Sirijos rebusas: diktatorius nuverstas – tegyvuoja islamistai?

Norais grįstas mastymas kūrė iliuzorinę išvadą, kad laimėjo „sukilėliai“, „Sirijos žmonės“. Gėris nugalėjo blogį. Tiesa gi ta, kad viskas labai toli nuo džiugios pabaigos, o apibūdinti situaciją šioje šalyje geriausiai tinka senas posakis „velnias koją nusilaužtų“.

Anot Vidurio Rytų eksperto Michailo Krutichino, galime teigti, kad tikrasis nuglėtojas dabartinėje situacijoje yra Turkija. Tuo metu visiškai klaidingai režimo priešininkus apibendrinantis „sukilėlių“ terminas po savimi slepia skaitlingas ginkluotas grupes, dauguma kurių yra visiškai nesutaikomos tarpusavyje ir kraujo upės vėl gali prasilieti visai netrukus.

Dabar valdančiaja jėga save pristatantys islamistai HTS (kilę iš vietinio Al Qaeda sparno) įtikinėja pasaulį, kad taikiai suvienys visas etnines ir religines grupes, tačiau panašu, kad tikrasis jų planas yra paversti Siriją dar viena Islamo teokratija, panašia į talibų valdomą Afganistaną. Labai sudėtinga čia įžvelgti viltį, kad Sirijoje harmoningai sugyvens visos visuomenės grupės. Pirmieji ženklai rodo visai kitą paveikslą – islamistų įsigalėjimo išsigandę druzai ir krikščionys jau atvirai kviečia Izraelį aneksuoti jų gyvenamas teritorijas.

Turkija jau seniai siekė tapti svarbiu regiono žaidėju ir šiandien tokiu tapo.

– Pralaimėtojai Sirijoje gana aiškūs – B. Assadas, Rusija, Iranas. Su nugalėtojais gerokai sudėtingiau. Kas daugiausiai laimėjo iš režimo nuvertimo?

– Pirmiausiai įvardyčiau Turkiją, kuri buvo šiaurėje veikusių sukilėlių įkvėpėja, aprūpino juos ir apginklavo. Ankaros tikslas buvo susilpninti Irano ir Rusijos pozicijas ir jai tai pavyko. Turkija jau seniai siekė tapti svarbiu regiono žaidėju ir šiandien tokiu tapo. Antras jos tikslas buvo paspausti beveik trečdalį Sirijos kontroliavusius kurdus ir šį tikslą Turkija pasiekė dalinai – kurdai užleido dalį pozicijų ir atsitraukė į rytinį Eufrato krantą. Manau, kad spaudimas kurdams tęsis, nors jį stengsis mažinti amerikiečiai.

– Kurdai – viena iš pralaimėjusių grupių?

– Galima sakyti, taip. Anksčiau jie turėjo ambicijų plėsti kontroliuojamą teritoriją ir net išeiti prie jūros, o dabar jiems tenka trauktis, spaudžiant proturkiškiems sukilėliams ir vietos gyventojams arabams, kurie sudaro daugumą daugelyje kurdų kontroliuojamų teritorijų. Nenuostabu, kad jie prieš kelias dienas paprašė Izraelio pagalbos. Taip pat juos remia amerikiečiai, turintys bazę pietų Sirijoje ir keletą kartų jau pagelbėję kurdų pajėgoms, rengdami antskrydžius.

Beje, kurdai nedalyvavo lemiamame puolime prieš B. Assado pajėgas. Taip kad jie nebuvo sąjungininkais šiaurinės koalicijos grupėms.

– Kaip vertinate islamistų pažadus apie taiką, religines ir pilietines laisves?

– Iš vienos pusės, islamistai, esantys nevienalytės koalicijos dalimi, žada sutaikyti visas etnines ir religines grupes. Jie taip pat padėkojo Izraeliui, sutriuškinusiam B. Assado sąjungininkus „Hezbollah“.

Iš kitos pusės, naujai sudarytos vyriausybės atstovai atvirai kalba apie tai, kad jų tikslas – islamiška Sirija ir Šariato įstatymo įvedimas. Maža to, jie prakalbos jau ir apie Gazos išlaisvinimą nuo Izraelio. Taigi, aš nelabai matau variantų, kaip įmanoma visuotinė taika tokiomis aplinkybėmis.

Radikalių islamistų pozicijų stiprėjimo tendencija matoma, bet kol kas negalime teigti, kad jie jau laimėjo Sirijoje.

Kad geriau suvoktume skirtingų jėgų įvairovę, galime pažvelgti į Damasko šturmo atvejį. Sostinę ėmė ne šiauriečiai islamistai, sustoję Homse, o trys grupuotės, puolusios iš pietų ir rytų – proamerikietiškos jėgos nuo Jordanijos pasienio, Sueidos druzų ir krikščionių jėgos bei Derajos gyventojai, kadaise pirmieji stoję prieš Assado režimą. Jie be pasipriešinimo užėmė Damaską, o proturkiškos jėgos pasirodė mieste jau vėliau.

Daug parodo ir Izraelio veiksmai. Jis sunaikino beveik visus sirų ginkluotės sandėlius, visą laivyną ir didesnę dalį karo aviacijos, nes baiminasi, kad Sirijoje įsigalės ypatingai pavojingas radikalių islamistų režimas. Be to, Izraelio pajėgos pasistūmėjo į šiaurę nuo Golano aukštumų, aiškiai siekdamos sukurti naują buferinę zoną. Šiuo metu visiškai neaišku, kas dėsis Sirijoje toliau ir, mano nuomone, Izraelis tokioje situacijoje ėmėsi labai teisingų profilaktinių priemonių.

– Kažkada regione buvo tik viena teokratija – Iranas. Tada talibai paėmė valdžią Afganistane. Kurį laiką Egiptą valdė „Musulmonų brolija“. Dabar gi matome islamistų triumfą Sirijoje. Stebime lėtai vykstantį radikalaus islamizmo įsigalėjimą regione?

– Tokia tendencija yra ir reikia pažymėti, kad be turkų paramos, sirų islamistams nieko nebūtų pavykę. Recepas Tayipas Erdoganas remia islamistus, nes jie jam iš esmės artimi ideologiškai. Žinoma, radikalai nėra vieningi: talibai yra Irano priešai, Sirijos islamistai yra „Hezbollah“ priešai ir taip toliau. Priešprieša tarp šiitų ir sunitų niekur nedingo.

Radikalių islamistų pozicijų stiprėjimo tendencija matoma, bet kol kas negalime teigti, kad jie jau laimėjo Sirijoje. Šioje šalyje gyvena įvairių tikėjimų ir tautybių žmonės. Pavyzdžiui, penkių Sirijos druzų kaimų gyventojai kreipėsi į Izraelį, prašydami prijungti jų teritorijas prie žydų valstybės.

Michailas Krutichinas/Asmeninio arch. nuotr.

– Žlugus B. Assado režimui labai daug kas džiūgavo, kad tai siaubingas pralaimėjimas Rusijai, kuri „jau bėga“ iš Sirijos. Žinoma, Vladimiras Putinas patyrė žeminantį pralaimėjimą, bet ar tikrai Rusija regione prarado viską?

– Be jokios abejonės tai yra pralaimėjimas, bet kai kurie aspektai yra pervertinami. Sakykime kalbos apie „baisų smūgį“ Kremliaus įvaizdžiui sąjungininkų akyse. Koks dar įvaizdis? Jis jau seniausiai yra giliausiame dugne.

Arba kalbos, kad dabar dėl šio pralaimėjimo rusai baisiai supyks ant V. Putino. Kažko nematau to rusų nepasitenkinimo. Kas ten gali reikšti nepasitenkinimą, kai valdžia visus laiko užsmaugusi? Šalyje – kalėjime gyven piliečiai – kaliniai, kurie negali pykti ant savo prižiūrėtojų.

Kalbant apie Rusijos karines bazes, jų likimas priklauso išskirtinai nuo R. T. Erdogano, kuris dabar kaip tik ir derasi su Rusija, aiškiai tikėdamasis kažkokių labai rimtų Rusijos nuolaidų, jei leis rusų pajėgoms pasilikti Sirijoje. Proturkiškos jėgos neliečia rusų bazių ir konvojų. Reiškia dėl jų deramasi. Neabejoju, kad sirų sukilėliai norėtų atkeršyti rusams, bet Turkija bent kol kas to neleidžia.

Rusija labai stengsis išsiderėti iš Turkijos leidimą palikti bazes, nes jos Maskvai labai reikalingos. Jei bazės Sirijoje bus prarastos, labai sumenks Maskvos galimybės palaikyti įtaką kai kurioms jėgoms Libijoje, o taip pat ir Afrikos šalims piečiau Sacharos ir net Užkaukazei.

Sirijos kurdų ir druzų elgesys rodo, kad šalyje įsigalint islamistams, Europa kaip tik gali sulaukti naujos pabėgėlių bangos.

– Ukraina – laimėtojų gretose? Jei Rusija išves pajėgas iš Sirijos, jos veikiausiai bus mestos į frontą Ukrainoje.

– Sirijoje ne tiek daug rusų pajėgų, kad jos kažką pakeistų Ukrainoje. Iš visko sprendžiant, ukrainiečiai padėjo sukilėliams, siuntė jiems dronų instruktorius. Sunku pasakyti, ką konkrečiai Ukraina laimėjo, bet turbūt galima vertinti taip: Ukraina laimėjo jau vien iš to, kad V. Putinas kažkur pralaimėjo.

– Europa atsargiai vertina naują Sirijos vyriausybę, bet kai kurios šalys jau prakalbo apie tai, kad sirų pabėgėliams laikas keliauti namo. Beje, juos grįžti kviečia ir naujoji valdžia. Kokias galimybes matote šioje srityje?

– Šiuo metu matome, kad kažkiek sirų jau grįžta namo iš Europos. Keletas tūkstančių grįžo iš Turkijos. Taip kad tendencija yra tokia – sirai po truputį grįžta, tikėdamiesi susigrąžinti namus, kuriuos iš jų atėmė B. Assado režimas.

Tiesa, daugelis į ateitį žiūri atsargiai. Aš gyvenu Norvegijoje ir neseniai nugirdau dviejų sirų pokalbį, kuriame vienas sakė, kad būtinai vyks į Siriją, bet šeimos kol kas nesiveš. Pirmiau pats į „žvalgybą“ nuvyks, o ten jau bus matyti.

Be to, Europoje užaugo nauja sirų karta, kuri čia gyvena gerai ir visai netrokšta vykti į karo niuniokotą tėvynę. Taigi, turime tam tikra prasme dvejopą tendenciją.

Yra ir trečioji tendencija. Sirijos kurdų ir druzų elgesys rodo, kad šalyje įsigalint islamistams, Europa kaip tik gali sulaukti naujos pabėgėlių bangos, prie kurios greičiausiai prisijungtų ir sirų krikščionys.