Atodaira
... Ir dar sportas – auklėtojas didysis
Lietuva jau sunkiai bežaboja paauglių nusikalstamumą, Lietuvoje jau šaknis suleido ir įsišaknijo narkomanija, kurios pasekmės nenuspėjamos. Elgetaujantys ir vagiliaujantys vaikai jau keršija mums. Mes, suaugusieji, atėmėme iš jų sportą, dabar jie atiminėja iš savo bendraamžių mobiliuosius telefonus ir apiplėšinėja senutes. Policijos pareigūnai sako, kad kasmet nusikalsta vis jaunesni vaikai. Nusikalsta iš neturėjimo ką veikti...
Dabar, pridėję ranką prie širdies, paklauskime ir patys sau atsakykime: ar mažai mūsų, dabartinių tėvų, sportas išgelbėjo nuo gatvės, blogos draugų įtakos ir kalėjimo gultų? Ar maža mūsų tokių, kurie dėkingi pirmiausia sportui, kad tapome žmonėmis?
Tokių mūsų daug, labai daug.
Pokario našlaičiai kabinosi už gyvenimo
Pokario našlaičiai - tik našlaičiai! – mokėsi 1-ojoje profesinėje technikos mokykloje. Kas be ko, būsimieji metalistai slapta darėsi ir peilius “finkas”, ir kastetus, retsykiais savo “žygiais” pašiurpindami žmones. Bet jie dar ir sportavo. Ir sportas, drįstu teigti, juos vadavo nuo paklydimų, kurie žmogaus gyvenime neretai būna lemtingi. Mokyklos krepšinio komandos bijojo net miesto rinktinė. Turbūt nedaug kam žinoma, kad čia pirmus žingsnius sporto link žengė buvęs garsus Kauno “Žalgirio” krepšininkas Gediminas Budnikas (buvęs Kauno meras ir vicemeras), “Neptūno” žaidėjas Algis Pipiras; čia mokėsi ir gyveno akademinio irklavimo sporto meistras Romas Ročys, motokrosininkas sporto meistras Algis Šerkšnas, garsus ėjikas Marčius Lysas, boksininkas ir futbolininkas Romas Šniukšta, bėgikas Regimantas Drungilas...
Sportas buvo švyturys
Kažkodėl nuo seno manoma, kad sportas – tai sudėtinė tik kultūros dalis. Ne, sportas dar ir auklėtojas. Auklėtojas, kuriam pasiduodavo ir mano kartos išdykėliai. Sportas traukė “turginius” paauglius iš turgaus, “cybakovskus” iš negerą šlovę turėjusio CPK rajono, “ryportinius” – iš garsiojo žvejybos uosto. Traukė mus ir vedė jau visai į kitą pasaulį. Pasaulį gražesnį ir įdomesnį. Vienus ištraukė, kitų, deja, ne. Taip jau būna gyvenime. Vieniems sportas buvo švyturys šėlstančioje paauglių gyvenimo jūroje, kiti to švyturio nematė. O gal paprasčiausiai nebuvo kam jo parodyti... O kam parodė – tie surado savo vietą gyvenime.
Bet tai jau yra vakardiena. O ką turime šiandien?
Vaikas stumiamas į užribį
Šiandien apie tai kalbame ne tik todėl, kad kiekviename iš mūsų giliai budi vaikystė, bet dar ir todėl, kad daliai mūsų vaikų užkirstas kelias į sportą. Neturtingų tėvų, bedarbių vaikas stumiamas į gyvenimo užribį, vyte vejamas į gatvę.
- Nėra lėšų! Nėra pinigų! – kaip užkeikti visomis progomis vapa sporto biurokratai.
Viešpatie, pagalvoji, kokia pašvinkusi šita jų žodiena – negi jie nemato, kas dedasi su mūsų vaikais? Negi visiškai akli?
Vakardieną prisiminus
Pasirodo, kai raikomas lėšų, skirtų sportui, pyragas, nė ploniausia, nė permatoma riekelė neatpjaunama tiems, kas šiandien už ačiū dirba su vargingų šeimų vaikais. Tokia jau nūn miesto sporto politika. Kažkaip tyčia ar netyčia apeinama šita esybė – gelbėkim vaikus!
- Jie nė minties tokios neturi! – kaip kirviu kirto sunkiosios atletikos treneris Bronius Vyšniauskas.
Jie – tai visi tie, kas šiandien stovi prie miesto sporto vairo. Netoliaregiški tie vairininkai.
Žinomas akademinio irklavimo treneris, Irklavimo centro prezidentas Liudas Mileška su sveiku pavydu kalba apie tuos laikus, kai prie Aukšto meistriškumo sporto mokyklos buvo įkurtos internatinės sporto klasės. Valstybė rėmė ir išlaikė jose besimokančius gabius sportui vaikus.
Buvęs sunkiosios atletikos treneris Algis Eidukas prisimena, kad vargingiau gyvenantys vaikai gaudavo talonus maistui – tik sportuok! Apskritai visa trenerio “ūkinė” veikla dažniausiai apsiribodavo tuo, kad jis tik sudarydavo reikalingų lėšų sąmatą ir nunešdavo ją į Kūno kultūros komitetą. Ir viskas.
Dabar sunkiai besiverčiantiems treneriams tokie dalykai atrodo iš fantastikos pasaulio. Dabar nusižeminęs treneris ieško rėmėjų ir pinigų. Kelionėms, varžyboms. Kai prašo jų neturtingų šeimų vaikams, paprastai lieka neišgirstas ir nesuprastas.
Puoselėja viltį įsteigti fondą
Liudas Mileška jau antrus metus puoselėja viltį įsteigti specialų fondą, kurį sąlygiškai būtų galima pavadinti užimtumo sportu fondu. Paprastai kalbant, fondo remiamas vaikas laisvalaikiu nemokamai sportuotų, o ne slampinėtų nežinia kur. Bet šito prevencinio fondo steigimas stringa dėl gausybės juridinių klausimų, randasi tam tikrų sunkumų ir dėl jo steigėjų.
Pasak Liudo Mileškos, ta prevencinė programa būtų nukreipta trimis kryptimis: užimti vaikus, suteikti galimybę ir sąlygas sportuoti vaikams su negalia ir atrinkti talentus.
Ledai jau pralaužti
Pirmieji ledai jau pralaužti. Pernai rudenį buvo surinkta apie 250 vaikų, iš kurių “užsikabino”, t.y. liko treniruotis ir lieti sūrų prakaitą, 40. Dirba su jais, kaip anksčiau sakydavo, visuomeniniais pagrindais, o dabar suprantamiau – už dyką pats Liudas Mileška kaip vadovas, treneris Valdemaras Mačiulskis ir du studentai irkluotojai – Tadas Katliorius bei Gediminas Krikščionaitis. Padeda ir išrinktas tėvų komitetas. Tie 40 vaikų jau ruošiami sporto mokyklai kaip irkluotojai. Beje, šitų vaikų aštuonvietė jau tapo Lietuvos jaunių žaidynių čempione. Gražu! Liudas Mileška įsitikinęs, kad, tokiu keliu einant, miesto sporto reikalai pagerėtų.
- Vaikų sportas turi prasidėti klubuose. Klubuose, o ne sporto mokyklose. Taip yra visame pasaulyje, - tvirtai įsitikinęs Liudas Mileška.
Esą čia, sporto klube, vietos atsirastų ir gatvės gavrošui, ir veteranui, panorusiam pramankštinti kaulus. Beje, veteranai su malonumu dar ir patreniruotų už dyką jaunimą. Nauda abipusė.
Nuo pirmos dienos – su vargšeliais
Taip jau susiklostė, kad sunkiosios atletikos trenerio Broniaus Vyšniausko veikla nuo pirmos darbo dienos iki šiol yra susijusi su neturtingų šeimų vaikais. “Biedniokai” renkasi štangą. Ir tądien, kai šnekėjomės, iš jo kabineto išėjo vaikiukas nuleista galva. Pasirodo, prieš kelias dienas palaidojo jo mamą, tėvas seniai geria neišsiblaivydamas, o gyvena jis pas senelę. Klausė vaikas: ką jam daryti?
- Toliau sportuoti, kiloti štangą ir nepraleidinėti treniruočių, - sakė treneris.
Gabus, pasirodo, berniukas. Gaila būtų, jei jis pradingtų, pasirinktų gatvę, o ne salę. Renka metalą, į treniruotę neretai ateina purvinas.
Pasak Broniaus Vyšniausko, dabar jo sunkiosios atletikos klube treniruojasi apie 150 vaikų ir paauglių. Anot sportininkų terminologijos, tarifikuota 50, o su 100 vaikų jis ir dar du treneriai dirba už ačiū. Dirba, tikėdamiesi surasti ir “deimančiukų”. Nors nėra jokios garantijos, kad taip bus.
Klubas padeda vaikams
Apie kokias nors pinigines rinkliavas iš šitų vaikų, mokestį už treniruotes negali būti nė jokios kalbos. Ir taip nuo pirmos dienos. Atvirkščiai: klubas jiems padeda. Keturiasdešimt vaikų veltui gavo mobiliuosius telefonus, už kuriuos po 20 litų kas mėnesį sumoka klubas. Treneriai patenkinti: nėra vaiko treniruotėje, tuoj skambutis: kur esi? Neturtingi vaikai tapo lygūs su tais, kuriems mobiliuosius telefonus buvo nupirkę tėvai. Bet tokių nedaug. Pasak Broniaus Vyšniausko, pusės vaikų tėvai – bedarbiai, dauguma šeimų – išsiskyrusios.
- Tik pasakyčiau, kad rinksim po 10 litų – rytoj treniruotėj nebūtų nė vieno vaiko, - sako Bronius Vyšniauskas.
Vienu metu salėje treniravosi nemažai berniukų ir mergaičių iš globos namų, bet dabar pasirodo tik keturi penki. Kiloti geležį – sunkus užsiėmimas. Vaikai pasirenka kitas sporto šakas arba apskritai nieko. Bet va mergaitė iš globos namų jau tapo Lietuvos čempione – džiaugsmas visiems.
* * *
Neturtingas vaikas ir sportas... Nepriimtinas ausiai toks pasakymas, neskamba. Neskamba, nes pas mus jau taip: kur sportas – ten būtinai ir rezultatai. Tada jau skamba! Mes norime, kad sporto pastato fasadas atrodytų gerai, o vidaus kiemas gali būti ir nešluotas, šiukšlinas. Juk vis tiek niekas nemato.
Bet yra, pasirodo, kas jį šluoja – treniruoja varganus vaikus, neatstumia jų ir neatima vaikystės džiaugsmo. Ir daro tai su amatininko kantrybe ir asketo pasišventimu. Mažai kam žinant...
Naujausi komentarai