Vilnius nekeičiamas į profesionalų bokso ringą

Geriausią rezultatą suaugusiųjų vyrų grupėje pasiekė Tadas Tamašauskas. 30-metis vilnietis šiais metais Jekaterinburge vykusiame pasaulio vyrų bokso čempionate užėmė 9 vietą, o Lietuvos čempionate iškovojo eilinį – šeštą – čempiono titulą ir taip pat sulaukė specialios Bokso federacijos padėkos.

"Galima sakyti, kad šiais metais merginos vyrams nušluostė nosis, jos tarptautinėje arenoje pasiekė geresnius rezultatus, tad ir jų pergalės rinkimuose yra dėsningos. Tikiuosi, kad vyrai padarys išvadas ir kitais metais įrodys, kad irgi yra verti apdovanojimų. Man asmeniškai šis sezonas buvo vienas iš geresnių, bet ne pats geriausias. 2013 m. pasaulio čempionate aš taip pat užėmiau 9 vietą, bet tada dar ir Universiadoje iškovojau bronzą. Šiais metais į kolekciją pridėjau šeštą Lietuvos čempiono titulą, tačiau ryškiausiu įvykiu tapo rugpjūtį gimusi dukra. Galiu tvirtai sakyti, kad bent jau asmeninio gyvenimo prasme metai buvo puikūs", – "Vilniaus dienai" sakė T.Tamašauskas.

Nors sezono uždanga Lietuvos bokso pasaulyje nusileido vos prieš kelias savaites, ilgai ilsėtis T.Tamašauskas neketina. Jau kitų metų kovą jo laukia bene svarbiausias sezono iššūkis – atrankos į 2020 m. Tokijo olimpines žaidynes turnyras. "Olimpinėse žaidynėse mano svorio kategorijoje varžysis 16 boksininkų. Kadangi šiais metais pasaulio čempionate patekau tarp 16 geriausių planetos boksininkų, savo šansus praverti olimpines duris vertinu optimistiškai", – konstatavo T.Tamašauskas.

– Kokia bus olimpinės atrankos sistema?

– Vyks du bokso turnyrai. Kovo mėnesį Londone varžysis tik europiečiai, o kelialapius gaus keturi geriausiai pasirodę kiekvienos svorio kategorijos boksininkai. Gegužę Paryžiuje dalyvaus boksininkai iš viso pasaulio, o kelialapius iškovos trys geriausi iš svorio kategorijos. Tai reiškia, kad tame turnyre patekimas į pusfinalį vietos olimpinėse žaidynėse negarantuos, dar teks kovoti ir dėl trečios vietos. Vis dėlto Paryžiuje jau nebus pačių pajėgiausių boksininkų, tad šansai išplėšti kelialapį turėtų būti didesni. Aišku, nebūčiau prieš vietą olimpiadoje užsitikrinti ir pirmuoju bandymu.

– Prieš 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes taip pat dalyvavote atrankos varžybose, bet į žaidynes nepatekote. Ko tada pritrūko?

– Pergalių. Bent dviejų. Pamenu, tada turnyras vyko Turkijoje, pirmą kovą laimėjau ir reikėjo laimėti dar dvi. Bet nepavyko. Po tų varžybų labai rimtai galvojau apie karjeros pabaigą, pusmetį nesiboksavau, tik šiek tiek palaikiau sportinę formą. Bet galiausiai nusprendžiau nepasiduoti ir toliau siekti savo olimpinės svajonės.

Vilniuje su aukšto meistriškumo boksininkais turime gan ryškią problemą, vis labiau atsiliekame nuo Kauno ir kitų miestų.

– Kaip jaučiatės dabar? Kas pasikeitė per paskutinius keletą metų?

– Didžiausias pokytis – sukaupta patirtis. Vis dėlto per tuos ketverius metus teko ne kartą kopti į ringą, dalyvavau Europos ir pasaulio čempionatuose, įvairiuose turnyruose. Prieš kelerius metus dar galėjau save vadinti jaunu boksininku, dabar esu prie vyresnių. O ta patirtis ir yra didžiausias mano pranašumas prieš jaunesnius varžovus. Dar viena permaina tapo darbas su treneriu Vitalijumi Vasiljevu. Anksčiau aš treniruodavausi vienas, o dabar turiu žmogų, kuris su manimi dirba kiekvieną dieną, padeda man treniruotėse, analizuoja klaidas, stebi bendras tendencijas, varžovų pasirodymus. Boksas yra individuali sporto šaka, tad toks asmeninis santykis yra labai reikalingas. Esu labai dėkingas Vitalijui, nes su jo pagalba tikrai tapau geresniu boksininku. Iki tol man neteko dirbti pagal treniruočių planą, nors ir baigiau studijas Lietuvos sporto universitete, bet tų žinių nepakako. Su Vitalijumi mano treniruočių sistema pasidarė gerokai rimtesnė, daug dėmesio skiriame ir teorijai, pasirengimui, įvairių bokso mačų įrašų peržiūroms. Tik apmaudu, kad jis su manimi dirba be jokio atlygio, o dažnai dar ir pats turi susimokėti už galimybę padėti man varžybose. Taip tikrai neturėtų būti, bet iki šiol mums nepavyko rasti šios problemos sprendimo. Neabejoju, kad olimpinis kelialapis viską pakeistų ir Vitalijaus nuopelnai būtų oficialiai pripažinti.

– Esate ne tik boksininkas, bet ir treneris, bokso klubo "City Boxing" įkūrėjas. Kaip gimė idėja imtis šios veiklos?

– Prieš ketverius metus su V.Vasiljevu nusprendėme, kad reikia supažindinti su boksu kuo daugiau žmonių. Iš pradžių rengėme treniruotes visiems norintiems Vilniaus Vingio parke, vėliau glaudėmės nedidelėse salėse. Mūsų treniruotes lankė apie 100 žmonių, bet matėme, kad norinčiųjų yra gerokai daugiau. Galiausiai sutarėme, kad reikia imtis ryžtingų veiksmų ir už savo pinigus Kalvarijų gatvėje suremontavome patalpas, įrengėme drabužines, pastatėme modernų bokso ringą, apsirūpinome naujausiais treniruokliais. Į naujas patalpas persikėlėme tik šių metų pradžioje, bet per tuos kelis mėnesius klubo narių gretos stipriai išsiplėtė. Šiuo metu bokso treniruotes lanko apie 500 žmonių, iš jų – apie 200 vaikų. Su jais dirba šeši treneriai, padedu ir aš pats.

– Kokia šiuo metu yra bokso padėtis Lietuvoje?

– Nors lankančiųjų bokso treniruotes netrūksta, aukšto meistriškumo boksininkų dabartinė sistema parengia vis mažiau. Bent jau Vilniuje su aukšto meistriškumo boksininkais turime gan ryškią problemą, vis labiau atsiliekame nuo Kauno ir kitų miestų. Ir ne tik pagal Lietuvos čempionatuose iškovojamus medalius, bet ir pagal bendrą dalyvių skaičių. Man asmeniškai sunkumų kyla dėl sparingo partnerių. Vilniuje neturiu su kuo boksuotis, nėra lygiaverčių varžovų, su kuriais galėčiau išmėginti skirtingas kovos taktikas. Šiuo metu geriausi Lietuvos boksininkai telkiasi Kaune, galima sakyti, ten įkurtas savotiškas Lietuvos bokso rinktinės centras. Tačiau aš nesu tikras, ar toks centralizuotas bokso modelis yra teisingas. Tiems boksininkams, kurie yra tame centre, sudaromos puikios sąlygos treniruotis, be to, jie gali studijuoti Lietuvos sporto universitete. Bet mažesniuose miestuose faktiškai nebelieka aukštesnio meistriškumo boksininkų, nes geriausi boksininkai išvyksta į Kauną. O miestelių vaikams nėra į ką lygiuotis, nes jų aplinkoje tiesiog nėra ryškių lyderių.

– Kokie galimi sprendimai?

– Aš manau, kad sprendimą galėtų pasiūlyti klubinės bokso kultūros ugdymas. Jei kiekviename mieste būtų bent po vieną ar kelis bokso klubus, su visa reikiama struktūra – vaikų ir jaunuolių grupėmis bei aukšto lygio suaugusiais boksininkais. Tokia klubinė struktūra didintų konkurenciją Lietuvoje, kartu skiepytų jaunuoliams tam tikrus idealus, prisirišimą prie klubo spalvų. Dabar boksininkų rengimu iš esmės užsiima sporto centrai, bet jų darbo rezultatai nėra tokie jau geri. Šiuo metu mes visi verdame savose sultyse, o tai apsunkina net ir perspektyviausių boksininkų tobulėjimą.

– Kokie jūsų ateities planai, tikslai?

– Artimiausias tikslas – patekimas į Tokijo olimpines žaidynes. Tam skirsiu visas jėgas ir energiją, nes man tai gal jau paskutinis šansas įgyvendinti savo olimpinę svajonę. Jei ir šį kartą nepasiseks, tada teks labai rimtai apsvarstyti tolesnius žingsnius. Tikrai nenoriu prisikalbėti, kad baigsiu boksininko karjerą, tačiau minčių ir planų yra įvairių. Vis dėlto galiu užtikrinti, kad nuo bokso nepabėgsiu ir kažkokiu būdu vis tiek dalyvausiu šioje veikloje. Bet dabar toli į priekį neplanuoju ir koncentruojuosi į olimpinius metus.

– Ar nesvarstote galimybės po olimpinių metų išmėginti save profesionalų bokso ringe?

– Tiesą sakant, 2016 m. dalyvavau komerciniame turnyre ir turėjau galimybę kovoti pagal profesionalų taisykles. Bet tai buvo tik vienintelis bandymas. Aš niekada rimtai negalvojau apie profesionalų boksą, o kadangi Lietuvoje profesionalaus bokso nėra, tai reiškia, kad, norint kovoti, reikėtų išvykti iš namų. Artimiausia šalis, kurioje galima profesionaliai boksuotis, yra Vokietija arba Anglija, o geriausias variantas JAV. Bet aš ir Vilniuje turiu ką veikti, čia yra sporto klubas, daug pradėtų ir dar nebaigtų darbų, o dabar dar turiu ir šeimą, kurios nepalikčiau už jokius pinigus.