2014 m. sausio 5–18 d. tolimajame Pietų Amerikos žemyne vyks 35-asis Dakaro ralis. Antrą kartą jame dalyvaus lietuvių lenktynininkas Benediktas Vanagas, vairuosiantis atnaujintą latviškąjį "OSCar", kurio šturmano kėdėje šįkart sėdės Andrejus Rudnitskis.

Šiandien iš Lietuvos Prancūzijos link pajudės visa "General Financing–Autopaslaugų" komandos technika ir įranga. O lapkričio 22 d. iš Prancūzijos Havro uosto į Pietų Ameriką išplauks didžiulis laivas, gabensiantis visos Europos Dakaro ralio maratono dalyvių, tarp jų ir lietuvių, techniką.

Šeštą kartą iš eilės Pietų Amerikoje rengiamas Dakaro ralis vyks Argentinoje, Bolivijoje ir Čilėje. Praėjusiais metais su Sauliumi Jurgelėnu Dakaro ralyje dalyvavęs B.Vanagas šįkart į komandą prisišnekino A.Rudnitskį iš Baltarusijos. Aštuonerius metus su Leonidu Navickiu, kuris pernai Dakaro ralio maratone absoliučioje įskaitoje užėmė trečią vietą, važiavęs A.Rudnitskis antradienį surengtoje spaudos konferencijoje atskleidė, kad buvęs partneris nusprendė padaryti pertrauką ir daugiau laiko skirti šeimai. O štai patyręs šturmanas, nors ir pats turi šeimą, pertraukų daryti nesiruošia, kol nelaimės Dakaro ralio.

Sakoma, kad 2014 m. sausį vyksiantis Dakaro ralis bus kur kas sunkesnis – 1500 km ilgesnis greičio ruožais. Technika Pietų Amerikos link jau iškeliauja, likusį laiką lenktynininkai turės skirti sau – atgauti jėgas, pailsėti ir net numesti svorio.

Apie savijautą, naująjį šturmaną A.Rudnitskį, kaip nuo praėjusių metų pakito automobilis, ar atneš sėkmę juoda jo spalva, papasakojo pats B.Vanagas.

– Benediktai, kaip susipažinote su Andrejumi? Kaip pavyko prisikalbinti tokį tituluotą šturmaną?

– Su Andrejumi esame pažįstami gal šešerius metus. Automobilių sportas pasaulyje yra gana svarbus reiškinys, bet kaip komuna ji gan maža – pagrindinius žmones vienaip ar kitaip pažįstame. Kaip pavyko? Įprastai gyvenime dažnai sakome, kad ne, mums tai neįmanoma, nepavyks. Bet paprasčiausias dalykas yra paskambinti ir apie tai pasišnekėti. Su Andrejumi kalbame ta pačia kalba, esame neblogai pažįstami. Manau, šiuo atveju tiesiog patikėjome vienas kitu, kad šiose lenktynėse mums iš tiesų gali pavykti pasiekti finišą ir padaryti geriausia, ką galime.

– Ką galite pasakyti apie pasiruošimą? Kaip jaučiatės?

– Galėčiau sakyti, kad šiuo metu pusė Dakaro jau yra įveikta. Žinome, kad sausio 5 d. Rosarijuje Argentinoje vyks lenktynių startas, bet šiuo metu išsiunčiame visą techniką, įrangą. Kaip esame paruošę automobilį, tokiu juo ir privalėsime lenktyniauti. Gruodžio 31 d. susipakuojame savo asmeninius daiktus ir išskrendame.

Vienas pagrindinių klausimų, kurių sulaukiu: "Kaip tu jautiesi? Pirmasis Dakaras buvo labai sudėtingas, ar dabar tau čia jau viskas aišku?" Tai yra antrasis mūsų Dakaras, palyginti su kitais žymiais lenktynininkais, pavyzdžiui, Stephane'u Peterhanseliu, kuris šiais metais nugalėjo Dakare jau, atrodo, dešimtą kartą, mūsų patirtis yra labai mažytė. Praėjusiais metais jaudinomės ar truputį nejaukiai jautėmės, nes nežinojome, kur važiuojame. Šiais metais yra dar blogiau, nes ir aš, ir komanda žinome, kur važiuojame. Įveikti tą pragaro daiktą yra tikrai sudėtingas uždavinys.

– Papasakokite apie automobilį, kaip jis pasikeitė nuo praėjusių metų?

– Svarstėme galimybę važiuoti visiškai šiuolaikišku automobiliu. Bet ta papildoma finansinė našta šiemet mums būtų dar nepakeliama. Žiūrint į automobilį, nors išoriškai jis atrodo panašus, šiek tiek pasikeitusi jo spalva, 80 proc. jame yra nauja. Jis yra visiškai atnaujintas ir, manau, jo būklė yra net geresnė nei prieš praėjusį Dakarą.

Yra tris pagrindiniai pakitimai. Pirma, pagerintas mūsų matomumas. Šiek tiek buvo pažemintas variklio dangtis, nes praėjusiais metais man visą laiką teko kilti į viršų ir stengtis pamatyti, kas darosi automobilio priekyje.

Kitas dalykas, kuris praėjusiame Dakare mums kainavo pirmą skaudžią avariją, labai stipriai pakoregavusią mūsų lenktynių scenarijų, buvo automobilio valdymas. Šis automobilis gal nėra dar toks geras, kaip S.Peterhanselio, kuris bandydamas saviškį sakė, kad automobilis suka į norimą pusę vien jam pasukus galvą. Na šis taip nedaro (juokiasi), bet yra kur kas geresnis, nei buvo. Ir, manau, galės atleisti tam tikras klaidas, kurių padarysime, nes per 10 tūkst. km visi vienaip ar kitaip suklysta.

Trečia – automobilio elektroninės sistemos. Dabar naudojamos kosminės technologijos, didysis siaubas dulkės ten neturėtų patekti.
Variklis yra visiškai naujas ir 4 proc. galingesnis už buvusį.

– Ar mechanikų korpuse yra kokių nors permainų?

– Mechanikų korpuso 70 proc. liko tie patys, kurie buvo praėjusiame Dakare. Mūsų mechanikų vadovas yra pakeitęs komandą, jis važiuos su Kazachstano komanda. Praėjusiais metais mūsų "Oskaras" labai stipriai nenuvylė, galbūt dažniausiai aš buvau tas įrankis, kuris gadindavo automobilį. Nors mūsiškis nėra pats greičiausias Dakaro automobilis, bet jis patikimai važiuoja iki finišo. Sudėti visiškai nauji agregatai, tikiu, kad išspręsime tam tikras technines bėdas. Norėčiau pažadėti mechanikams per Dakarą daugiau miego. Nes praėjusiais metais buvo tokių situacijų, kai mes keldavomės važiuoti į greičio ruožus, o mechanikai tik baigdavo uždėti ratus. Taigi jie miegodavo dar mažiau nei mes. Tiems žmonėms derėtų užkabinti medalį už tai, ką jie padaro.

– Ką lemia šturmanas Dakaro ralyje?

– Šturmanas yra toks ekipažo narys, kuris dažnai gauna labai mažai dėmesio, nors nuo jo, sakyčiau, priklauso net didesnė dalis lenktynių sėkmės. Turbūt būsiu nepopuliarus tarp vairuotojų, bet sakyčiau, kad 60 proc. lenktynių sėkmės priklauso nuo šturmano. Jis yra ekipažo strategas. Mato labai plačiai, žino, kokius sprendimus reikia priimti. Aš esu tik vairuotojas, kuris atlieka vieną ar kitą funkciją. Šiuo atveju jaučiu didelę pagarbą Andrejui kaip specialistui, nes jis tikrai turi labai daug patirties.

– Juoda spalva – kiek ji prisideda, kalbant apie greitį?

– Kalbant apie juodą spalvą, galiu pasakyti, kad neieškome lengviausių kelių. Žinome, kad juoda spalva dar labiau pritraukia saulės spindulius, taigi mūsų automobilis turėtų dar labiau kaisti. Juoda dar labiau pakels temperatūrą mūsų ekipaže, kita vertus, kai yra 70 ar 72 laipsniai, tai nebe toks ir didelis tas skirtumas.

O greitis yra labai reliatyvi sąvoka. Grėblys geriausią pamoką pateikia tada, kai trenkia tau į kaktą. Tai praėjusių metų grėbliai parodė, kad vienas labai greitas greičio ruožas nebūtinai yra lemiamas. Mūsų atveju turime išlaikyti gerą tempą per visas lenktynes, o lenktynių sėkmė, jei toks dalykas išties egzistuoja, stipriai priklauso nuo tempo, kurį gali vystyti per visas lenktynes, ir tai nebūtinai yra greičiausiai įveiktas posūkis. Šiuo atveju Dakaras yra karas, kuris susideda iš keturiolikos kasdien vykstančių mūšių, o ir tuose mūšiuose dar krūva įvairiausių kovų. Mūsų tikrai laukia nelengvas uždavinys.

– Technika jau iškeliauja, kuo dar liko pasirūpinti?

– Esu stipriai apleidęs save. Buvo sunkus pasiruošimo periodas, dabar teks skirti šiek tiek daugiau dėmesio sau, sportui. Turiu numesti keletą kilogramų, nes esant dideliam karščiui tai yra labai svarbu.

Įprastai naktimis miegu gana gerai. Maždaug dešimt metų jau esu išsigydęs įvairias psichologines bėdas, bet dabar vėl ruošiantis Dakarui pradeda kankinti nemiga. Pastaruosius du ar tris mėnesius trys keturios valandos miego man yra normalu. Tačiau nuo šiol reikės daugiau laiko skirti sau ir siekti to, ko mes ten ir vykstame.