Rugsėjo 5 diena – maratonininkės Živilės Balčiūnaitės sugrįžimo į didįjį sportą diena. Po dvejų metų diskvalifikacijos sportininkė kalba apie naujus siekius, lūkesčius ir likimo padovanotą laimę, kuri sugebėjo užglaistyti skaudulį dėl neteisybės.

– Kokie sugrįžimo į didįjį sportą lūkesčiai ir tikslai? – paklausėme 33 metų sportininkės.

– Kopti aukštyn. Noriu pasiekti dar geresnių rezultatų.

– Dveji metai, kai negalėjote dalyvauti varžybose, buvo sunkūs?

– Man tie metai prabėgo labai greitai. Tiesiog skausminga, kad nuteista buvau be pagrindo. Net nesupratau, kodėl tai įvyko. Po Londono olimpinių žaidynių supratau, kad teisybės nėra. Juk ne vienas galėjo pastebėti, kaip su mūsiškiais yra elgiamasi: keisti teisėjų sprendimai boksininko Evaldo Petrausko atžvilgiu pusfinalyje, disko metikui Virgilijui Aleknai nebuvo leista registruoti savo disko, neleista keisti dviratininkės rinktinėje. Įsitikinau, kad mažoms valstybėms nėra taikomi teisybės principai. Labai viskas keistai. Austros Skujytės atvejis tiesiog neįtikimas. Atėnų olimpinėse žaidynėse aš taip pat buvau nevalgiusi, finišą sportininkės pasiekė devintą valandą vakaro, o kambarį olimpiniame kaimelyje pasiekiau tik pusę dviejų nakties. Tada policininkų buvau apkaltinta alkoholio vartojimu. O aš tiesiog buvau nevalgiusi ir negėrusi, nes aplink tik visokius limonadus siūlo. Ar tokie mūsų sportininkų tampymai yra naudingi?

– Iš tiesų, priimant sprendimą jus diskvalifikuoti, nemažą vaidmenį atliko ir Lietuvos lengvosios atletikos federacija. Ne kartą yra tekę girdėti, kad federacijos savo sportininkus gina, tačiau šįkart viskas buvo atvirkščiai...

– Manau, kad federacijos vaidmuo buvo tikrai nemažas. Iš pradžių federacija mane palaikė, o vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tai mane nustebino. Nežinau, kodėl federacijos vadovai sausio mėnesį nusisuko nuo manęs. Pykčio nelaikau, tačiau viskas atrodo keistai: nuo rugsėjo su treneriu jautėme federacijos palaikymą, vėliau kažkas nutiko. Nesupratau, kas jiems įgėlė, likau išsižiojusi. Niekada netikėjau, kad žmonės taip staigiai gali pakeisti savo nuomonę. Lietuvos olimpinis komitetas taip pat nesuprato šio federacijos žingsnio. Po to, kai federacija pakeitė savo nuomonę, man neteko su jais kalbėtis. Tiesiog su žmonėmis, kurie man nemieli, stengiuosi nebendrauti. Nesiruošiu pyktis, esu nekonfliktiškas žmogus, tiesiog nenoriu bendrauti, nes man yra skaudu.

– Živile, ar sunku buvo stebėti olimpines žaidynes?

– Ne, ramia širdimi žiūrėjau. Nors kartą man pavyko olimpines žaidynes stebėti iš šono (juokiasi). Kai pati dalyvaudavau, praktiškai nieko nematydavau. Šie metai buvo paskirti visų sporto šakų analizei. Pastebėjau, kad maratone padidėjo konkurencija. Atėnų olimpinėse žaidynėse varžėsi apie 80 sportininkių, šiais metais jų jau buvo per šimtą. Per aštuonerius metus sportininkių akivaizdžiai pagausėjo. Šis faktas manęs nė kiek negąsdina, dar labiau norisi stiprėti.

– Jūsų treneris Romas Sausaitis užsiminė, kad dabar esate geresnės sportinės formos, negu kada nors esate buvusi. Tai tiesa?

– Tai sprendžia treneris, o aš atsakyti į šį klausimą negaliu (šypsosi).

– Papasakokite, ką tuos dvejus metus veikėte?

– Sportavau. Diena po dienos... Po gimdymo nesportavau dvi savaites. Prieš pat gimdymą dar bėgdavau po aštuonis kilometrus vakarais. Visą laiką judėjau. Krūvį sumažinau tik birželį. Po gimdymo pradėjau vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Medikai man leido bėgioti, tačiau tam prieštaravo treneris, todėl kelis mėnesius aktyviai vaikščiojau su lazdomis.

– Kaip pasikeitė gyvenimas, gimus vaikeliui?

– Atsirado dar didesnis noras kovoti. Dabar jaučiu stipresnę motyvaciją eiti į priekį ne tik dėl savęs, tačiau ir dėl vaiko. Vaikas į mano gyvenimą atnešė laimę, kuri užglaistė visą skausmą. Likimas vienur nuskriaudė, kitur suteikė džiaugsmo. Gerai, kad bent šioje srityje nepašykštėjo.

– Kaip manote, iš kur paveldėjote kovotojos dvasią?

– Manau, tai paveldėjau iš savo mamos. Jeigu kalbame apie diskvalifikaciją, tiesiog žinau, kad mane nubaudė už nieką. Jeigu pati būčiau kažko prisidirbusi, graužtų vidinis kirminas „na va, kažko užvalgiau, kažką padariau ne taip“. Dabar viskas kilo iš niekur. Nieko neprisidirbau. Graužčiausi po varžybų, jei žinočiau, kad padariau taktinių klaidų. O dabar galiu drąsiai pasakyti: nieko nevartojau. Neturiu dėl ko graužtis. Būtent todėl sportuoju iki šiol ir galvoju apie naujus tikslus sporte. Nenuleidau rankų.

– Nebijote, kad jūsų sugrįžimas sukels daug negatyvių kalbų, apkalbų?

– Žinau, kad aš to negirdėsiu. Eisiu savo keliu pirmyn. Man gali sakyti, ką tik nori. Aš sieksiu savo tikslų. Kalbantieji apie mane nenugyvens mano gyvenimo, aš pati kuriu savo gyvenimą.

– Šiuo metu esate stovykloje Palangoje...

– Taip, esu čia su vaikeliu. Dienos bėga labai greitai. Tik atsikeliu, pamaitinu vaiką, tada vaikelį išleidžiu su mama, o pati savais keliais – sportuoti. Po dviejų ar trijų valandų vėl būnu su vaiku. Vėliau – vakarinė treniruotė, po kurios vėl visą dėmesį skiriu vaikeliui. Taip viską ir deriname, daug judame. Visą dieną būnu ant kojų, sukuosi kaip voverė rate.

– Pirmasis jūsų startas laukia bus Vilniuje, lapkritį lauks bėgimas Japonijoje. Nesijaudinate prieš šiuos startus?

– Kol kas dar ne. Į bėgimą Vilniuje, kuris yra skirtas kovai su krūties vėžiu, žiūriu kaip į pagalbą. Tai šventė, renginys, kuris padeda surinkti pinigėlių geram tikslui.

– Prieš startą Japonijoje numatoma kokia nors stovyklą užsienyje ar liksite Lietuvoje?

– Dar nežinome, nes finansai kol kas nedžiugina. Jokio rėmimo iš federacijos dabar negauname jau pusantrų metų. Nežinau, ar jis yra numatytas po rugsėjo 5 d., kai baigsis mano diskvalifikacijos terminas. Susiorganizuoti stovyklą Palangoje padėjo mano pažįstamas, su kuriuo anksčiau kartu treniravomės. Dėl to ir yra skaudu: patys su treneriu sukomės, dėjome nemažai pastangų tėvynės labui, o vėliau tiesiog nutinka toks dalykas. Jau seniausiai galėjau grąžinti būsto paskolą bankui ir nesėdėčiau skolose. Visus pinigus kišau tam, kad galėčiau atstovauti Lietuvai.

– Turite problemų su bankais?

– Ne, tačiau paskolą moku iki šiol. Juk galėdavau pinigus, kuriuos išleisdavau stovykloms, atiduoti bankui. Ir treneris kišo savo pinigus, ir aš kišau. Kai kovojome dėl teisybės, krapštėme paskutinius pinigus. Todėl skaudu, kad tėvynė nepalaiko, kai tiek jai yra atiduota. Kovoti likome dviese su treneriu. Netgi, kai reikėjo ruoštis pasaulio čempionatui Osakoje ir važiavome į kalnus, pinigų nebuvo. Tada susimokėjome 30 tūkst. litų iš savo kišenių. Iš savo kišenės esame pakloję apie 200 tūkst. litų ir niekam tai nėra įdomu. Visur atstovavome Lietuvai. Nelikdavo laiko komerciniams turnyrams, kuriuose su treneriu galėjome užsidirbti pinigų padoriam gyvenimui. Teisingai pasakė Laura Asadauskaitė... Juk pas mus nieko nėra – net bazių. Turime tai, ką patys susikuriame. Sportininkams juk reikia ir reabilitacijos, poilsio. Pabandykite lūžtančio automobilio nenuvairuoti į servisą. Juk subyrės. Su žmogumi tas pats. Jeigu neprisižiūrėsi, subyrėsi ir būsi niekam nereikalingas. Juk nuvarytus arklius nušauna. Mūsų valstybės tokia politika – rėmimą gauni, kai turi medalį. O iki tol sportininkas kaip ruošiasi startams? Gerai, kad pačioje pradžioje man padėjo mama, draugai, vėliau treneris. Dar vėliau atsirado rėmėjų, kažkaip sukomės, pradėjome dalyvauti komerciniuose turnyruose. Necypsėjome, kad mums kažko trūksta, tačiau skaudu pasidarė po kilusio skandalo.

– L.Asadauskaitė drąsiai prabilo...

– Šaunuolė!

– Ar tikite, kad kas nors pasikeis po tokių kalbų?

– Nelabai. Visada treneriui sakau, kad man jokio skirtumo: sportinius batelius ant peties ir galiu bėgti nors ir kaimo laukais. Tačiau ką daryti sportininkams, kuriems reikia bazių, stadionų? Aš galiu ir akmenį pasiėmusi pasitreniruoti lauke. O kad nėra teisingos sistemos mūsų valstybėje nei mene, nei moksle, nei sporte, jau seniai yra aišku. Visur bardakas. Baisu net gilintis.