Rusija ir Baltarusija: ar skiriasi diktatūros ir visuomenės?

„A.Lukašenka nebuvo įtrauktas į sprendimo priėmimo procesus. Tik buvo informuojamas apie tai, kas jau nuspręsta", – mano baltarusių analitikas Artiomas Šraibmanas. Atsakymais į šiuos klausimus ir mintimis apie esminius Rusijos ir Baltarusijos visuomenių skirtumus egzilyje gyvenantis politologas pasidalijo su dienraščio „Bild“ auditorija kanale „YouTube“.

„Naktį prieš karą jis kalbėjo telefonu su V.Putinu. Akivaizdu: reikėjo įspėti Baltarusijos pasieniečius, kad jie praleistų Rusijos tankus. Ar jį įspėjo prieš mėnesį, savaitę? Abejoju, nes jis nepatikimas pašnekovas. Jei V.Putiną laikome slapukavimo apsėstu žmogumi, sunku įsivaizduoti, kad jis būtų nutekinęs informaciją iš anksto. Tai reikštų, kad jis patikėjo didžiausią savo gyvenimo paslaptį žmogui, kuris daug kartų yra atskleidęs pokalbių detales kitiems, net žurnalistams", – mano A.Šraibmanas ir pabrėžia, kad nežinojimas apie tikslias puolimo aplinkybes nesumažina A.Lukašenkos atsakomybės.

– Kiek A.Lukašenkai naudinga tai, kad Vakarai jo nelaiko žaidėju?

– Labai nenaudinga. Nebūdamas subjektas, jis negali žaisti autonominio žaidimo, net jei kiltų noras kaip 2014–2015 m. vėl leistis į suartėjimo su Vakarais etapą, atsiriboti nuo Rusijos. Anuomet buvo daug skeptikų, ypač kaimynystėje – Baltijos šalyse, Lenkijoje, Ukrainoje, kurie sakė, kad tai – V.Putino bandymas žaisti per A.Lukašenką. Pagrindinės jėgos vis dėlto tuo patikėjo, atšaukė sankcijas, į Minską vyko gana aukšto rango net ir JAV pareigūnai. Dabar juo niekas nepatikės. Kol jo atsiribojimas nuo V.Putino nebus toks, kad jo nebebus galima ignoruoti, niekas nekreips dėmesio į jokias užuominas, gestus. Tai – didelė jo problema, nes varžo manevro laisvę. Nepakaks išlaisvinti šimto kalinių, nepakaks pasakyti ko nors apie DNR, LNR (Rusijos okupuotose teritorijose įkurtos kvazivalstybės Donecko ir Luhansko respublikos –  red.past.) nepripažinimą. Į visa tai jau visiems nusispjauti. Žmonės to nebepastebi. Manau, ne tik Vakaruose, bet ir Rusijoje.

– Tačiau laikas dažniausiai yra jų sąjungininkas. Praeina laiko ir, nors atrodė, kad niekas niekada neatleis, nepamirš, staiga reaguojama atlaidžiau.

– Taip, taip būna. Buvo neteisėtas bolševikų perversmas, tačiau laikui bėgant bolševikus pasaulis pripažino, pradėjo su jais dirbti. Laikas, žinoma, gydo nuoskaudas. Be kita ko, ir dėl to, kad Vakaruose yra tam tikra lyderių, valdininkų kaita. Ateina nauji lyderiai, diplomatai, kurie nori į savo sėkmės taupyklę įsimesti anksčiau užblokuotų projektų atblokavimą. Toks naivus požiūris lemia naujų santykių perkrovimo tai su Rusija, tai su Baltarusija atsiradimą. Tie du lyderiai valdžioje jau 20 metų (A.Lukašenkos atveju – 28) ir jie jau supranta šią dinamiką, ją matė ne kartą, žino, kaip žaisti. Vakaruose prasta padėtis su vadinamąja institucine atmintimi, o jie – asmeniškai, ne institucijos – prisimena, kaip reikia elgtis.

Tačiau viskas turi ribas. Galima kiek sumenkinti savo norą derėtis –  nebeužteks gyvenimo, kad sulauktum momento, kada nebeliks kliūčių. Man atrodo, V.Putino atveju jo resursas – šantažas – branduolinis ir kitoks, Ukrainos blokada. Tačiau įsivaizduoti, kad kažkas pradės su juo kalbėtis todėl, kad taps geresnis, o ne iš baimės, man sunku.

– A.Lukašenkos situacija, kai atsiranda dar kažkas stipresnis, blogesnis, pasikeičia.

– A.Lukašenkai visada ta pozicija buvo V.Putinas. Jis sakydavo Vakarams: taip, aš jums nepatinku, bet žiūrėkite, kas ten vyksta. Tad klausimas: ar yra kažkas šiame regione, ką Vakarai galėtų laikyti dar didesne grėsme nei agresyvus karas su dešimtimis tūkstančiais aukų? Man fantazijos nepakanka.

– Tačiau kiek dabar A.Lukašenka Vakaruose nelaikomas toks toksiškas kaip prieš dvejus metus? Ar jis – šio karo dalis?

– Jei žiūrėsime, kad yra tam tikras pjedestalas, ant kurio stovi pagrindinis Europos piktadarys ir nepagrindinis, tada A.Lukašenka, kuris 2020 m. buvo pirmojoje vietoje, dabar ją užleido V.Putinui. Jie ant šio pjedestalo mainosi vietomis. Tačiau ar tai reiškia, kad su esančiuoju antrojoje vietoje reikia kalbėtis? 2020-aisiais Vakarai nustojo tikėti, kad šis žmogus gali laikytis žodžio. Kai apgauni trečią kartą, kad ir kokia bloga būtų institucinė atmintis, valdininkai, diplomatai ima galvoti: turiu kelerius metus, tad ar verta daužyti galva sieną, jei ir vėl apgaus?

A.Lukašenka dabar turi kažkuo sudominti šalis, politikus. Jis tai bandė daryti su grūdų sutartimi – siūlė Baltarusiją kaip alternatyvų maršrutą. Tai buvo įdomus testas. Niekas nesusidomėjo – visi, taip pat ir Ukraina, atmetė šį variantą. Jis yra toks toksiškas, kad neatsirado nė vieno – išskyrus Jungtinių Tautų generalinį sekretorių – kas būtų pasakęs: pabandykime su Baltarusija.

– Paminėjote Baltijos šalis. Žinote, kiek jos dabar pasisako už rusų įvažiavimo apribojimą. Kaip tai veikia su baltarusiais? Ar Baltijos šalims baltarusiai yra toksiški, ar ne?

– Ne tiek. Yra atvejų, kai baltarusiai sumetami į vieną krepšį su rusais. Latvija neseniai pareiškė, kad neduos daugiau leidimų gyventi rusams ir baltarusiams. Kai kurios kitos šalys įvedė apribojimus studentams. Tačiau tai veikiau išimtys. Yra du didžiuliai skirtumai: 2020-ieji, kurie didžiosios dalies (jei ne visų) Europos šalių sąmonėje atskyrė baltarusius ir Baltarusijos valdžią, todėl dabar niekas, ką daro Baltarusijos valdžia, nesiejama su Baltarusijos žmonėmis, jie laikomi antirežimo subjektu. Rusijoje nebuvo nieko panašaus. Nenoriu įžeisti Rusijos liberalų, bet Rusijoje nuo 2011 m. nebuvo tokių masinių protestų, kurie leistų pasakyti, kad V.Putinas atitrūko (nuo žmonių –  red.past.). Apklausos rodo, kad, atvirkščiai – vaizdas šiek tiek kitoks.

Rezervas: Konstantino Kalinausko vardo baltarusių batalionui kovos Ukrainos fronte – tik pereinamasis etapas. / Wikipedia nuotr.

Yra antrasis faktorius: unikalus Baltarusijos opozicijos egzilyje statusas. Tai, kad yra kitas legitimumo centras, kurio neturi Rusijos opozicija. Sviatlana Cichanouskaja dabar sukūrė vyriausybę egzilyje. Ji tikrai gali paskambinti kitų šalių lyderiams ar ministrams ir siekti tokių priemonių atšaukimo. Taip vyko ir su Estija, ir su Čekija – iš dalies tai pavyko. Kai kuriais atvejais – kaip Lenkijoje, kur rado prieglobstį dauguma baltarusių, taip pat ir išvykusių iš Ukrainos, kaip kad aš – pavyko pasiekti, kad būtų sušvelnintos imigracijos praktikos. Jie buvo beveik prilyginti ukrainiečiams. Netrukus turi įsigalioti – bent jau taip žadėta – lengvos legalizavimosi taisyklės dešimtims ar net šimtams baltarusių.

Kai yra kokia sena bendravimo su baltarusių diaspora istorija – kaip lietuvių atveju, jie seniai ir gerai supranta, kad baltarusiai nėra Baltarusijos valdžia.

– Jūs užsiminėte apie S.Cichanouskajos kabinetą. Kas šiandien yra S.Cichanouskaja? Baltarusijai ir tiems, kas išvažiavo?

– Tiems, kas gyvena Baltarusijoje, ji yra prieštaringa figūra. Yra valdžios šalininkų, kure laiko ją blogio šaltiniu. Yra neutralioji visuomenės dalis, kuri, sprendžiant iš įvairių apklausų, daugiausia net ir prorusiškai nusiteikusių, 2020 m. palaikė S.Cichanouskają. Tačiau per šiuos porą metų nusivylė ja arba nerado priežasčių ją palaikyti, arba tiesiog atsiribojo nuo politikos.

Yra vadinamasis protesto branduolys. Jame taip pat esama skirtingo požiūrio į S.Cichanouskają. Kai kas laiko ją per mažai ryžtinga, kai kas atvirkščiai – pernelyg radikalia. Tačiau šioje grupėje – gal trečdalyje Baltarusijos visuomenės – ji yra laikoma kaip tam tikras legitimus centras. Jei ne vienintelis, nes ta grupė A.Lukašenką laiko nelegitimiu. To nėra Rusijos visuomenėje. Net opozicionieriai V.Putiną vadina prezidentu. Baltarusijoje tai, ar jūs rašote (prie pavardės žodį „prezidentas“ –  red.past.), ar ne, atskleidžia jūsų politinę poziciją. Atitinkamai tiems, kas emigracijoje, S.Cichanouskaja yra mažiau prieštaringa figūra, nes ji yra šių žmonų atstovė.

Jei kyla kokių problemų dėl legalizavimosi, diskriminacijos, niekas nesikrepia į Baltarusijos ambasadą – visi rašo į S.Cichanouskajos biurą, su ja susijusias pilietinės visuomenės struktūras. Yra atsiradusi lygiagreti kvazivalstybė, kuri negali turėti savo teritorijos, biurokratijos, visavertės armijos, tačiau apsiima kai kurias valstybės funkcijas. Jie galvoja apie paso sukūrimą, nes jau dabar egzilio baltarusiams kyla problemų dėl (besibaigiančio galiojimo – red.past.) dokumentų.

– Jei tai lygiagreti šalis, ar joje taip pat yra kova dėl valdžios?

– Dėl valdžios veikiau ne, nes nėra ką valdyti, nes S.Cichanouskajos statusas kyla ne iš to, kad ji kažką kontroliuoja, sėdi ant kažkokio valdžios resurso, nuo kurio it nuo kalno ją galima numesti. Jos statusas kyla iš tokio nematerialaus dalyko kaip legitimumas, kurį ji įgijo 2020 m. Niekas iš jos potencialių konkurentų neturi nieko panašaus ir negali turėti, nes nėra rinkimų, kurie galėtų suteikti žmogui tokį statusą, taip pat ir tarptautinėje bendruomenėje.

Jei įsivaizduotume situaciją, kai S.Cichanouskaja nusprendžia pasitraukti ar yra kažkaip nušalinama, jos vieta tiesiog dingsta. Todėl net tie žmonės, kurie pastaraisiais mėnesiais labai aštriai ją kritikavo ir kritikuoja, pripažįsta jos statusą, viršenybę. Dėl to jie ir bandė ją kritikuoti, o ne kurti kažką savo.

– Tačiau už ką ji kritikuojama? Ji juk neturi valdžios?

– Dauguma Baltarusijos egzilio žmonių jos atžvilgiu yra nusiteikę pozityviai. Tačiau dėl to, kad yra keli svarbūs, garsūs balsai, kurie leidžia sau gana aršiai kritikuoti, atrodo, kad esama konflikto. Tačiau šie žmonės neturi tiek daug peržiūrų (socialinių tinklų kanaluose –  red.past.). Todėl nepervertinčiau reiškinio, esą ji yra iš visų pusių puolama. Diaspora ją kritikuoja dviem srovėmis: dėl neinkliuzyvumo – t.y. sako „jūs uzurpavote kontaktus su Vakarais, uzurpavote pinigų srautus, neprisileidžiate kitų demokratinių politikų“, o kita – dėl nepakankamo ryžtingumo, esą gana kalbėti, taikių protestų, užsienio spaudimo paradigmoje, reikia ruoštis karui, kurti kvaziarmiją, atvirai pripažinti, kad taikiais būdais A.Lukašenkos nenuversi, ruoštis ginkluotam sukilimui ir tai esą turi vykdyti ne susipriešinusios grupės, bet lyderiai. Kaip ji pasakė sukurdama vyriausybę, reikia „deokupuoti“ (Baltarusiją – red.past.).

– Kiek šis požiūris populiarus?

– Mes nežinome. Neįmanoma to išsiaiškinti. Jis tapo populiaresnis dėl karo. Tapo aišku, kad, kol A.Lukašenka valdžioje ir V.Putinas turi galimybių ir noro jį palaikyti, į visus mėginimus taikiai nuversti šį žmogų reaguos Rusijos armija.

Man dar vis atrodo, kad matome tik ledkalnio viršūnę, o didžiosios dalies nuotaikų nežinome. Tačiau viešumoje tai tapo daug aiškiau. Pirmasis S.Cichanouskajos sukurtas kabinetas – be jos dar keturi žmonės. Du buvę diplomatai Pavelas Latuška ir Valerijus Kovalevskis, du buvę jėgos struktūrų atstovai: aukštas pareigas ėjęs buvęs vidaus reikalų papulkininkas Aleksandras Azarovas, vadovaujantis egzilio jėgos struktūrų atstovų koalicijai „Bypol“, kuravusiai vadinamąjį bėgių karą, vykdančiai planą „Peremoha“, kurio metu renkami žmonės į decentralizuotas grupeles, kad išaušus valandai X, gavę nurodymus, atliktų tam tikras užduotis. Antrasis žmogus – buvęs oro desanto brigados vadas Valerijus Sachaščikas. Turbūt vienas aukščiusių asmenų, perėjusių į opozicijos pusę. Jis sukūrė Ukrainoje baltarusių dalinį „Pohonia“ ir tai – nauja įdomi figūra, apie kurią įrašai kanale „YouTube“ surenka šimtus tūkstančių peržiūrų, kuris kalba kaip kariškis ir kuris demonstruoja per dvejus metus įvykusius Baltarusijos opozicijos pasikeitimus. Pereinama nuo kultūrinio, verslo elito iki jėgos struktūrų atstovų, kurie rengia vidaus ir išorės pasipriešinimą, kai kas kalba apie gretutinę armiją, nors iki jos dar toli. Tai primena mums istoriją – Anderso armiją (Lenkijos emigracinei vyriausybei pavaldi generolo Władysławo Anderso vadovaujama armija – red.past.) ir kt. lygiagrečias armijas, vadovaujamas egzilio vyriausybės.