Skystoji ugnis

Pirmieji spiritą pagamino arabai. Kalbama, kad iki šiol jiems tai daryti sekasi geriausiai.

Kokią didžiausią dovaną pasauliui padovanojo islamas? Musulmonai pasakytų, kad koraną. Kiti paminėtų arabų kalbą. Tačiau tikriausiai vienintelis ir esmingiausias islamo civilizacijos paveldas yra visai ne sakralinis. Tai spirito gavimo menas. Arabai ne tik pirmieji išmoko jį gaminti – islamo civilizacija šį meną paskleidė po visą pasaulį, o arabų žemėse iki pat šiol gaminami geriausi alkoholiniai gėrimai.

Nors iš brogos pagaminti svaigalus mokėjo dar pirmykščiai žmonės, primityviuosiuose vynuose ir aluje alkoholio būdavo ne daugiau kaip 16 proc. Destiliavimo technika, leidusi “sustiprinti” šiuos gėrimus, buvo išrasta Kinijoje ir Egipte vienu metu. Nemažai atradimų pateikta ir kitose šalyse, tačiau gilioje senovėje niekam į galvą neateidavo mintis, kad dėl skirtingos alkoholio ir vandens virimo temperatūros vyną galima paversti stipriu gėrimu.

Viduramžių arabų mokslas daug ką pasiskolino iš graikų – apie tai liudija jau vien žodis alchemija (arabiškasis artikelis al- pridėtas prie graikų kalbos žodžio kimia, reiškiančio Juodosios Kemet žemės – taip egiptiečiai vadino savo šalį – magijos mokslą). Kada ir kokiomis aplinkybėmis išrastas spirito gamybos būdas tiksliai nežinoma, bet dauguma tyrinėtojų mano, kad autorystė priklauso VI amžiaus Egipto vienuoliams.

Gerai žinoma, kad IX amžiuje gyvenęs eruditas arabas Džaberis bin Chajanas, garsėjantis nuveiktais darbais algebros srityje, rašė apie “degančius garus” vyno indų kakleliuose.

Jo amžininkas, legendinis poetas ir girtuoklis Abu Nabas vienoje odėje, skirtoje triukšmingam pasilinksminimui Bagdado tavernoje, pasakoja, kad visą vakarą gėręs vis stipresnius ir stipresnius gėrimus, ir pagaliau jam buvo atnešta skysčio, kuris “degino šonkaulių sritį tarsi rusenantis nuodėgulis”. Tai buvo šis tas stipresnio už paprastą vyną.

Apie arabišką spirito gamybos būdą liudija ir daugelio šios sferos žodžių etimologija. Pirmiausia – alkoholis. Al-kohl – tai dažai akims paryškinti. Šiuo žodžiu arabų alchemikai vadino visas išgrynintas medžiagas.

Po to, kai arabų mokslo vienuoliškoji interpretacija paskleidė “degančio vyno” gamybos meną po visą Europą, čia nuvilnijo svaigioji brendžio, viskio, degtinės banga. Pažodžiui išvertus arabiškas žodis arak reiškia prakaitą. Tačiau šiuo atveju kalbama ne apie organizmo reakciją į didelį šio gėrimo kiekį, o apie destiliavimą. Kai vynas ar broga specialiame inde įkaista, jo “arak” patenka į ilgą indo kaklelį, o po to išteka gryno spirito pavidalu.

Alkoholinių gėrimų, pavadintų araku, esama Mongolijoje, Šri Lankoje ir Balyje.

Turkijos, Albanijos ir Bulgarijos tautinis gėrimas yra rakija. Sudaniečiai savo nacionalinį gėrimą vadina aragi ir, nepaisydami religijos draudimo, varo jį namų vyno daryklose iš vėlyvųjų vynuogių arba duonos sunkos. Saudo Arabijos gyventojai slapta verda taip pat pavadintą dar stipresnį gėrimą, ir ši naminukė daug mažiau pavojinga už losjoną po skutimosi, į kurio sudėtį įeina metanolas. Beje, pernai nuo pastarojo į Anapilį iškeliavo 11 drąsuolių, kuriems nepasisekė rasti kokio nors kito gėrimo.

Šiandien dauguma arabų araku vadina anyžių ir vyno gėrimą. Jis daromas visame arabų pasaulyje, nuo Bagdado iki Beiruto. Ir dar vienas arabų įtakos požymis. Jie įpratino į anyžinę visas Viduržemio jūros pakrantės tautas. Rakija, kurią turkai vadina “liūto pienu”, labai primena savo arabiškąjį pirmtaką. Graikijoje taip pat yra paplitę anyžiniai spirituoti gėrimai, tik kartais į juos pridedama žolelių ar kitų priedų.

Tikrasis arakas pagamintas iš vynuogių ir anyžių. Jis geriamas ne prieš valgį ir ne pavalgius, o valgant. Kai kas gali nesuprsti, kodėl šį aitrų ir stiprų gėrimą reikia pilti į organizmą valgant. Arakas skiedžiamas vandeniu 1:2, jis yra šiek tiek stipresnis už stiprų vyną. Kadangi arakas valo gomurį ir burnos ertmę geriau už vyną, jis labiau tinka Artimųjų Rytų virtuvei, kur populiarūs migdolai, karčiosios alyvuogės, žali svogūnai, ožkos sūris, aviena, viščiukų kepenys su granatų padažu.

Nuo amžių Sirijos, Izraelio, Palestinos, Jordanijos ir Irako gyventojai mielai gėrė savo araką. Tiesa, Bagdade praėjusių metų gegužę šiitų fanatikai sugriovė visas vyno daryklas. Tačiau, daugelio specialistų nuomone, geriausias arakas gaminamas Libane ir, žinoma, ne gamyklose, o namų sąlygomis.

Kai kurie naminio arako gamintojai įsigudrino pirkti pramoninį etanolį ir pridėti į jį anyžiais kvepiančių medžiagų.

Libanietis Elias Fadelis namų sąlygomis gamina tik tūkstantį butelių arako per metus – šeimos restoranui, kuris yra ant eglėmis apaugusio kalno netoli Bikfajo miesto. Tai jam kainuoja nepigiai ir atima daug laiko, bet rezultatas yra to vertas.

Kiekvieną rugsėjį Fadelis perka dešimtis tonų vynuogių, spaudžia sultis, palieka trims savaitėms specialiose talpose restorano rūsyje. Po to jauną vyną išpilsto į varinius indus. Per pirmąją distiliaciją išgaunamas aukštos koncentracijos spiritas. Įpilama vandens, todėl alkoholio lygis krenta, po to į skystį pilama anyžių ir dar kartą distiliuojama.

Skirtingai nuo kitų gėrimų, kaip, pavyzdžiui, viskis, araką reikia mažų mažiausiai dar kartą distiliuoti, todėl jo stiprumas krenta iki 53 laipsnių. Po to švarus skystis pilstomas į molinius indus ir juose laikomas ne trumpiau kaip metus. Pagal tokią schemą pagaminto arako butelio savikaina – maždaug 10 dolerių.

“Economist”

Parengė R.B.