Kovingasis žalgirietis ramybės oazę rado šeimoje

36-erių metų buvęs žalgirietis ramiai leidžia dienas gimtajame Kauno rajone, Akademijos miestelyje. Kasdien vežioja į mokyklą dukras – 11-metę Kariną ir 8-erių Emiliją, padeda žmonai buityje.

T.Klimavičių galima sutikti daug kur – tik ne krepšinio arenose. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs aikštėje ar šalia jos, pastaraisiais metais jis "Žalgirio" arenoje lankėsi tik sykį, per mačą su Tel Avivo "Maccabi", o kitas Eurolygos rungtynes stebi kaip ir dauguma sirgalių – TV ekrane.

Kur kas dažniau Tadas lankosi sporto klube. Kai 204 cm ūgio atletas įsispraudžia į ankštą treniruoklį ir ima lėtai pumpuoti raumenis, atrodo, kad jis trumpam net užsimiršta, jog sportinei karjerai jau padėjo riebų tašką.

– Tadai, jus dažnai galima sutikti sporto klube. Kodėl ne krepšinio aikštėje? – pradėjome pokalbį su buvusiu žalgiriečiu.

– Klube sportuoju, kad visiškai nesugriūčiau. Kai visą gyvenimą sportuoji, negalima vieną dieną imti ir visiškai sustoti. Ypač aukštaūgiui. Turiu palaikyti raumenų funkcijas – ir dėl nugaros, ir dėl kelio, ir dėl širdies. Kalbant apie žaidimą, manęs į aikštę nebetraukia. Bet ne dėl to, kad atsibodo krepšinis. Nenoriu žaisti 50 proc., o visu 100 negaliu. Jei ne sveikatos problemos, manau, kad rungtyniaučiau iki šiol.

– Kaip dabar atrodo jūsų dienotvarkė?

– Keliuosi anksti – apie 6 val. Toks režimas man priimtiniausias. Ryte spėju daug ką nuveikti. Dažniausiai arba važiuoju į sporto klubą, arba nuvežu vaikus į mokyklą. Vėliau tvarkausi savo reikalus, turiu šiokios tokios veiklos. Būna, kad pagaminu šeimai pietus. Pasiimu vaikus iš mokyklos. Kiek reikia, padedu žmonai. Ir vakarus leidžiu namuose, nes nebeliko varžybų, išvykų, treniruočių. Apie 22 val. jau einu miegoti. Nenaktinėju. Kai žaidžia "Žalgiris", kad ir vėliau, vis tiek pažiūriu.

– Jūsų žmona praeityje šoko "Žalgirio" šokėjų grupėje, o vėliau jai vadovavo. Ką Agnė veikia dabar?

– Namuose veiklos pakanka. Kiek spėja, ji dar prekiauja drabužiais. Bet tai labiau hobis.

– Minėjote, kad esate dažnas svečias virtuvėje. Ar save laikote geru kulinaru?

– Labiau specializuojuosi gamindamas maistą lauke. Prie namo turiu ir lauko krosnį, ir specialų rytietišką puodą – kazaną, kuriame galiu skaniai ištroškinti žvėrieną. Artimieji, draugai tai vertina ir specialiai atvažiuoja paskanauti mano troškinių, bet geros žvėrienos irgi ne taip paprasta gauti.

– Netgi tokiam medžiotojui kaip jūs?

– Aš, kaip medžiotojas, nesu toli pažengęs. Medžiotojo bilietą turiu tik kelerius metus. Didžiausi laimikiai – šernai, bebrai, antys. Dar rungtyniaudamas sau sakiau, kad baigęs karjerą bent porą metų nieko daugiau neveiksiu, tik žvejosiu ir medžiosiu. Tai kokius metus taip panašiai ir buvo. Per savaitę bent kartą išvažiuodavau į mišką. Gamtoje geriausiai pailsiu, atitrūkstu nuo buities. Man tai geriausias būdas pravėdinti galvą.

Aš, kaip medžiotojas, nesu toli pažengęs. Medžiotojo bilietą turiu tik kelerius metus. Didžiausi laimikiai – šernai, bebrai, antys.

– Iš kur toks pomėgis?

– Mano giminėje nebuvo nė vieno medžiotojo. Tėvas buvo žvejys, o medžiokle sudomino Paulius Jankūnas, kiti draugai ir kaimynai. Su Pauliumi dar ir dabar pamedžiojame.

– Sakėte, kad dabar šeimai skiriate daug laiko. O kaip buvo karjeros metais?

– Visokių sezonų būdavo. Pavyzdžiui, Vokietijoje dvejus metus gyvenau be šeimos. Maniškės atskrisdavo pas mane, labai pasiilgdavau. Vaikai auga greitai, todėl nesinorėjo praleisti svarbių gyvenimo akimirkų.

– Šią savaitę jūsų pavardė nuskambėjo krepšinio portaluose – apie praeityje garsaus agento Lucciano Capicchioni bandymą prisiteisti per 0,5 mln. eurų iš "Žalgirio" klubo už jūsų, P.Jankūno ir kitas sutartis su klubu. Kokia tai istorija?

– Agento iš klubo reikalauti pinigai buvo labiau oriniai. Ne veltui jis pralaimėjo. Mums, žaidėjams, kažkada jau teko panašiai nukentėti, nes anksčiau laiko nutraukėme bendradarbiavimą su L.Capicchioni. Kita vertus, jo surašyta sutartis buvo tokia, kad beveik neturėjome galimybių jos nutraukti. Arba būtų tekę mokėti didžiules baudas. Buvome jauni ir pasirašėme. O kai nutraukėme, jis prisiteisė išmokas. Gerai, kad su naujaisiais agentais buvome sutarę: jei pereisime pas juos, jie prisiims ir galimas išmokas italui. Tad mums patiems ta karti patirtis finansiškai nekainavo. Šiaip per visą karjerą turėjau tik du agentus – po L.Capicchioni išėjau pas buvusį jo partnerį Virginijų Bulotą ir jo sūnų Tadą. Nemėgau blaškytis ir manau, kad dėl to tikrai nepralaimėjau.

– Kurį karjeros laikotarpį pats pavadintumėte sėkmingiausiu?

– Pradėčiau nuo "Šiaulių", kur patekau 2005-aisiais vos paragavęs legionieriaus duonos Italijoje (antros lygos klube "Fabriano Basket" – aut. past.). Šiauliuose praleidau porą sėkmingų sezonų. Geri man buvo ir po to sekę metai Graikijoje (Larisos "Olimpia" klube – aut. past.). 2008-aisiais grįžau į gimtąjį Kauną ir pradėjau savo ilgąjį etapą. "Žalgiris" tapo mano gyvenimo komanda ("Žalgirio" dublerių ekipoje išugdytas T.Klimavičius pagrindinei komandai trumpai atstovavo ir 2002 m., bet netrukus persikėlė į Alytaus "Alitą" – aut. past.). Po ilgiausio laikotarpio Kaune (nuo 2008 iki 2014 m. – aut. past.) išvykau į Vokietiją. Du sezonai Bonos "Telekom" klube buvo taip pat sėkmingi. Man ten patiko ne tik sportine prasme, bet ir dėl puikios organizacijos, didelių socialinių garantijų.

– Jūsų karjeroje netrūko ir sudėtingų momentų. Pavyzdžiui, kai 2008-aisiais grįžote į "Žalgirį", klubą ėmė krėsti rimta finansinė krizė, legendinė komanda buvo atsidūrusi ties bankroto riba. Tas laikotarpis turbūt juodžiausias?

– Situacija buvo labai liūdna. Pamenu, tą sezoną negaudavome algų po tris keturis mėnesius. Visi legionieriai išsilakstė. Net ir mums, lietuviams, treneriai pasakė, kad turime teisę nebesitreniruoti. Agentai kalbino pereiti į kitus klubus. Aš, P.Jankūnas, Mantas Kalnietis save laikėme "Žalgirio" patriotais, tačiau net ir mes jau buvome viena koja užsienyje. Klubo likimas buvo pakibęs ant plauko.

– Tačiau, nepaisant visų sunkumų, likote Kaune ir ta ištikimybė atsipirko. Netrukus tapote kertiniu "Žalgirio" žaidėju, o buvo mačų, kai vos ne vienas įveikdavote visą Vilniaus "Lietuvos ryto" puolėjų grandį...

– 2009-ieji, 2010-ieji buvo turbūt geriausi "Žalgirio" klube. Tada ir su rinktine gerai sekėsi (2010-aisiais T.Klimavičius tapo pasaulio čempionato Turkijoje prizininku – aut. past.). Ir vėliau susigrąžinome LKL auksą, laimėjome Baltijos lygą, LKF taurę. Smagūs prisiminimai…

– Tačiau netrukus, 2012–2013-ųjų sezono pradžioje, patyrėte labai sunkią traumą. Ar ji turėjo įtakos tolesnei jūsų karjerai?

– Be abejo. Pamenu, per rungtynes Utenoje kovojau dėl kamuolio, varžovas stumtelėjo, nesėkmingai kritau… Paaiškėjo, kad plyšo kryžminiai kelio raiščiai. Be krepšinio praleidau visą sezoną. Ir vėliau nuolat jaučiau traumos padarinius, negalėjau žaisti taip, kaip iki traumos. Netgi iki šiol tą kelį man skauda. Kiekvieną dieną.

– Iš "Žalgirio" 2014-aisiais persikėlėte į Bonos "Telekom", o po dvejų metų grįžote į Lietuvą. Iš pradžių pusę sezono praleidote Klaipėdoje, o vėliau perėjote į Prienų klubą. Nors 2017–2018-ųjų sezoną pradėjote neblogai, prieš pat naujuosius atsisveikinote su prieniškiais ir baigėte karjerą. Kodėl?

– Dėl kelio problemų negalėjau padėti komandai tiek, kiek norėjau. Buvo geresnių rungtynių, buvo prastesnių, bet nesijaučiau laimingas. Pakalbėjau su treneriu Virginijumi Šeškumi. Jis mane suprato… Lengva nebuvo, bet susitvarkiau.

– Per savo karjerą susidūrėte su daugybe trenerių. Su kuriais jums dirbti buvo maloniausia?

– Gal kažkam skambės keistai, bet man labiausiai patiko, kai "Žalgiriui" vadovavo Ilias Zouras. Jaučiau trenerio pasitikėjimą, jis man leido daug žaisti, todėl ir mano rezultatai buvo geri. Gaila, kad vėliau graikui karjera Kaune nesusiklostė.

– Ar jus patį traukia trenerio darbas?

– Krepšinio srityje gal ir galėčiau dirbti, bet ne treneriu. Man tai viena nepatraukliausių profesijų. Juk nuolat dirbi be jokių garantijų, negali ilgam įsikurti viename mieste. Turbūt turi išsižadėti šeimos (juokiasi – aut. past.), nes tavo artimieji nežino, kur gyvensi kitą sezoną. Krepšininko gyvenimas panašus, bet jis tęsiasi iki trisdešimties ar kiek ilgiau. O treneris ant lagaminų praleidžia visą gyvenimą. Be to, krepšininkas turi daugiau garantijų. Juk būtent treneris labiausiai priklausomas nuo komandos rezultatų. Jei jie prasti, pirmiausia atsako vairininkas.

– Jūsų karjera, netgi prisimenant traumą, susiklostė sėkmingai. Vis dėlto, jei būtų tokia galimybė, ar ką nors joje keistumėte?

– Žiūrėčiau daugiau vaizdo įrašų. Labiau analizuočiau savo veiksmus. Nes man labai nepatikdavo, kai treneris girdint visai komandai imdavo mane kritikuoti. Man daug priimtiniau, kai kritika būdavo pasakoma akis į akį. Manau, kad pats daugiau analizuodamas savo veiksmus aikštėje būčiau daug ką supratęs ir atitinkamai koregavęs savo žaidimą.

– Nemėgstate viešos kritikos? Tuomet dabartiniame "Žalgiryje", vadovaujamame Šarūno Jasikevičiaus, jums būtų, liaudiškai tariant, šakės…

– Man atrodo, kad ten visiems žaidėjams šakės! (juokiasi – aut. past.). Turbūt ir pačiam Šarui būtų sunku rungtyniauti savo vadovaujamoje komandoje. Kažin ar jis per visą karjerą yra turėjęs tokį emocingą trenerį. Tačiau būtent jo reiklumas ir padeda išspausti iš auklėtinių maksimumą, atskleisti jų geriausias savybes, kurias iki tol toli gražu ne visi pastebi. Ir krepšininkų asmeniniai rezultatai, ir komandos pasiekimai įrodo, kad Š.Jasikevičius – puikus specialistas. "Žalgiriui" dėl to labai pasisekė.