Metai futbole – ne itin didelis laikotarpis, tačiau vienam žaidėjui jie gali reikšti labai daug. Lietuvos nacionalinės rinktinės ir „Baki” klubo saugui Mindaugui Kalonui 2013-ieji kardinaliai pasuko karjeros kreivę aukštyn.

Interviu LFF.lt svetainei futbolininkas papasakojo apie savo nuosmukius ir pakilimus, keliones į Liepojos kasyklas, akistatas su pasaulio čempionais ir laikotarpį kai žaidė futbolą „bet kur”.

Pradėjo nuo lengvosios atletikos

M.Kalonui dar tik 29-eri, tačiau jo trumpas karjeros apibūdinimas jau tiktų “Rokio” stiliaus filmo scenarijui – ar bent jau taptų pamokančia dokumentika jauniems sportininkams.

Kaip ir įprastame holivudiniame scenarijuje, istorija prasidėtų jaunam, talentingam vaikinui iš mažo miestelio iškeliaujant į didelį pasaulį. Ten apsuptas pagundų ir didelių lūkesčių jis neatlaikytų konkurencijos, vėliau atrastų savo vietą prie saulės, tačiau vėl nusiristų žemyn. Ir dar kartą atsitiestų tapdamas geriausiu.

Gimęs Dzūkijos regione, Varėnos mieste, kuris labiau garsėja miško gėrybėmis nei futbolininkais, M.Kalonas dar vaikystėje gavo Bobausio pravardę. Tačiau sportuoti Bobausis pradėjo netgi ne nuo futbolo.

„Kai buvau devynerių, Aurimas Bielskas mane pakvietė į lengvosios atletikos treniruotes. Vasarą žaisdavome futbolą, – pasakojo M.Kalonas – Tačiau treneris Viktoras Mortūnas mane patikino, kad turiu duomenis ne lengvajai atletikai, o futbolui. Pasiūlė pabandyti futbolą, susitarė dėl galimybės treniruotis Vilniuje. Ten primušiau įvarčių ir nuo to laiko kas savaitę po kartą važiuodavau į Vilniaus futbolo mokyklos treniruotes su treneriu Viktoru Osetrovu.”

Keturiolikos metų – į Maskvą

Po kelerių metų jaunąjį varėniškį pastebėjo tarptautiniame turnyre Belgijoje. „Maskvoje buvo renkama 20 jaunų futbolininkų komanda iš buvusių sovietinių respublikų žaidėjų. Man pavyko būti pastebėtam ir 14-os metų išvykau į Maskvą. Tėvai buvo prieš, tačiau buvau užsispyręs važiuoti ir siekti futbolininko karjeros. Pavyko įkalbėti”, – prisiminė futbolininkas.

„Sportakademklub” komandoje M.Kalonas žaisdavo Maskvos čempionate, kartu keliaudavo į stovyklas, nuolat treniruodavosi. 2001-aisiais lietuvis sužibėjo V.Granatkino atminimo turnyre su Lietuvos U-18 rinktine, buvo išrinktas geriausiu saugu. „Pasipylė kvietimai iš Rusijos, Ukrainos klubų. Konstantino Sarsanijos padedamas pasirašiau sutartį su Maskvos „Dinamo” ekipa.”

Su „Dinamo” dublerių komanda M.Kalonas tapo Rusijos čempionu, tačiau į pagrindinę komandą nepateko ir išvyko į tuo metu kylančią Kazanės „Rubin” ekipą: „Viskas prasidėjo neblogai, treneris tikėjo mano perspektyva. Tačiau norėjosi visko iš karto, toks buvo mano charakteris. Reikėjo palaukti ilgiau. Pusei metų išvykau į Portugaliją, „Braga” komandą. Vėliau pusmečiui grįžau į Kazanę, bet ten neradau bendros kalbos.”

Galbūt futbolininkui iš mažosios Varėnos galvą apsuko didžiosios Rusijos pagundos? „Iš tikrųjų, tokiame amžiuje mano atlyginimas buvo tikrai geras, – pripažino M.Kalonas – Galimybės tikrai leido daug ką, pagundų buvo labai daug. Buvo metas, kai joms pasidaviau, bet vėliau tai nustūmiau į antrą planą ir stengiausi viską atidėti futbolui.”

Gyvenimo pamokos – ir kasyklose

Bet kokiu atveju, M.Kalonui karjerą vyrų futbole pavyko pradėti tik Latvijoje, lietuvio Benjamino Zelkevičiaus treniruojamoje Liepojos „Metalurgs” komandoje. „Metai bėgo, norėjosi žaisti aukštesniame lygyje. Susitariau, kad paleistų į Latviją. Norėjosi pradėti viską iš naujo. Liepojoje žaidžiau gerai, laimėjome šalies čempionatę, taurę.”

Mieste prie Baltijos jūros jis gavo ne tik futbolo pamokų. „Jei prastai sužaisdavome, klubo vadovų nurodymu važiuodavome į geležies rūdos kasyklas. Tam, kad pamatytumėme, kaip ten žmonės sunkiai dirba. Taip buvo net du kartus”, – šyptelėjo saugas.

Akistatos su planetos geriausiais

Latvijoje patobulėjęs futbolininkas sulaukė pakvietimo į Lietuvos nacionalinės rinktinės kontrolines rungtynes, o pirmoji oficiali dvikova M.Kalonui buvo išties įsimintina. 2006 m. rugsėjį lietuviai Neapolyje susitiko su neseniai karūnuotais pasaulio čempionais italais ir sužaidė lygiosiomis 1:1. Saugas aikštėje pasirodė po keitimo. „Ar kojos nedrebėjo? Tikrai ne. Mano charakteris ne toks, kad bijočiau. Manau, kad vaizdo tą kartą tikrai nesugadinau”, – tikino M.Kalonas.

Kitų metų vasarą Lietuvos rinktinė priėmė Italiją Kaune. Pirmojo kėlinio pabaigoje M.Kalonas galėjo rezultatą išlyginti, kai atsidūrė vienas prieš vieną su Gianluigi Buffonu. „Šiek tiek paskubėjau mušti. Be to, ten buvo geriausias pasaulio vartininkas, kuris puikiai pasirinko kampą ir smūgį atmušė. Turėjau šansą pakartoti, bet kamuolys nusipjovė. Labai gaila, kad tada rezultato neišlyginau, nes po poros minučių praleidome antrą įvartį”, – senus įvykius greitai atkūrė futbolininkas.

Triumfo valandos Airijoje

Kita jo karjeros stotelė vėl buvo Rusija – Krasnodaro „Kuban”. Tačiau finansinės problemos, nuolatinė trenerių kaita ir kiti dalykai lėmė, kad lietuvis dar kartą neužsibuvo Rusijoje. Tramplinu aikštyn dar kartą tapo Latvija. Su „Riga” klubu M.Kalonas sėkmingai užsirekomendavo UEFA Intertoto taurės rungtynėse prieš Dublino „Bohemians”. Airijos klubas netruko lietuviui pasiūlyti sutartį.

Airijoje M.Kalonas iškovojo šalies auksą, taip pat įmušė lemiamą 11 metrų baudinį taurės finalo serijoje ir iškart tapo aistruolių numylėtiniu. Lietuvos rinktinėje M.Kalonas įvarčiu prisidėjo prie įspūdingos pergalės rezultatu 3:0 Rumunijoje.

„Tai tikrai buvo vienas iš geriausių mano karjeros periodų. Po to sezono turėjau daug pasiūlymų ir galimybių. Žaisti Anglijos „Premier” lygoje buvo ir yra mano svajonė, o tuomet sudalyvavau „West Bromwich Albion” peržiūroje. Atrodė, jog treneris liko patenkintas manimi, tačiau kažkodėl susitarti nepavyko”, – atsakymų iki šiol nerado saugas.

Konfliktai baigėsi liūdnai

Karjeros vingiai lietuvį netrukus nubloškė į Ukrainą, Zaporožės „Metalurg” komandą. Sėkmingai startavęs saugas troško kilti karjeros laiptais, tačiau klubo vadovai jo prašymų neišgirdo. Užkulisiuose taip pat buvo kalbama, kad lietuvis per daug laisvalaikio skyrė linksmybėms. „Pasipykome, vėliau po pertraukos grįžau. Grįžome prie tos pačios temos – norėjau pakeisti komandą – vėl neišleido. Nulėmė principo dalykai”, – savo versiją dėstė M.Kalonas.

Dvejus metus saugas buvo nei pakartas, nei paleistas – turėjo galiojančią sutartį su „Metalurg”, tačiau net nesitreniravo su pagrindine komanda ir liko be žaidybinės praktikos. Futbolininkas atsidūrė ant karjeros bedugnės krašto.

„Buvo tikrai sunkus metas. Daugelis buvo ant manęs pikti, kad taip susigadinau karjerą. Buvo pačiam gėda prieš šeimą, draugus. Vis dėlto jų palaikymas labai padėjo, tai jų nemažas indėlis. Vieną dieną nusprendžiau grįžti į futbolą ir pradėjau sunkiai dirbti, – pasakojo M.Kalonas – Pagelbėjo senas draugas Saulius Mikoliūnas, vaikystės treneris V.Osetrovas. Rytais treniravausi su fizinio rengimo treneriu Gediminu Adomaičiu, o vakarais ieškojau kur pažaisti futbolą. Tam kad grįžtų pasitikėjimas, įgūdžiai. Žaidžiau bet kur – su veteranais, mėgėjais, paplūdimyje, ant asfalto ar parketo.”

Nauja pradžia – per Lenkiją į Azerbaidžaną

Atgavus fizinę formą liko taip pat nelengva užduotis – susirasti klubą. Saugui pagelbėjo ilgus metus Lenkijoje rungtyniavęs Gražvydas Mikulėnas, kuris padėjo nuvykti į Olštyno „Stomil” peržiūrą. „Esu dėkingas, kad manimi pasitikėjo ir padėjo susirasti komandą. Po tokio laikotarpio buvo nelengva įrodyti, kad esu pasiruošęs. Tačiau „Stomil” treneris, buvęs Lenkijos rinktinės žaidėjas Zbignevas Kačmarekas tikėjo mano galimybėmis ir jo nenuvyliau”, – už suteiktą šansą dėkojo M.Kalonas.

Lenkijos aukščiausioje lygoje saugui nepavyko rasti darbdavių, tačiau pagalbos ranką ištiesė vaikystės draugas, šiuo metu agentu dirbantis Paulius Paknys. Jis padėjo M.Kalonui išvykti į Azerbaidžaną, Baku „Ravan” klubą, kur saugas atsiskleidė dar labiau: „Ten demonstravau tikrai gerą sportinę formą, įmušiau 8 įvarčius, atlikau 6 rezultatyvius perdavimus. Viskas pradėjo sektis.”

Nurašytas sugrįžo su trenksmu

2013-ųjų kovą, po pustrečių metų pertraukos, M.Kalonas sulaukė pakvietimo į Lietuvos rinktinę. Pasaulio čempionato atrankos dvikovoje Slovakijoje saugas padėjo sukurti išlyginamąjį įvartį ir iškovoti lygiąsias 1:1. Pasak M.Kalono, žaisti rinktinėje jam buvo didžiulė motyvacija: „Labai norėjau atstovauti Lietuvai. Žaisti rinktinėje svajojau nuo vaikystės. Todėl buvo malonu sugrįžti. Taip pat norėjau, kad žmonės pamatytų, jog dar galiu žaisti. Nes vienu metu kai kurių žmonių jau buvau nurašytas iš futbolo žemėlapio.”

Rinktinėje M.Kalonas iš karto tapo vienu svarbiausių žaidėjų, o klubiniame lygmenyje pasirašė sutartį su „Baki”, kuriame jau buvo Deividas Česnauskis. Naują Azerbaidžano čempionato sezoną saugas pradėjo nesustodamas mušti įvarčius. Lapkričio mėnesį laukė atpildas – M.Kalonas buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o Azerbaidžane vykusiame balsavime internetu surinko daugiausiai balsų metų legionieriaus rinkimuose.

„Buvo tikrai netikėta, nes tiesiog dariau savo darbą ir negalvojau apie laurus. Tikrai buvo netikėta. Malonu, kad specialistai ir sirgaliai įvertino, kad būtent šiemet esu vertas prizų. Įdėjau daug darbo, kantrybės ir man buvo atlyginta”, – teigė M.Kalonas.

Pakeistų gyvenimo būdą

Vasario mėnėsį futbolininkui sueis 30 metų. Ką jis patartų sau pačiam, jei galėtų atsukti laikrodį dešimt metų atgal?  „Pasistengčiau, kad visos tos pagundos, naktinis gyvenimas atsidurtų ne antroje, o ketvirtoje ar penktoje vietoje. Svarbu, kad tai netrukdytų sportininko gyvenimui. Nes tinkamas gyvenimo būdas vėliau duoda savo vaisius.”

2014-ųjų išvakarėse saugas tikino turintis vilčių, jog kitąmet geriau seksis Lietuvos rinktinei. „Laukiu Europos čempionato atrankos burtų. Manau, kad galimybių tikrai bus, nes pirmą kartą iš atrankos grupės šansų žengti toliau turės net trys komandos. Jei sieki kažkokio tikslo, reikia svajoti ir tikėti, – kalbėjo M.Kalonas.