Nėra požymių, kad smurtas Šiaurės Kaukaze liausis

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, reaguodamas į kamikadzių akciją Maskvoje praėjusį savaitgalį, vakar iš savo ministrų pareikalavo “teroristus krapštyti iš rūsių ir urvų, kur jie slapstosi iki šiol, ir juos naikinti”. Šie Kremliaus šeimininko žodžiai liudija, jog Čečėnijos problemą jis ketina spręsti vien karinėmis priemonėmis. Vakarų stebėtojai mano, kad kraujo liejimas maištingoje Šiaurės Kaukazo respublikoje tęsis, o karo bangos kruvinomis putomis dar ne sykį aptaškys Rusiją.

Prievarta ir melas

“Vokiečių bangos” apžvalgininkas Miodragas Šoričius savo komentare, pavadintame “Prievarta gimdo prievartą”, cituoja Nobelio premijos laureatą Aleksandrą Solženicyną, dar prieš tris dešimtmečius ištarusį pranašiškus žodžius: “Tas, kas savo veiklos metodu pasirinks prievartą, svarbiausiu savo principu turės pasirinkti melą”.

Šie žodžiai aktualūs ir šiandien. Prievarta nepriartina prie tikslo, priešingai, ji provokuoja atsakomąją prievartą, skatina fanatizmą; galiausiai griebiamasi melo.

Abi čečėnės, susisprogdinusios Tušino aerodrome ir nusinešusios kitų žmonių gyvybes, neprisidėjo prie to, kad čečėnams artėtų nepriklausomybė, nes po šių ir panašių teroro aktų jie praranda dalį simpatijų, kurias jiems vis dar reiškia tarptautinė bendrija, nurodo “Vokiečių bangos” apžvalgininkas, pažymėdamas, jog per išpuolius žuvo visai nekalti jauni žmonės, susirinkę į muzikos festivalį.

Po susidorojimų - kerštas

Bet čia pat M.Šoričius kelia klausimą: kas paskatino jaunas čečėnes žudytis tokiu žiauriu būdu?

Daugumą Rusijos politikų vargu ar kamuoja šis klausimas, nes jie mano, jog terorizmą reikia rauti su šaknimis, teigia “Vokiečių bangos” apžvalgininkas, pranašaujantis, jog per Čečėniją vėl nusiris prievartos banga.

Po išpuolių Tušine Rusijos armija, specialiosios paskirties kariuomenė ir milicija maištingoje respublikoje vėl pradės kariauti su tikrais ir tariamais sukilėliais dar žiauriau. Vėl bus gaudomi žmonės, neretai ir niekuo dėti, kankinami; vėliau jie “dings be žinios”. Savo ruožtu nukentėjusiųjų artimieji padarys viską, kad atkeršytų. Tuo pat metu nuskurdę Rusijos kariškiai sukilėliams per tarpininkus pardavinės ginklus ir sprogmenis, kuriuos čečėnai panaudos prieš paprastus rusus per naujus teroro aktus, teigia M.Šoričius.

Pražūtingas verpetas

Čečėnijoje kunkuliuoja prievartos verpetas, nuolat kruvinais purslais aptaškantis Rusiją, ir Maskva nepajėgi susidoroti su šiuo užburtu ratu. V.Putinas jau ne kartą skelbė, kad vadinamoji antiteroristinė operacija baigta, tačiau per teroro aktus, panašius į tuos, kurie šeštadienį buvo surengti Tušine, žuvo šimtai žmonių.

Tiesa, kartais Kremlius pripažįsta, kad pasiekti taiką Čečėnijoje negalima vien karinėmis priemonėmis. Bet bandymai griebtis politinių priemonių irgi nedavė laukto rezultato. Nėra jokios naudos iš tokio referendumo, per kurį dauguma čečėnų neva pasisakė už tai, kad jų tėvynė ir toliau priklausytų Rusijai, jeigu tie žmonės, kaip ir anksčiau, siekia nepriklausomybės, konstatuoja “Vokiečių bangos” apžvalgininkas.

Maskvos pareigūnai teigia, kad teroro aktai Tušine buvo sukilėlių atsakas į Rusijos prezidento nutarimą, pagal kurį spalio 5-ąją turi būti surengti Čečėnijos prezidento rinkimai. Nereikia būti pranašu, kad jau šiandien prognozuotum: nugalės tas kandidatas, kuris labiau įtiks V.Putinui, o maištingosios respublikos žmonių valia čia nevaidins jokio vaidmens. Todėl ir po vadinamųjų prezidento rinkimų Kremlius prie taikos Čečėnijoje nepriartės nė per žingsnį, teigia M.Šoričius.

Du keliai

Iš šios aklavietės yra du keliai: vienas - lengvas, kitas - sunkus.

Taika į Čečėniją sugrįžtų per kelis mėnesius, jeigu joje būtų dislokuotas neutralių šalių karinis kontingentas su Jungtinių Tautų mandatu. Po to būtų galima surengti tikrus - demokratiškus - rinkimus.

Bet Maskva baiminasi, kad čečėnai galiausiai atsiskirs nuo Rusijos, o jų pavyzdžiu paseks kitos Šiaurės Kaukazo tautos. Todėl Rusijos vadovybė jokiu būdu nesutiks į savo teritoriją įsileisti svetimą kariuomenę, nes jos buvimas galiausiai taptų įrodymu, jog Maskva visai nemoka spręsti nacionalinių problemų.

Todėl smurtas tęsis: Rusijos kariškiai ir milicininkai žiauriai medžios tikrus ir tariamus teroristus, o čečėnai toliau sprogdins bombas Rusijos miestuose, niūriai prognozuoja “Vokiečių bangos” apžvalgininkas.

Ieškoma atpirkimo ožių

Vadinamajai antiteroristinei operacijai beviltiškai įstrigus, suskubta ieškoti kaltųjų. Kaip vieną kaltininkių Maskvos atstovai jau kuris laikas mini Gruziją. Jai nuolat priekaištaujama už tai, kad ji esą teikia prieglobstį čečėnų kovotojams.

Šios Užkaukazės respublikos valdžia iš tiesų buvo priversta griebtis jėgos, kad atokiose savo teritorijos vietovėse įvestų tvarką ir išvarytų iš jos čečėnų sukilėlius. Kartu oficialusis Tbilisis jau ne kartą kėlė klausimą: kodėl Rusijos pasieniečiai, saugantys Rusijos ir Gruzijos valstybinės sienos ruožą, neužkerta kelio ginkluotiems čečėnams, besiveržiantiems į Gruziją, ir kodėl tą padaryti reikalaujama tik iš Gruzijos pasieniečių?

Gruzijos “pėdsaką” buvo mėginta surasti ir po tragedijos Tušine. Oficialūs Maskvos atstovai pranešė, kad viena kamikadzių, šeštadienį susprogdinusių šahido (mirtininko) diržą, į Maskvą atvyko iš Gruzijos. Dalis Rusijos žiniasklaidos suskubo demonstruoti patriotizmą ir ėmė eskaluoti antigruzinišką kampaniją. Pavyzdžiui, interneto leidinys “KMnews.ru” operatyviai paskelbė komentarą, pavadintą “Teroras į Maskvą atėjo iš Gruzijos”.

“Antis” greit pašvinko

Gruzijos ambasadorius Rusijoje Zurabas Abašidzė kategoriškai paneigė tokius prasimanymus. Agentūrai Interfax jis vakar sakė “Mes susisiekėme su atitinkamomis Gruzijos tarnybomis, ir Valstybės sienų apsaugos departamento darbuotojai pranešė, jog asmuo nurodyta pavarde pastaraisiais metais nevyko per Gruzijos ir Rusijos sieną”.

Ambasadorius reagavo į Rusijos pareigūnų pranešimus, jog pas vieną terorisčių mirtininkių su pasu, išduotu 20 metų Zulchan Elimadžijevos vardu, esą buvo rastas aviacijos bilietas reisui Tbilisis-Maskva.

Gruzijos ambasadorius, remdamasis savo šalies specialiosiomis tarnybomis, pareiškė, kad nurodytos pavardės nėra tarp reiso Tbilisis-Maskva keleivių ir šiai pilietei niekada nebuvo išduota Gruzijos viza.

Galiausiai Rusijos pareigūnai pripažino, kad Z.Elimadžijeva į Maskvą atskrido iš Ingušijos, o ne iš Gruzijos.