Didžiosios Britanijos Oksfordo universiteto profesorius Janas Zielonka:

2008 m. vasarį vieno didžiausių Didžiosios Britanijos bankų "Northern Rock" griūtis ir jo nacionalizacija simbolizavo tai, kas mūsų lauks šiais metais. Taip prasidėjo ekonominė krizė ES. Nacionalizacija buvo vienintelė išeitis, galėjusi išgelbėti šį banką ir neleisti nukentėti mokesčių mokėtojams. Nors pasaulis negrįžta prie planinės ekonomikos, kuri buvo SSRS, 2008 m. krizė tikrai yra istorinis įvykis. Pirma, ji pakeitė mūsų požiūrį į liberalią ekonomiką. Antra, ji pakeitė mūsų požiūrį į JAV, kuri yra šios ekonomikos lyderė. Trečia, ji pakeitė mūsų požiūrį į valstybių (net turinčių stipriausių ekonomikų) galimybių priklausomybę nuo ekonominės sėkmės. Kadangi krizės pabaigos dar nematyti, jos pasekmes nuspėti labai sunku, o banko "Northern Rock" griūtį galima laikyti ištisos ekonominės epochos pabaiga.

Buvęs JAV diplomatas, Johno Hopkinso universiteto profesorius Donaldas Jensenas:

Išskirčiau tris svarbiausius 2008 m. įvykius. Pirmasis – Rusijos ir Gruzijos karas. Jis paveikė ne tik Pietų Kaukazo regioną, bet ir visą Europą, o kartu ir pasaulį. Dėl karo kilo iki šiol neatsakytas klausimas apie regiono ir visos Europos saugumą. Kaip vertinti Rusiją? Kaip grėsmę ar vis dėlto kaip partnerį, su kuriuo galima bus susitarti? Antrasis – finansų krizė. Jos padariniai matyti jau visame pasaulyje ir dar neaišku kokių pasekmių sulauksime ateityje. Politinės pasekmės šios krizės tiesiog nenuspėjamos. Trečiasis – Barackas Obama išrinktas JAV prezidentu. Jis pažadėjo labai dideles permainas, nors aš asmeniškai nelabai tuo tikiu. Bet kuriuo atveju užsienio politikos kryptis liks tokia pati.

Maskvos tarptautinių santykių instituto dėstytoja, Lyginamosios politikos katedros profesorė Lilija Ševcova:

Aš nebūsiu originali. Ko gero, jau egzistuoja konsensusas ir daugelis ekspertų bei politikų sutaria, kad daugiausia įtakos visiems procesams pasaulyje turės globali finansų krizė. Ji palietė visų didžiausių pasaulio šalių ekonomikas. Be to, ji pademonstravo Vakarų šalių politinių lyderių atsakomybės stoką. Jie nenumatė savo veiklos rezultatų. Pasaulis dar nežino kiek giliai jis kris ir kada pasieks dugną. Niekas nežino ir to, kokią kainą sumokės įvairių valstybių visuomenės, kovodamos su sunkumais. Tačiau krizėje galima įžvelgti ir pozityvumo. Ji privertė pristabdyti nesuvaldomą vartojimą ir susimąstyti apie reformas. Manau, kad šios dienos situacija rodo, jog žmonija gali reformuoti savo sukurtas sistemas tik tuomet, kai krizė įrodo, jog jos neefektingos.

Vilniaus universiteto teisės fakulteto docentas dr. Dainius Žalimas:

Aš išskirčiau du įvykius, susijusius su Pekino olimpinėmis žaidynėmis. Pirmasis, tai Rusijos agresija prieš Gruziją, pasinaudojant žaidynių priedanga. Šis karas parodė, kad Rusija tebevykdo revanšizmo politiką ir nori atgaivinti savo ankstesnes ambicijas. O tai gali paveikti visą dabartinę tarptautinę sistemą. Tai tarsi iššūkis ne tik Vakarams, bet ir visai tarptautinei bendruomenei, nes Rusijos ambicijos pagrįstos ne demokratijos principais, o autoritarizmo tradicijomis. Antrasis, tai kas vyko prieš žaidynes Tibete. Ypač džiaugiuosi, kad tibetiečiai, nepaisydami daugiau kaip 50 metų trunkančios okupacijos, tebeturi norą atkurti šalies nepriklausomybę. Pasaulyje iš tiesų dabar nėra labai palanki padėtis žmogaus teisėms, o tibetiečiai, nepaisydami neigiamų globalinės politikos tendencijų ir ekonominio Kinijos augimo, pademonstravo, jog ekonominės gerovės pažadais tautinio išsivadavimo judėjimo nenuslopinsi.