Grūto parko konkurentas atsirado Amerikoje

Viliumo Malinausko iniciatyva įkurtas Grūto parkas jau anksčiau turėjo varžovų kitose Europos šalyse - Lenkijoje ir Vengrijoje. “The New York Times” pranešė, kad tironų bei žudikų kolekcija surinkta ir Jungtinėse Valstijose.

Dvi dešimtys figūrų

Kur dar pasaulyje galima pamatyti pirmąją Rumunijos porą - Nikolaję ir Eleną Čaušesku greta sovietų slaptosios policijos įkūrėjo Felikso Dzeržinskio ir serbo Gavriilo Principo - žudiko, kuris davė dingstį pradėti Pirmąjį pasaulinį karą, klausia “The New York Times” ir atsako: tik Teksase.

Maždaug 20 autoritarinių režimų lyderių ir herojų figūrų išdėstyta ant kalvos esančiame prekiautojo nekilnuojamuoju turtu Charlano Krou sode Dalase. Vadinamieji istoriniai sunkiasvoriai čia greta mažiau žinomų veikėjų, tokių kaip pirmasis komunistinės Čekoslovakijos prezidentas Klementas Gotvaldas.

Daugumą statulų Ch.Krou nusipirko iš autorių arba iš valstybių, kai jose žlugo autoritariniai režimai. Didelį G.Principo biustą teko įsigyti sunkiomis sąlygomis - tada Balkanuose po komunistinės Jugoslavijos žlugimo dar griaudėjo karas.

Turi padėjėją

Pasak “The New York Times”, Ch.Krou turi gerą padėjėją. Tai - Tajus Sosnovskis, kuris ieško statulų, tariasi dėl pirkimo sąlygų ir gabena prekes į Teksasą. Tai ne visuomet būna lengva.

Taip buvo 1992 metais, kai T.Sosnovskis, studijavęs istoriją dviejuose Amerikos universitetuose, mėgino iš Gruzijos, kur tuomet vyko pilietinis karas, išgabenti didžiulę Vladimiro Lenino statulą. Ją 1970 metais, spalio perversmo iniciatoriaus 100-ųjų gimimo metinių proga, sukūrė gruzinų skulptorius Davidas Uručadzė.

Paminklas buvo pastatytas Gruzijos prezidento Eduardo Ševardnadzės gimtinėje - Lanchučio mieste. Šio miesto gyventojai, džiaugdamiesi tuo, kad jų šaliai daugiau niekada neįsakinės Rusija, entuziazmo pagauta, V.Lenino statulą nuo pjedestalo nuvertė. Vėliau T.Sosnovskis šį paminklą, bet jau be kojų, rado kažkokiame barake.

T.Sosnovskis užmezgė kontaktą su D.Uručadze, kuris savo kūrinį išsipirko iš Gruzijos valdžios. Sandėrio sąlygos buvo visiems priimtinos. T.Sosnovskis norėjo pirkinį pirmiausiai atgabenti į Maskvą. Tam jis išsinuomojo karinį sraigtasparnį. Tačiau Leninas buvo toks, kad net galingiausias sraigtasparnis jo nepakėlė. Teko paminklą vežti į Stambulą, o iš ten - į Teksasą.

“Tris paras man teko miegoti atmerktomis akimis, bet vargas atsipirko su kaupu”, - “The New York Times” korespondentui pasakojo T.Sosnovskis, gerai mokantis rusiškai ir serbiškai.

Kainos - skirtingos

T.Sosnovskis žurnalistui pasakojo, kad jo pirkinių kainos buvo labai skirtingos. Pavyzdžiui, F.Dzeržinskio biustas kainavo kelis šimtus dolerių. Už kitus teko pakloti daugiau, tačiau tiek Ch.Krou, tiek T.Sosnovskis vengė pokalbių apie kainas.

Kai kurie “laimikiai” buvo muziejinė retenybė net tose šalyse, iš kurių jie buvo atgabentos, pavyzdžiui, miniatiūrinėje skulptūroje pavaizduoti besišnekučiuojantys Josifas Stalinas ir Mao Czedunas. Jiedu buvo susitikę 1949 metais. Po 10 metų tarp SSRS ir Kinijos kilo aršūs prieštaravimai, todėl skulptūra atsidūrė pridulkėjusioje saugykloje.

Ch.Krou kolekcijoje yra ir “socialistinio realizmo” meistro Levo Kerbelio sukurtas Fidelio Kastro biustas. Pasak T.Sosnovskio, Kubos diktatorius keletą vakarų pozavo L.Kerbeliui. F.Kastro biustą Ch.Krou įsigijo 1994 metais.

Sukrėtė verčiamų skulptūrų vaizdai

Tokios kolekcijos - retenybė visame pasaulyje. Į Teksaso muziejų panašių parkų yra tik Lietuvoje, Lenkijoje ir Vengrijoje. Budapešto muziejuje po atviru dangumi yra daugiau kaip 30 komunistinės epochos laikotarpio statulų. Ch.Krou turi Vengrijos komunistinio lyderio Belos Kuno biustą, kažkada stovėjusį slaptosios policijos pastate Budapešte.

“The Nw York Times” korespondentas nurodo, kad Ch.Krou ir T.Sosnovskis kolekciją renka ne todėl, kad simpatizuotų vadinamojo socialistinio realizmo estetikai. Visi jų pirkiniai, esantys Ch.Krou sodyboje, stovi ne itin pagarbioje vietoje - už šeimininko garažų.

Ch.Krou, paveldėjęs didžiulę nekilnojamojo turto imperiją, vengė tiesiai atsakyti į klausimą, kodėl jis kolekcionuoja diktatorių ir žudikų figūras. Tiesa, viename interviu žurnalistui pasakojo, kokį įspūdį jam padarė nuotraukos, kuriose buvo užfiksuota, kaip 1979 metais Zimbabvėje buvo verčiami deimantų kasyklų savininko Sesilio Rodso paminklai. Zimbabvė prieš kelis šimtmečius S.Rodso garbei buvo pavadinta Rodezija.

“Tos nuotraukos, kuriose užfiksuota, kaip barbariškai verčiami paminklai, man nedavė ramybės kelerius metus, - pasakojo Ch.Krou “The New York Times” korespondentui. - Po kurio laiko apsisprendžiau, jog tuos paminklus reikia gelbėti; priešingu atveju prarasime ištisus “gabalus” pasaulio istorijos”.

Tuo tarpu T.Sosnovskis, kuris prekyba nekilnojamuoju turtu verčiasi Sarajeve ir Maskvoje, žurnalistui sakė, kad rinkti kolekciją jį paskatino “potraukis nuotykiams ir pagarba istorijai”.

Ne visur lydėjo sėkmė

Ne visos T.Sosnovskio ekspedicijos buvo sėkmingos. Kelionėje į Kambodžą 1997 metais jam nepavyko nusipirkti buvusio raudonųjų khmerų lyderio Pol Poto statulos. Jam taip pat nepasisekė įsigyti ir Sadamo Huseino skulptūros, nors į Šiaurės Iraką jis buvo specialiai nuvažiavęs. T.Sosnovskis sakė, kad po diktatoriaus nuvertimo atsirado daugiau galimybių papildyti savo kolekciją.

Joje yra Antrojo pasaulinio karo laikų skulptūrų, tarp jų - vieno artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių - Hermano Geringo ir buvusio Italijos diktatoriaus Benito Musolinio biustai.

Keisčiausias eksponatas

Didžiausią dėmesį Ch.Krou ir T.Sosnovskis skiria komunistinei epochai, iš esmės nuėjusiai į praeitį. Tarp jų kolekcijos eksponatų yra netgi memorialinė lenta, kažkada kabėjusi Kubos Santjago mieste. Ji buvo skirta tarptautinės krizės, kai Sovietų Sąjunga į Kubą prigabeno atominių raketų, 40-mečiui pažymėti. Tuomet vos nekilo pasaulinis karas.

Tačiau tikriausiai pats keisčiausias eksponatas yra G.Principo biustas, kurį T.Sosnovskis įsigijo 1995 metais Bosnijos jaunimo muziejuje. Muziejus buvo netoli tos vietos, kur G.Principas 1914 metais nušovė erchercogą Francą Ferdinandą. Pasak T.Sosnovskio, jis paprašė kapinių akmentašį supjaustyti biustą į keturias dalis, kurias jis susikrovė į lengvąjį automobilį ir per dešimtis kontrolės postų išvežė į Vokietiją.

“Principas, kaip ir gruzinų Leninas - mano numylėtinis”, - “The New York Times” korespondentui sakė T.Sosnovskis. - Žinoma, jis nelabai tinka šioje kompanijoje, bet praėjusio amžiaus pradžios ir pabaigos įvykiai, nors ir netiesiogiai, su juo susiję”.

Įspūdžio nepadarė

Grūto parko įkūrėjas V.Malinauskas, “Kauno dienos” paprašytas pakomentuoti “The New York Times” publikaciją apie Teksaso kolekciją, sakė, kad apie ją dar nieko nėra girdėjęs. Bet jis teigė, kad muziejai Lenkijoje ir Vengrijoje jam įspūdžio nepadarė.

“Jie suformuoti neapgalvotai; kita vertus, ten yra akcentų, įžeidžiančių rusų tautą. Bolševikai - tai ne visa rusų tauta, - sakė Grūto parko įkūrėjas.