Kai Živilė Balčiūnaitė, laimėjusi Europos čempionato maratoną, maudėsi šlovės spinduliuose, jos pergalių kalvis Romas Sausaitis taip pat pagaliau galėjo ramiai mėgautis savo kūriniu.

Dzūkijoje gimusio buvusio bėgiko, dabar – trenerio R.Sausaičio pavardė iki šiol yra keturių distancijų visų laikų geriausių šalies pasiekimų dešimtukuose (nuo 1500 m iki maratono). Vis dėlto savo didžiausiais laimėjimais jis vadina auklėtinių pergales. Be Živilės Balčiūnaitės, R.Sausaitis yra parengęs dar tris olimpiečius – Česlovą Kundrotą, Dainių Virbicką ir Ingą Juodeškienę. R.Sausaitis – tiesiog fanatikas, kuris nesijaus ramus tol, kol neatliks darbo iki pabaigos.

"Treneris tapo, o aš – jo paveikslas. Aš tik atspindžiu jo darbą", – po pergalės Europos čempionate Barselonoje šiltų žodžių treneriui negailėjo Ž.Balčiūnaitė.

Net sunku patikėti, kad gali būti toks darnus trenerio ir auklėtinės duetas. Ž.Balčiūnaitė ir R.Sausaitis, stebint jų bendravimą iš šalies, atrodo lyg dvi obuolio puselės. Nors charakterio savybėmis jie labai skirtingi, vis dėlto bendras tikslas juos surišo tvirtu mazgu.

Prieš savaitę, kai Ž.Balčiūnaitė tapo Europos čempione, R.Sausaitis šventė didžiausią savo išugdytos sportininkės pergalę.

– Tapusi Europos čempione Živilė jus palygino su dailininku. Regis, ji iš tiesų yra tobuliausias jūsų karjeros kūrinys? – pradėjome pokalbį su R.Sausaičiu.

– Taip. Ko man pačiam nepavyko pasiekti sporte, pavyko pasiekti su kitomis asmenybėmis. Esu dėkingas Živilei, kad ji tikėjo tuo, ką aš jai sakiau, ir klausė manęs. O mes abu esame sunkūs žmonės. Bet ji suprato mane, aš – ją. Tikslo kartu siekėme beveik devynerius metus. Bėgimas yra mano gyvenimas, todėl negailiu nei pats savęs, nei pinigų tam. Jeigu nebūčiau investavęs savo lėšų, tokių rezultatų nebūtume pasiekę. Atlygis ir įvertinimas dažnai ateina tik po to, kai laimi. Iš pradžių manęs niekas nepalaikė, vos ne avantiūristu vadino. Net tada, kai Europos čempionate Geteborge Živilė užėmė ketvirtą vietą, 24 km bėgusi traumuota, nes ją sužeidė griūdama italė. O nuo trečios vietos ją skyrė tik 8 sekundės.

Šiemet mums niekas neplanavo medalio. Todėl buvo lengviau, neslėgė psichologinė įtampa. Bet aš pats žinojau, kad laimėsime. Juk maratone viską lemia pasirengimas, didelių staigmenų čia nebūna. Atėnų olimpiadoje Živilė startavo turėdama 53-iąjį rezultatą. Aš jai sakiau, kad ji turi būti šešioliktuke. Ji užėmė 14-ąją vietą ir tas rezultatas man suteikė daugiau džiaugsmo nei pergalė Barselonoje. Olimpiadoje Živilė atliko žygdarbį, o Europos čempionate pergalė buvo planuota.

– Jūsų auklėtinė pati išgyveno, kad pastaruosius ketverius metus jus vis nuvildavo ir neiškovodavo pergalių. Ar jūs nebuvote nustojęs tikėti jos galimybėmis?

– Jeigu būčiau praradęs tikėjimą, nebūčiau toliau dirbęs su Živile, o savo lūkesčius turbūt nukreipęs į kitą žmogų. Bet aš visada tikėjau Živile. Ir toliau tikėsiu, kad ji gali pretenduoti į šešetuką olimpinėse žaidynėse. O šešetukas maratone gali virsti ir medaliu, ten jau viskas dažnai sprendžiama bėgant paskutinius kilometrus.

– Kur slypi jūsų abiejų sėkmingo ilgamečio bendravimo paslaptis?

– Svarbiausias dalykas – bendras tikslas. Živilė yra gimusi Ožkos metais ir ji žino, kad visos pergalės pasiekiamos tik sunkiu, alinančiu darbu. Ji tam pasirengusi. O aš esu gimęs po Mergelės ženklu, kaip sakau, vyras be zodiako.

– Abu kartu praleidžiate labai daug laiko. Ar kartais nesusipykstate?

– Būna visko. Šiaip bendraujame labai gražiai, bet eina savaitės, mėnesiai ir kartais bendravimą prisireikia paaštrinti. Živilė pati yra sakiusi, kad jai gražiuoju pasakyti dalykai ne visada pasiekia sąmonę, tai ir tėvai jai sakydavo. Todėl mums kartais reikia abiem išsikrauti, išrėkti viską – ir piktai, o tada emocijos nuslūgsta ir vėl galima kibti į darbą.

– Ar jūs žinote, apie ką bėgdama maratoną galvoja Živilė? Man atrodo, kad nuobodžiai bėgant per pustrečios valandos galima ir visą gyvenimą apgalvoti.

– Mintys bėgant maratoną keičiasi su patirtimi. Iš pradžių Živilė bėgdama net pasidairydavo po miestą, pasigrožėdavo aplinka, spėdavo pagalvoti ir apie pašalinius dalykus. Dabar jau tokių dalykų nebūna, tikrai nėra kada galvoti, ką veiksiu laisvą dieną. Galvoje būna tik susikaupimas, kad būtų kuo lengvesni ir laisvesni judesiai, kuo mažiau įtampos iki to momento, kai prasideda tikrasis maratonas – po 35 km.

– O nebūna kankinančių minčių – dar tik 15 km, dar tik 30 km ir – sunkaus finišo laukimo?

– Tam, kad bėgimas būtų ne kančia, o malonumas, dirbame pasirengimo laikotarpiu treniruotėse. Jeigu kankinsiesi 42 km, aukšto rezultato nepasieksi. O Živilė yra nubėgusi ir 68 km per dieną. Jeigu esi gerai pasirengęs, bėgdamas maratoną netgi gauni adrenalino ir jauti malonumą, ypač bėgdamas priekyje. Manau, labiau kankinasi bėgdami stadione, nes ten rezultatą lemia greičio savybės, o maratone – ištvermė. Ištvermės savybės išugdomos treniruotėse.

– Kuris iš judviejų labiau išgyvena dėl nesėkmių?

– Turbūt aš. Treneriui daugiau rūpesčių, aš visada Živilei sakau, kad mano reikalas ją apginti ir ja rūpintis, o jos – treniruotis ir nejausti jokių nepriteklių.

– Živilė turi silpnų vietų?

– Turi vieną – ji visur vėluoja. Nevėluoja tik į lėktuvą ir į startą. Barselonoje net į apdovanojimų ceremoniją vėlavo. Visi šokinėjome ir ieškojome, kur ji yra, o ji ramiai sėdėjo ir laukė. Živilei užtikrintai bėgant negavau adrenalino dozės, bet po to jos ieškant, kad atsiimtų aukso medalį, gavau pakankamai.

– O kur jos stiprybė?

– Atsidavimas, pasiaukojimas, darbštumas. Su ja lengva dirbti. Dauguma mūsų sportininkų, vos tik ką nors pasiekia, iškart pradeda galvoti apie pinigus. O Živilei pinigai yra tik pagalbinis veiksnys. Ji myli bėgimą ir yra jam pasišventusi. Todėl ir planuoja dar dviejose olimpiadose tikrai startuoti, o gal ir trijose.

– Jūsų auklėtinė yra ištekėjusi ir anksčiau ar vėliau turbūt norės išeiti motinystės atostogų. Ar pasikalbate apie tai?

– Taip. Iki Londono olimpiados ji tikrai pertraukos nedarys, o po to jau gyvenimas parodys, kaip bus.

– Po pergalės Europos čempionate Živilė sakė, kad norėtų laimėti vieną iš didžiojo penketo maratonų. Ar tikite, kad ji pajėgi tai padaryti?

– Žinoma. Gruodžio 5 d. baigsime sezoną maratonu Japonijoje. Kitais metais maratono Živilė nebėgs visą sezoną, bandys pagerinti greičio savybes bėgdama 5 ir 10 km distancijas. Ir jeigu viskas klostysis gerai, 2011 m. pabaigoje startuosime viename iš didžiojo penketo maratonų Čikagoje (penketui dar priklauso Niujorko, Bostono, Londono ir Berlyno maratonai – red. past.). Šis maratonas Živilei geriausiai tinka pagal jos bėgimo stilių.

– Ką manote apie britės Paulos Radckliffe maratono rekordą – 2 val. 15 min. 25 sek.? Ar tikrai jo niekas nepagerins bent dvidešimt metų?

– Šiai bėgikei dirba ištisos laboratorijos. Į ją investuojami didžiuliai pinigai. Yra ir kitas dalykas – ji yra Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos veidas, o prie tokį pasitikėjimą pelniusių atletų niekas nelenda ir giliai nesikapsto. P.Radkliff rezultatas yra 3 min. geresnis už antrąjį rezultatą – tai praktiškai kilometras. Jį pagerinti nerealu.

– Kokios jūsų ir Ž.Balčiūnaitės finansinės galimybės?

– Šie metai finansiniu atžvilgiu mums buvo net ne blogi, o tragiški. Todėl turėjome investuoti savo pinigus.

– Jūs – ne krepšininkai ir ne futbolininkai, milijonų neuždirbate. Iš ko galėjote investuoti?

– Esu ne biznierius, neišlaidauju be reikalo, tai per tuos metus šiek tiek susikaupė. Juos ir paaukojau dėl savo sportininkės. Živilė neužsidirbo maratonuose tiek pinigų, kad galėtų juos laisvai leisti treniruočių procesui. Tačiau ji taip pat turėjo įdėti ir savo kruvinu prakaitu uždirbtų pinigų tam, kad galėtų gerai pasirengti Europos čempionatui. Esame dėkingi Lietuvos olimpiniam sporto centrui, sporto departamentui, Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kurie kiek galėjo, tiek rėmė.

– Kiek jūs su Živile investavote lėšų?

– Šiemet – 40 tūkst. litų.

– Jūsų fanatizmas žavi, bet ar jūsų žmona dėl to nereiškia priekaištų?

– Mano žmona, ačiū jai, žino, kad esu lavonas sporte (juokiasi). Kito kelio neturiu ir nepasirinksiu. Bet yra buvę laikų, kai tekdavo skolintis pinigų ir pragyvenimui.

– Bėgimas, nekalbant apie šeimą, turbūt ir yra jūsų gyvenimo prasmė?

– Taip. Aš atsikeliu galvodamas apie bėgimą ir einu miegoti galvodamas apie tą patį. Rugsėjo 4 d. jau penktą kartą organizuojame Živilės Balčiūnaitės vardu pavadintą bėgimą Vilniaus gatvėmis, tad dabar jau gyvenu šiais rūpesčiais: kaip geriau suorganizuoti renginį, kaip sukviesti kuo daugiau žmonių. Lietuviai neretai galvoja, kad jeigu nebūsiu pirmas, tai nėra ko ir dalyvauti. O aš noriu pakviesti visus žmones – šlavėjus, virėjus, paprasčiausiai vaikštančius gatve ir niekada nesportavusius – išbandyti save. Šiame bėgime svarbu ne laimėti, o dalyvauti, pabendrauti su Ž.Balčiūnaite. Juk bėgimas – lengviausiai prieinamas sportas.

– O jūsų šeimos moterys – žmona ir dukros – bėgioja?

– Ne, nebėgioja. Vasarą dėl sveikatos ir kad gražiau atrodytų bėgiodavo, bet šiaip ne. Joms užtenka namie vieno bėgiko ir dar tokio užsispyrusio.