Profesorius P. Schulze: Vakarams ir Rusijai teks bendradarbiauti

Vokietijos Getingeno universiteto profesorius Peteris Schulze įsitikinęs, jog Rusijos nuo Europos atskirti neįmanoma. Nors Rusija – kitokia, ji buvo, yra ir bus Europos dalis. Galiausiai, pasak akademiko, tiek Maskva, tiek Vašingtonas ateityje bus priversti bendradarbiauti, mat tai lemia procesai tarptautinėje sistemoje.

– Rusija – Europos "kita" – kitokia, skirtinga. O Rusijos "kita" – Europa... Ir dėl to nei, tarkime, Rusijos nėra Europoje, nei Europos Rusijoje?

– Geras klausimas, susijęs su tapatybėmis... Vis dėlto, turiu kitokią nuomonę, nei akademikai, kurie bando ieškoti takoskyrų tarp Rusijos ir Europos, ypač jei jie tai daro analizuodami istorines santykių tarp rusų ir europiečių peripetijas.

Be abejo, Rusija – kitokia, bet ji visuomet buvo, yra ir bus Europos dalis – patinka tai kam nors, ar ne.

Vien jau Europos kultūra būtų sunkiai įsivaizduojama be Rusijos. Tačiau mums, politologams, dar svarbiau yra tai, kad Rusija, jeigu prisiminsime istoriją, visuomet dalyvavo svarbiausiuose politiniuose procesuose Europoje. Prisiminkime kovas prieš Napoleoną, prisiminkime Vienos kongresą, Šventąją Sąjungą. Galiausiai Pirmojo pasaulinio karo išvakares. Juk Europoje tada egzistavo, pavadinkime, daugiapolė sistema, o Rusija buvo viena iš svarbiausių tos sistemos dalyvių.

Rusija – Europos dalis. Ir taip yra nuo tada, kai rusai nusimetė mongolų-totorių jungą. Tad vargu ar Rusija gali būti atsieta nuo Europos. Be to, ir pati Rusija visuomet dėjo pastangas tapti Europos dalimi. Nuo Petro I ar Katerinos laikų ji lygiavosi ne į ką kitą, o į Europą – t.y. siekė perimti vyravusias Europoje idėjas, kultūrą ir t.t. Nereikėtų to pamiršti.

Galiausiai, po SSRS žlugimo pirmasis Rusijos užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas juk pareiškė, kad jis mato Rusiją Vakaruose. Ir drauge su Europa.

Tokia buvo ir pirmoji Rusijos tuomečio prezidento Boriso Jelcino užsienio politikos vizija. Jis Rusiją taip pat matė kaip Vakarų pasaulio dalį – t.y. integruotą į Vakarus valstybę, o ne Vakarų priešininkę. Tiesa, vėliau ta vesternizacijos politika žlugo, nors, veikiau, dėl Rusijos vidaus politikos aktualijų. Tačiau negalime sakyti, kad rusai nesistengė būti artimesni Europai, stengėsi.

Ir net į valdžią Rusijoje atėjus Vladimirui Putinui jo pirmoji žinia europiečiams buvo gana aiški – mes norime būti integrali Europos dalis.

Tačiau ši politika nepavyko. Tad Rusija pamažu traukėsi iš Europos. Arba, tiksliau sakant, nuo Europos.

Tą lėmė ir tai, jog ir Europoje niekas nelaikė ta galia, kuri galėtų prisidėti prie Senojo žemyno stabilumo, kaip tai buvo XIX a., kai buvo suformuota minėta Šventoji sąjunga, kuri palaikė tvarką Senajame žemyne beveik pusę amžiaus. Priešingai, Rusija buvo suvokta kaip išorinis veikėjas, o ne vidinis. Ir net grėsmingas veikėjas.

Prie to nemažai prisidėjo ir Vidurio bei Rytų Europos valstybės, įsiliejusios į ES bei NATO 2004 m.

Jų pozicija buvo daugiau nei aiški – mes norime atsiriboti nuo Rusijos, ištrūkti iš Maskvos įtakos sferos, tad jeigu jau esame ES ir NATO nariai, turėtume užverti duris Rusijai. Tokia buvo šių šalių laikysena.Tačiau, noriu akcentuoti, ši laikysena nėra tapati laikysenai, kurią Rusijos atžvilgiu demonstruoja Vakarų Europos šalys.

Vakarų, arba vadinamoji senoji, Europa po SSRS žlugimo Rusijos nesuvokė kaip grėsmės. Kodėl? Nes Rusija buvo per silpna, tai buvo matyti plika akimi. Tad ir šios šalys lengviau prisitaikė prie pakitusios tarptautinės aplinkos po šaltojo karo, nei visokiausių istorinių santykių peripetijų patyrusios su Rusija Vidurio bei Rytų Europos valstybės.

– Koks yra, jūsų manymu, šiandienos Rusijos valdančiojo elito atstovų suvokimas apie Rusiją bei ją supantį pasaulį? Pirmaisiais B.Jelcino kadencijos metais Rusija tarsi bandė būti vakarietiška valstybe – integruotis į Vakarus, į Europą. Jevgenijus Primakovas, pakeitęs A.Kozyrevą diplomatijos vadovo poste, pakreipė Rusiją kitu keliu – regis, į Euraziją, bent jau taip dažniausiai sakoma. O kokiu keliu žygiuoja V.Putinas? Primakovo ar Kozyrevo? O gal savuoju?

– Kalbant apie Rusiją netrukus po SSRS žlugimo, rusų politinis elitas dar buvo per silpnas suformuluoti kokią nors aiškesnę orientaciją. Ekonominė ir socialinė situacija šalyje per pirmuosius po SSRS žlugimo metus tapo katastrofiška.

Galima sakyti, Rusija iš tarptautinės politikos subjekto tapo objektu. Viskas, kas vyko tuo metu tarptautinėje sistemoje, vyko be Rusijos.

Situacija pasikeitė tuomet, kai įvyko Kosovo bombardavimas. Europa tada ėmė kalbėti apie dialogo su Rusija būtinybę, norėdama išvengti konfrontacijų Rytuose. Rusija taip pat leido suprasti, kad norėtų konstruktyvaus ir pragmatiško dialogo su Europa, nes tai buvo vienas iš kertinių Rusijos užsienio politikos, pavadinkime, trikampio elementų. Kiti du elementai – geri santykiai su Vašingtonu bei Pekinu.

Po rugsėjo 11-osios atakų JAV Rusija pasiūlė amerikiečiams nesąlygišką paramą kovoje prieš tarptautinį terorizmą.

Tiesa, su Pekinu santykiai tuo metu dar nebuvo labai glaudūs, bent jau maždaug iki 2011 m. Vis dėlto, ryšiai buvo palaikomi.

Rusijos užsienio politikos doktrina valdant V.Putinui – tas mano minėtas trikampis – geri santykiai su Briuseliu, Vašingtonu ir Pekinu. Bent jau iš pradžių, regis, tuo buvo grindžiama Rusijos užsienio politika.

Su amerikiečiais buvo sprendžiami vieni klausimai, su europiečiais – kiti, su kinais – dar kiti. Su JAV daugiausiai buvo diskutuojama dėl masinio naikinimo ginklų, branduolinio nusiginklavimo bei dėl kitų tarptautinio saugumo problemų, mat ekonominiai Rusijos ryšiai su Amerika niekuomet nebuvo reikšmingi.

Kalbantis su ES dominavo ekonominiai-energetiniai, socialiniai klausimai. Kinija liko tarsi alternatyvi Rusijos kryptis, jeigu santykiai su Vakarų pasauliu nesusiklostys.

Maždaug 2010 m. Vakarų ir Rusijos santykiai modifikavosi. Dmitrijus Medvedevas, tapęs Rusijos prezidentu, buvo absoliučiai įsitikinęs, kad Rusijai reikia plėtoti santykius būtent su Amerika. Įdomu, kad tuo metu net būta kalbų, kad vieną dieną Rusija galėtų prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso. Tokių kalbų buvo net Amerikoje. Neįtikima. Vis dėlto D.Medvedevo planai žlugo. Tad Rusijos suartėjimas su Vakarais taip ir neįvyko. Kodėl? Nes Vidurio ir Rytų Europos šalys tam pasipriešino, nepaisant to, kad nemažai Vakarų Europos šalių – tiek Italija, Ispanija, tiek Austrija ir kt. šias suartėjimo iniciatyvas palaikė.

Kas buvo po to? Rusija pamažu nukreipė savo žvilgsnį į kitus regionus, pirmiausia, į Ramiojo vandenyno regioną, kur yra Kinija. Taip pat į BRICS bloką.

Taigi, to trikampio dimensijos kiek pakito – Vašingtonas, tiesa, liko svarbus Rusijai, nes jis – visuomet svarbus, kadangi Amerika yra tarptautinės sistemos hegemonas. Tuo metu ryšiai su Europa menko, o tai kompensuodama Rusija atsigręžė į Pekiną.