę "galėtų pabėgti nuo rusų". Tačiau to neprireikė.

Prabangos prekė

Praėjusio amžiaus septintasis aštuntasis dešimtmetis, garsėjęs kaip disko amžius, tapo perukų bumo metu. Tarybų Sąjungoje jie irgi buvo labai populiarūs. Iš užsienio laivais juos neretai atgabendavo jūrininkai. Būta atvejų, kai dėl tokios kontrabandos ne vienam pasibaigė karjera, tačiau žmonės vis tiek rizikavo, nes tai buvo brangi ir paklausi prekė.

"Šiais laikais gaminami labai geros kokybės sintetiniai perukai. Jiems priežiūra reikalinga kartą per mėnesį, o natūralius plaukus reikia tvarkyti kasdien", – teigė L.Ramašauskienė.
Meistrės sovietmečiu perukus gamindavo iš natūralių plaukų, žaliavos įsigydavo kirpyklose. Nukirpti plaukai, ypač ilgesni, kainuodavo nepigiai.

"Tais laikais 100 g plaukų kainuodavo 80 rublių. Ir pats perukas buvo gana brangus. Pats pigiausias trumpų plaukų perukas kainuodavo iki 100 rublių, o tai būdavo viso mėnesio atlyginimas. Brangiausi kainuodavo apie 300 rublių", – prisiminė L.Ramašauskienė.

Taigi moterys, kurios mokėjo gaminti perukus, šinjonus, kasas, gyveno gana gerai. Tai buvo puiki profesija.

Plušo ir filmavimo aikštelėse

L.Ramašauskienė grimuotojos profesijos mokėsi Odesos kino ir teatro meno institute, jai teko nemažai praktikuotis ir filmavimo aikštelėse, grimuojant aktorius. Moteris teigė, jog anksčiau vienam kino filmui tekdavo gaminti labai daug perukų, kone kiekvienam personažui atskirai.

"Dabar perukų problemą išsprendžia produkcija iš Kinijos. O tada patys gamindavome kiekvienam herojui pagal kino filmo dailininko statytojo sumanymą. Esame prigaminę labai daug perukų", – darbą filmavo aikštelės užkulisiuose prisiminė L.Ramašauskienė.

Gaminant perukus Lolitos pirmoji jos mokytoja buvo Klaipėdos dramos teatro grimuotoja Stasė Šimanskienė.

"Nuvažiavusi į Odesą, jau mokėjau daryti perukus, o grįžusi iš ten vėl dirbau Klaipėdos dramos teatre ir tobulinau savo perukų, barzdų, ūsų, šinjonų gamybą pas Danutę Sireikienę. Taigi turėjau dvi šio amato mokytojas", – teigė klaipėdietė.

Pati Lolita sako niekada nedėvėjusi peruko. Moteris juokavo, kad ir savų plaukų pakanka. Šiais laikais ji jau nebesulaukia užsakymų gaminti perukus, esą ją nukonkuravo specializuotos parduotuvės, kuriuose pagrindinė prekė – sintetiniai ir natūralūs gaminiai iš Kinijos. Jie gana pigūs, tad gaminti perukų nebeapsimoka.

"Nors mano mokytoja D.Sireikienė, dar dirbanti Klaipėdos dramos teatre, iki šiol gamina perukus savo seniems klientams, taip pat ir spektakliams. Tokių specialisčių kaip ji jau beveik nebeliko", – mano klaipėdietė.

Valdžios ir hierarchijos simbolis

Nesibaigianti perukų era turi ilgą istoriją. Pirmieji perukai, kaip valdžios ir hierarchijos simboliai, atsirado dar senovės Egipte ir Persijoje. Itin madingi natūralių plaukų perukai, padidinantys šukuosenas bei paslepiantys retėjančius plaukus, buvo senovės Romoje.

Senovės Egipte turtingiesiems perukai buvo gaminami iš vergų plaukų arba iš arklių karčių, kurie irgi buvo pagrindinė perukų gaminimo žaliava. Vargingesnieji, tai yra kariai, tarnautojai, perukus gaminosi iš palmės pluošto, vergai, žinoma, likdavo be perukų.

Egiptiečiai, kovodami su parazitais, galvas skusdavosi plikai, o perukas atliko ne tik estetinę, bet ir praktinę funkciją – tarnavo kaip galvos apdangalas.

Ant galvos – pelių lizdai

Peruko pripažinimo apogėjus buvo pasiektas XVIII a., kai be jo pasirodyti visuomenėje tapo prasto tono ženklas.

"Perukai tuo metu buvo gaminami tik iš arklio karčių, sukami į sruogas ir balinami ryžių miltais. Balto arklio karčiai buvo ypač brangūs, nes jų nereikėjo balinti. Tada ir kilo mada gaminti šiuos "bokštelius" ant galvos. Būdavo, kad tuose perukuose lizdus sukdavo net pelės, nes jas viliojo ryžių miltų kvapas", – pasakojo perukų meistrė.

Tie, kurie nešiojo perukus, savo plaukų jau nebeskusdavo kaip egiptiečiai. Jie maukšlindavosi ant galvos vąšeliu nertą kepurėlę, po kuria pakišdavo savo plaukus, susegdavo segtukais, kad nenusmuktų, ir tada užsidėdavo peruką. Norėdami pasikasyti galvą, didikai naudojo sidabrinius virbus, kurio galiukas buvo puoštas deimantu ar kitu brangakmeniu.

"Kuo didesnis peruko "bokštas" ir kuo daugiau garbanų, tuo turtingesnis asmuo jį nešiojo. Pasitaikydavo, kad kokio nors didiko perukas būdavo aukštesnis nei paties karaliaus, tada toks išsišokėlis sėsdavo į kalėjimą už mokesčių vengimą", – sakė L.Ramašauskienė.

Kiekviename dvare darbuodavosi siuvėjas, kirpėjas, kuris paprastai būdavo ir perukų meistras. Kirpėjas ne tik gamindavo, bet ir tvarkydavo tuos perukus. Tai – viena senesnių profesijų.
"Iš pradžių pinama trasa iš siūlų, po to iš tinklelio daromas pagrindas ir ant jo specialiu vąšeliu sruogelėmis surišami plaukai, paskui laukia dažymas, kirpimas, sušukavimas. Perukų gaminimas tam tikra mezgimo atmaina", – teigė klaipėdietė.

Pudruotų perukų madą nutraukė Prancūzijos revoliucija 1789 m., jų buvo atsisakyta kartu su visomis kitomis turtingųjų privilegijomis.

Tada buvo pripažinta, kad higiena vis dėlto yra svarbiau, nes ėmė plisti grybelinės ligos, nuo kurių žmonės net mirdavo.

Princesės ilgakasės

Perukų "krizė" sukūrė palankias sąlygas kitos puošmenos – šinjono – įsigalėjimui. Šinjonas – pridėtiniai plaukai, prisegami arba pririšami prie natūralių plaukų. Šinjonai ir kasos buvo labai populiarūs senovės Kinijoje ir Japonijoje.

"Dabar pas mus madingas dirbtinis plaukų priauginimas. O tais laikais plaukus rišdavo ir klijuodavo sakais. Rišdavo po tris plaukelius. Tai būdavo taip techniškai ir gražiai padaryta, jog nebuvo įmanoma atskirti, kad tai ne natūralus plaukas", – tikino L.Ramašauskienė.

Paprastai plaukus "ilgindavo" nuotakoms – kuo turtingesnė mergina, tuo ilgesni plaukai. Pasakojama, kad viena Kinijos princesė turėjo rekordinį plaukų ilgį – 15 m kasą. Tai buvo gražu, liudijo socialinę padėtį ir turtus. Plaukai esą turėjo aukso kainą.

Būdavo naudojami natūralūs vergų plaukai. Didikų dukros sau ant galvos arklio karčių nedėdavo.

Dirbtinių sruogų mada

Taigi Napoleono valdymo metais perukus pakeitė šinjonų mada. Tiesa, tuo metu suklestėję šinjonai visai nebuvo panašūs į šiandieninius. XIX a. moterys puošėsi aukštais uždedamų plaukų kuokštais, dar vadinamais "žirafomis". Buvo manoma, kad kuo aukštesnis šinjonas, tuo žmogus arčiau mados standartų.

Kiek vėliau išpopuliarėjo įvairios kasytės, kurios buvo tvirtinamos ne prie šukuosenos, o skrybėlės ar kitokio galvos apdangalo.

XIX a. antrojoje pusėje įsiviešpatavo šinjonai iš dirbtinių sruogų. Šioms mados tendencijoms neliko abejingi ir vyrai: tapo įprasta dirbtinių plaukų sruoga užmaskuoti plikę ar išretėjusius plaukus.

Naujausiais laikais mados norma tapo ilgų banguotų plaukų šukuosenos, šinjonai būdavo veliami ir  tvirtinami taip, kad suteiktų natūraliai gausių plaukų efektą.

Ir šiandien tenka sutikti gatvėje tokių damų, kurios šinjonus įsigijo dar savo jaunystės metais. Matyti, kad pasikeitė natūrali plauko struktūra, o šinjonas lyg ir nenusidėvėjo, bet akivaizdu, kad tai svetimų plaukų kuodas.

"Nieko čia baisaus ar blogo. Moteriai yra gražu, tai tarsi grįžimas į jaunystę. Juk daugybė moterų visą gyvenimą renkasi vieną ir tą pačią šukuoseną. Tarp jų labai daug ir žinomų damų. Ir joms atrodo, kad nei spalva, nei kitas kirpimo stilius joms netiks. Būna ir tokių, kurioms nėra kada keistis. Taigi ponios prie šinjono veikiausiai įprato nuo senų laikų ir jį segasi", – teigė L.Ramašauskienė.