Pietų Europoje auga prarastoji karta?

Leido pinigus negalvodami apie ateitį – taip dažnai pagalvoja vokiečiai apie italus, graikus, ar ispanus. Šiems gresia niūrūs taupymo metai.

Nėra darbo

Assunta Linza, 33 metų italė ir jos tėvas 60 metų Giovanni, kaip rašo vokiečių leidinys „Der Spiegel“, gyvena šiauriniame Romos priemiestyje.

Assunta – tradicinis katalikiškas vardas, simbolizuojantis mergelės Marijos ėmimą į dangų. Moteris pasakojo, kad vardą jai davė tėvas ir čia pat ironiškai pridūrė, jog vardas reiškia „priimti“.

„Dabar mano vardas skamba ironiškai, nes neturiu darbo“, – sako Assunta. Maža to, jai neseniai pranešė, kad nuo vasaros pradžios negaus pašalpos.

Italija taupo, tačiau darbo irgi nėra. Tokia Pietų Europos valstybių kasdienybė.

Italijos televizijos vis praneša, kaip biržos makleriai Milane neramiai stebi padėtį pasaulio rinkose. Neseniai Italijos obligacijų kaina vėl šoktelėjo iki 5,6 proc.

Tėvas su dukra sėdi kambaryje ir pasakoja, kad italų visuomenė skilo į dvi dalis – vieni dirba turėdami neterminuotas sutartis, turi užsitikrinę riebias pensijas, kiti nemato jokios ateities, nors jų išsilavinimas geresnis.

Kai Assunta pirmąsyk prieš penkerius pasirašė darbo sutartį, negalėjo atsidžiaugti. Moteris su pagyrimu baigė psichologijos studijas, nors po to dirbo šešėlyje.

Darbas skambučių centre Italijos energetikos bendrovėje, už kurį moteris gaudavo 850 eurų per mėnesį, nebuvo susijęs su psichologija, tačiau bent jau nuolatinis.

Deja, skambučių centras perkėlė veiklą į Albaniją. Čia jį išlaikyti pigiau. Nors netekusi darbo iš valstybės Assunta kas mėnesį gauna po 600 eurų pašalpą, šios išmokos nuo vasaros baigsis. Paskui ji bus visiškai priklausoma nuo tėvo.

Giovanni 23 metus dirbo elektriku valstybės valdomoje geležinkelių bendrovėje. Vyras išėjo į pensiją 1994 m., kai jam tebuvo 42 metai. Kas mėnesį jis gaudavo gan solidžią 1,2 tūkst. eurų pensiją. Tai – kur kas daugiau, nei jo išsilavinusi dukra kada nors uždirbo.

O Giovanni, kilęs iš Pietų Italijos, baigė vos vidurinę mokyklą.

Aukso amžius baigėsi

Tokių istorijų, kaip Giovanni ir Assuntos, pasak „Der Spiegel“ – apstu visose pietų šalyse.

Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija – visos šios šalys susidūrė su krize. Kai kuriems šių šalių gyventojams tai – didžiausias socialinis politinis posūkis per ištisus dešimtmečius.

Lyg to būtų maža, šių šalių vyriausybėms reikia mąstyti, kaip karpant biudžeto išlaidas išlaikyti ekonomikos konkurencingumą.

Auga ne tik Kinijos, tačiau ir Rytų Europos šalių įtaka. Pietų Europos šalys gavo daug naudos iš bendros ES valiutos, nes palūkanų normos joms neaugo, o tai leido vyriausybėms skolintis ir kelti gyvenimo lygį. Augo algos, socialinės išmokos, taip pat skolos.

O Vokietijoje, kurios ekonomika stipriausia Europoje, algų augimas buvo įšaldytas dar gerokai prieš krizę. 2003 m. tuometis kancleris Gerhardas Schröderis ėmėsi gan griežtų socialinių reformų, kurios dabar laikomos pavyzdžiu Pietų Europos šalims.

Tiesa, nors Vokietijoje net 41 mln. žmonių turi darbą, – tai didžiausias užimtumo rodiklis per visą šalies istoriją, – 23 proc. darbuotojų iki šiol gauna menkas algas.

Darbo rinka – tabu

O pietinėse valstybėse algos augo kaip ant mielių. Antai Italijoje nė viena nei kairiųjų, nei dešiniųjų vyriausybė iki krizės nesiėmė darbo rinkos reformų.

Dusyk bandymas reformuoti darbo rinką baigėsi smurtu. 1999 ir 2000 m. buvo nušauti du vyriausybės patarėjai, kurie skatino reformas.

Elsa Fornero, Italijos gerovės ir darbo ministrė, priversta į darbą važiuoti lydima net 6 apsauginių. Sausį ministrė gavo laišką, kuriame buvo bomba. Italijoje net galima įsigyti marškinėlius, ant kurių parašyta – „Fornero al cimitero“ (Fornero vieta kapinėse – it.).

Nors naujasis Italijos premjeras Mario Monti panoro reformuoti darbo rinkos įstatymus, net jam teko kapituliuoti.

Kai kuriuos sumanymus, žinoma, teks įgyvendinti, tačiau Italijos reformos toli gražu nebus tokios radikalios, kaip Vokietijoje.

Kadangi atleisti senus darbuotojus – brangu, jaunimas Italijoje toliau dirbs pagal laikinas sutartis.

Tai, pasak „Der Spiegel“, kelia pavojų visai jaunajai kartai. Panaši situacija ir Portugalijoje bei Ispanijoje. Šiose šalyse jaunimo nedarbas dar didesnis.

Antai 33 metų portugalė Cruz neteko darbo po to, kai bankrutavo viena Ispanijos bendrovė, veikusi Portugalijoje.

Nors moteris baigė specialius kursus ES, pasak jos, Portugalijos įdarbinimo agentūros tik bando suvaldyti minią bedarbių, o ne ieško žmonėms darbo. Cruz rimtai svarsto, kad jai reikėtų grįžti į savo tėvynę Angolą Afrikoje, buvusią Portugalijos koloniją.

Portugalija – viena skurdžiausių euro zonos šalių. Ekonomika panirusi į recesiją, o daugelis šalies gyventojų mano, kad dabar jie yra kolonizuoti.

Praėjusiais metais vyriausybė gavo 78 mlrd. eurų paramos, tačiau mainais įsipareigojo smarkiai veržtis diržus.

Šiais metais valdžia prognozuoja, kad ekonomika smuks dar 3 proc. Tokio nuosmukio nebuvo nuo pat 1974 m., kai šalį valdė karinis režimas.

Portugalijoje taip ir nepavyko sukurti stabilios ekonomikos. 2000 m. panaikinus prekybos su Kinija apribojimus, šalies tekstilės ir avalynės pramonė tapo nekonkurencinga. 2004 m. į ES priėmus Rytų Europos šalis, Portugaliją paliko nemažai tarptautinių korporacijų.

Dabar konservatyvių pažiūrų Pedro Passos-Coelho vadovaujama vyriausybė ketina imtis reformų, kurios sustiprins gamybą. Tačiau konkurencingumui pakelti teks veržtis diržus. Bandoma supaprastinti atleidimo iš darbo procedūras, sumažinti socialines išmokas. Laimė, ekspertai ramina, kad Portugalijoje darbo rinkos padėtis bent jau ne tokia bloga, kaip Graikijoje ir net kaimynėje Ispanijoje.

Ispanija – ne tik euro zonos, bet ir Europos rekordininkė. Joje nedarbo lygis – 23 proc. Ispanai smarkiai nukentėjo sprogus nekilnojamojo turto burbului.

Šis sektorius prieš krizę lėmė milžinišką Ispanijos ekonomikos augimą, tačiau ir didžiulį nuosmukį. Kažkada kone kiekvienas ispanas galėjo apsirūpinti būstu, gavęs pigią paskolą.

Dirbti statybų sektoriuje į Ispaniją sugužėjo milijonai imigrantų. Antai 66 metų José Ignacio Recoderis įsteigė bendrovę, kuri užsiėmė marmuro pjaustymo mašinų gamyba. 2006 m. įmonėje dirbo 60 žmonių, pardavimas siekė net 12 mln. eurų per metus.

Krizei ištikus, vyrui teko atleisti 45 darbuotojus ir sumokėti jiems 2,8 mln. eurų išmokas. Pats J.I.Recoderis pasitraukė iš verslo, dabar už įmonę kovoja jo jaunesnysis brolis ir vyriausiasis sūnus.