Paskutinės didybės dienos
Pasakojama, kad iš pradžių XVIII a. pradžioje su Afganistano puštūnais siejamas didžiūnas, Hotaku dinastijos įkūrėjas Mirwais Khanas (1673–1715), įžiebė prieš Safavidų valdžią nukreiptą sukilimą, o kiek vėliau šiam veikėjui mirus jo sūnus Mahmudas (1697–1725) tęsė pradėtą kovą su persais.
1722 m. rudenį jo vadovaujamos puštūnų pajėgos užėmė mečetėmis, minaretais, rūmais bei tiltais garsėjusią tuometę persų imperijos sostinę Isfahaną, tačiau šachu pasiskelbusio Mahmudo valdymas truko trumpai.
Spėjama, kad bekaraliaudamas per keletą metų susirgo psichine liga ir galiausiai buvo nužudytas savo giminaičių.
Safavidų imperijai silpstant, kitos to meto geopolitinės jėgos taip pat nesnaudė.
Kol Afganistano puštūnai skverbėsi į pačią imperijos širdį, Rusijos caras Petras Aleksejevičius (1672–1725), plačiau žinomas Petro I vardu, pradėjo savą kampaniją Safavidų imperijos žemėms perimti, mat jį itin domino Kaukazo regionas.
Kiti musulmonai taip pat troško savosios dalies, todėl 1724 m. birželį buvo sudaryta vadinamoji Konstantinopolio sutartis, kuria Rusijos ir Osmanų imperijų valdovai pasidalijo žlungančios Safavidų valstybės žemes.
1736 m. pavasarį į valdžią Persijoje atėjęs Naderas Shahas Afsharas (gim. XVII a. pab., mirė 1747 m.) buvo bemaž paskutinis ambicingas persų valdovas.
Siekdamas įgyti papildomų lėšų, jis 1738 m. įsiveržė į Mogolų imperijai priklausiusias Indijos žemes, tačiau ši sėkmingai pasibaigusi kampanija neturėjo didesnės įtakos ateičiai, mat per vėlesnius 150 metų Persijos kaip geopolitinio žaidėjo vaidmuo vis labiau slopo.
Permainų vėjų dvelksmas
XIX a. Rusijos imperija visiškai išstūmė persų įtaką iš Kaukazo ir įtvirtino šiame regione savąją valdžią, o beveik tuo pat metu dėl įtakos kitose Persijos dalyse rusų caro režimui teko konkuruoti su Didžiąja Britanija.
1906 m. Iranas pakeitė savo santvarką ir tapo konstitucine monarchija, o 1908 m. gegužės 26 d. britų verslininkui Williamui Knoxui D’Arcy’ui (1849–1917) dirbę gręžėjai Persijoje rado naftos.
Šiame regione „juodojo aukso“ paieškos buvo brangios, sunkios, bevaisės ir truko keletą metų, o finansuodamas šią veiklą W. K. D'’Arcy’is patyrė nemenkų nuostolių, tačiau galiausiai visą jo darbuotojų triūsą vainikavo sėkmė.
Besibaigiant 1921 m. žiemai, Irane įvyko karinis perversmas, per kurį į valdžią atėjo žmogus, šiuo metu prisimenamas Reza Khano (1878–1944) ir Reza Shaho Pahlavi vardais.
Vėliau po kelerių metų (1925) jis pašalino iš vadžios vadinamosios Qajarų dinastijos atstovus ir pats pasiskelbė monarchu.
Per Antrąjį pasaulinį karą (1939–1945) Reza Khanas demonstravo prielankumą Trečiajam reichui ir jo sąjungininkams, o jo režimas buvo iš esmės autoritarinio pobūdžio, tačiau tuo pat metu šio priešpaskutinio Persijos monarcho valdymas dažniausiai yra siejamas su bandymais bent jau paviršutiniškai modernizuoti kraštą.
Su Ašies valstybėmis kariaujantiems sąjungininkams Irano reikėjo kaip kelio, per kurį būtų galima tiekti paramą Sovietų Sąjungai, tad besibaigiant 1941 m. rugpjūčiui, Didžiosios Britanijos bei SSRS atstovai įsiveržė į Iraną ir pašalino Rezą Khaną iš valdžios.
Vietoje jo jie pastatė jauną, į trečią dešimtį įžengusį jo sūnų Mohammadą Rezą Pahlavi.
Naujasis monarchas iš pradžių elgėsi taip, kaip ir kiekvienas jaunas, nepatyręs, silpnas bei lengvai paveikiamas valdovas, tačiau ilgainiui šis šachas taip pat tapo savą kraštą modernizuoti siekiančiu autoritaru.
Jis demonstravo prielankumą Vakarų valstybėms ir užtikrino visokeriopą jų paramą bei siekė pagerinti santykius su sunitų islamą išpažįstančiais kraštais, o 1950 m. pavasarį jo valdomas Iranas tapo viena pirmųjų musulmoniškų valstybių, pripažinusių Izraelio teisę egzistuoti.
1950 m. pavasarį jo valdomas Iranas tapo viena pirmųjų musulmoniškų valstybių, pripažinusių Izraelio teisę egzistuoti.
Nepasitenkinimas sprendimais
Šeštojo XX a. dešimtmečio pradžioje ministro pirmininko pareigas ėjusio Mohammado Mosaddegho (1882–1967) vyriausybė nusprendė nacionalizuoti vadinamąją Anglijos–Persijos naftos kompaniją (angl. Anglo-Persian Oil Company), tačiau 1953 m. rugpjūčio 15–19 d. Irane įvyko valstybės perversmas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad šie kelis šimtus gyvybių pasiglemžę neramumai kilo dėl žmonių nepasitenkinimo M. Mosaddegho politiniais sprendimais, tačiau mūsų dienomis daug kas laikosi nuostatos, kad juos suorganizavo bei įvykdyti padėjo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos.
Septintojo dešimtmečio pradžioje Mohammado Reza Pahlavi režimas pradėjo beveik du dešimtmečius trukusią ekonominių, socialinių, agrarinių ir administracinių reformų kampaniją (žemės reformos, sustiprintos moterų teisės ir t. t.), kuria siekta dar labiau modernizuoti Persiją.
Mūsų dienomis daug kas laikosi nuomonės, kad šacho, kaip ir jo tėvo, reformos buvusios pernelyg paviršutiniškos ir vykdytos pernelyg sparčiai.
Dalies gyventojų ekonominė padėtis iš tiesų pagerėjusi, tačiau vakarietiško gyvenimo būdo mėgdžiojimas ir sąmoningas to skatinimas piktinęs konservatyvesnius musulmonus.
Nuo vilko ant meškos
Ilgainiui šacho galvos ėmė trokšti tiek į SSRS pusę žvilgčiojantys kairieji, tiek islamo fundamentalistai, tačiau išsilaikyti valdžioje monarchui ilgus metus pavyko užsitikrinus ne tik politinę bei ekonominę Vakarų valstybių paramą, bet ir pasitelkus savąjį Žvalgybos bei valstybės saugumo biurą (romanizuota persų kalba Sâzmân-e Ettelâ'ât va Amniyyat-e Kešvar).
Anot viešojoje erdvėje platinamų teorijų, formuojant šią slaptąją politinę policiją, mūsų dienomis labiau prisimenamą sutrumpintu SAVAK pavadinimu, prisidėjusios ir Jungtinių Valstijų bei Izraelio slaptosios tarnybos.
Ši slaptoji tarnyba, kaip spėjama, buvusi gana nuožmi, tačiau ilgainiui net ir jos pareigūnams nepavyko išgelbėti valdančiojo režimo.
1978 m. sausį įvyko pirmieji prieš šacho valdžią nukreipti piketai, o vėlesniais mėnesiais įtampa Irano viduje tik dar labiau išaugo.
1979 m. sausį šachas kartu su šeima išvyko į užsienį, o tų pačių metų vasarį iš tremties į Persiją valdyti valstybės grįžo dvasininkas, šiuo metu prisimenamas Ruhollah Musavi Khomeini (1900–1989) vardu.
Valdant šiam veikėjui bei jo įpėdiniams, Iranas tapo antivakarietišką, antiamerikietišką ir antisemitinę retoriką propaguojančiu, teokratinės diktatūros valdomu kraštu, kuriame aukščiausia valdžia faktiškai priklauso dvasininkams.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ateistinė SSRS ir šiitų fundamentalistų režimas neturėjo rasti bendros kalbos, tačiau naujosios Irano valdžios bei Sovietų Sąjungos ir jos įpėdinės Rusijos Federacijos santykiai iš esmės buvo pozityvūs.
Šis ryšys išliko iki pat mūsų dienų, tačiau gali būti, kad netrukus padėtis Persijoje dar kartą apsivers aukštyn kojomis.
„Kai Iranas pagaliau bus laisvas, viskas bus absoliučiai kitaip, o tai įvyks žymiai greičiau, nei žmonės mano. Mūsų dvi senos tautos – žydai ir persai pagaliau sugyvens taikiai“, – dar 2024 m. rudenį išplatintame atsišaukime pareiškė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu (1949).
Naujausi komentarai