T. Klimavičius: svarbiausia – iškovoti pirmą pergalę ir tuomet įsivažiuosime

Visgi karjeros zenite buvusį T. Klimavičių 2012 metų spalį pristabdė dešiniojo kelio priekinio kryžminio raiščio trauma. 2012-2013 metų sezone kaunietis sužaidė vos du susitikimus.

2013-2014 metų sezone T. Klimavičius buvo nebe toks, koks iki tol. Po sezono krepšininkas sulaukė patrauklaus pasiūlymo iš Vokietijos ir persikėlė į Bonos „Telekom Baskets“ klubą. Ten praleidęs dvejus metus, T. Klimavičius, vedimas šeimos ilgesio, sugrįžo į Lietuvą, kur apsivilko Klaipėdos „Neptūno“ aprangą.

Apie geriausius karjeros metus, Vokietiją, šeimos ilgesį ir vangų sezono startą T. Klimavičius papasakojo „BasketNews.lt“ žurnalistui.

– Kas nutiko, kad šį sezoną su komanda taip buksuojate? – „Basketnews.lt“ paklausė T. Klimavičiaus.
– Kol kas žaidžiame labai susikaustę. Pirmosiose rungtynėse buvo atidarymas, ceremonija, be galo laukėme to mačo – trypčiojome rūbinėje. Atėjo antrosios rungtynės – vėl sakome, kad dabar jau tikrai turime laimėti. Bet išėję į aikštę mes negalime pataikyti. Per du kėlinius sukrapštėme tik 20 taškų. Taip nebūdavo – žaidėme iš su Maskvos srities „Chimki“, ir su Vilniaus „Lietuvos rytu“ – mesdavome po 40 taškų. Seniai nesu žaidęs taip, kaip dabar, kai taip niekas nesigauna.

– Darbas su treneriu Dainiu Adomaičiu jums yra naujas. Kokį įspūdį palieka šis strategas? 
– Tai jaunas, perspektyvus, daug žinantis ir dirbantis treneris. Smagu žaisti čia, komandos atmosfera gera. Treniruotės geros. Manau, kad dabar tik laikina duobelė – svarbiausia iškovoti pirmą pergalę ir tuomet įsivažiuosime.

– Iki išvykstant į Vokietiją žaisdavote sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, o dabar esate vidurio puolėjas. Kodėl pakeitėte poziciją?
– Atvykęs į Vokietiją iš karto pradėjau žaisti vidurio puolėju. Man asmeniškai taip net geriau, Daugiau būnu judesyje. Tiek puolime, tiek gynyboje manęs daugiau reikia. Žaidimas „du prieš du“ irgi vyksta su vidurio puolėju. Puolime dabar turiu daugiau laisvės. Pereiti į kitą poziciją tikrai nebuvo sunku.

– Prieš išvykstant į Vokietiją, šešerius metus praleidote „Žalgiryje“. Ar buvo labai sunku išsiskirti?
– Tikrai nebuvo lengva, bet toks mūsų darbas. Sunkiausiai buvo palikti namus ir šeimą, kuomet viskas buvo nusistovėję ir vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Šeima su manimi nevyko į Vokietiją, nes vaikai Lietuvoje lanko mokyklą ir darželį.

– Ar buvo daug pasirinkimų, renkantis komandą po metų praleistų „Žalgiryje“?
– Mane tuomet labai atsargiai vertino dėl turėtos sunkios traumos. Į Vokietiją nuvykus mane nuodugniai tikrino medikai. Kuomet pasakė, kad juos tenkina mano sveikatos būklė, aš per daug ir nebesidairiau į kitas komandas bei pasirašiau sutartį

– Bonoje žaidėte kartu su Benu Veikalu. Galbūt tarėtės su juo prieš sudarant kontraktą?
– Ne. Mes nebuvome asmeniškai pažįstami. Žinojau, kad jis ten žais, jis žinojo mane ir tiek. Žinoma, buvo smagiau ten žaisti, kuomet buvo su kuo pabendrauti lietuviškai.

– Kaip atrodo Vokietijos čempionatas, kuris yra sparčiai augantis?
– Tai labai įdomi lyga. Vidutinio lygio komandos nuolat stipriai atsinaujina, jie rotuoja sudėtimi. Reikia nuolat sekti, kur kokie žaidėjai pereina. Ten daug individualiai stiprių žaidėjų. Atvyksta nemažai krepšininkų po studijų JAV. Savaitę laiko ruošiesi tik vienoms rungtynėms.

– Vokietijos futbolo klubuose dažnai užsieniečiams yra liepiama mokytis vokiečių kalbos. Gal teko šios kalbos pasimokyti ir jums?
– Ne, nes mūsų komandoje buvo daug amerikiečių. Pagrindinė kalba komandoje buvo anglų.

– Vokietijoje žaidžia daug pajėgių užsieniečių. Ar juntamas vietinių krepšininkų trūkumas?
– Taip, ten egzistuoja ši problema. Jeigu tik atsiranda koks geresnis vokietis, jį iš karto paima geresnis klubas. Nežinau, kodėl, tačiau ten nėra daug stiprių vokiečių. Tai yra futbolo šalis, o jeigu atsiranda koks geresnis vietinis krepšininkas, jį iš karto nusiperka geriausi šalies klubai.

– Du sezonus žaidėte Europos taurėje. Kaip vertinate tuos metus sportine prasme?
– Pagrindinė bėda yra žaidėjų rotacija, sunku išsaugoti geriausius krepšininkus. Pirmąjį sezoną, kuomet ten žaidžiau, reguliariajame sezone užėmėme ketvirtąją vietą. Po gero sezono išvyko didžioji dalis žaidėjų. Antrąjį sezoną beturėjome 4-5 krepšininkus. Antraisiais metais buvo padaryta šiokių tokių klaidų su komplektacija. Sezono eigoje buvo atkarpa, kuomet pralaimėjome daug rungtynių ir klubas pirmą kartą per 20 metų sezono viduryje pakeitė trenerį. Tuomet ekipą treniravo laikinai vienas specialistas, kuris, buvo tikimasi, patemps tą lygį, tačiau ir jam nepavyko, tuomet dar kartą buvo keičiamas treneris. Buvo atleista ir dalis žaidėjų. Antrasis sezonas apskritai buvo priešingas pirmajam.

– Ar buvo pasiūlymas ir toliau likti Vokietijoje?
– Taip, „Telekom Baskets“ ir toliau man siūlė likti. Man, vieninteliam iš praėjusio sezono, buvo pasiūlyta prasitęsti sutartį. Šiemetinėje komandoje pasikeitė visi žaidėjai, išskyrus vieną vokietį. Aš labai norėjau grįžti į Lietuvą ir būti arčiau šeimos, todėl esu patenkintas pasirinkimu žais „Neptūne“.

– Galbūt vokiečiai išleisdavo bent per šventes grįžti į Lietuva?
– Ne, nes Vokietijoje jie moka daryti verslą. Per kalėdinį laikotarpį turėdavome trejas rungtynes, tuomet klubai parduoda daug bilietų ir atributikos.

– Kalbant apie jūsų karjeros piką, 2010 metais su Lietuvos rinktine dalyvavote pasaulio čempionate ir iškovojote bronzos medalį 2011 metais dar gavote šansą treniruočių stovykloje, o vėliau jūsų nebekvietė. Ar buvo dar vilčių, jog sulauksite kvietimo?
– Žaidimas rinktinėje labai priklauso nuo klubinio sezono. Man po 2010 metų vasaros klubinis sezonas nebuvo geras. 2011 vasarą tiesiog mane paėmė pabandyti. Kaip žinote, Lietuvos rinktinėje tarp aukštaūgių yra didžiulė konkurencija. Aš pernelyg nesikrimtau – priešingai, džiaugiuosi jog pavyko su rinktine laimėti medalį 2010 metais. Man garbė, kad apskritai galėjau apsivilkti rinktinės marškinėlius, nes tai buvo viena iš mano svajonių.

– Karjera artėja į pabaigą. Kiek manote metų dar galite žaisti aukštame lygyje?
– Pirmiausiai noriu sužaisti tuos dvejus metus. Pasibaigus kontraktui, man bus beveik 36 metai, o toliau galvoju. Žiūrėsiu, kaip jausiuosi fiziškai.

– Galbūt po žaidėjo karjeros ketinate imtis trenerio darbo?
– Žiūrint iš šalies aš esu matęs daug skirtingų trenerių. Trenerio darbas yra velniškai sunkus. Kol kas savęs neįsivaizduoju šiame amplua. Nebent neturėsiu jokių variantų ir norėsiu būti arčiau krepšinio. Esu patyręs, matęs daug, bet suprantu, kad trenerio darbas nėra lengvas. Dabar praktiškai galvoju kiekvieną dieną, ką veiksiu baigęs karjerą, tačiau nieko konkretaus nežinau. Tikiuosi, kad tai ateis savaime.