Durys pagaliau atvertos

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui (1939–1945), naujoji Didžiosios Britanijos leiboristų (Labour) valdžia nusprendė, kad karūnos brangakmenio laikymas už trumpo pavadėlio gali atnešti daugiau žalos nei naudos, todėl galiausiai po daugiau nei penkių dešimtmečių kovos durys į nepriklausomybę Indijai pagaliau buvo atvertos.

„Prieš daugelį metų paskyrėme likimui susitikimą, ir štai atėjo metas, kai tesėsime savo pažadą, tiesa, galbūt ne visą, bet vis dėlto didžiąją jo dalį. Atėjus vidurnakčiui, visam pasauliui miegant, Indija prabus gyvenimui ir laisvei. Artėja akimirka, taip retai pasitaikanti istorijoje, kai žengsime iš sena į naują, kai užsibaigs epocha ir kai ilgai slopinta nacijos dvasia atgaus savąjį balsą. Ir šią iškilmingą akimirką, kaip ir dera, mes pasižadame pasiaukojamai tarnauti Indijai, jos liaudžiai ir netgi dar daugiau – visai žmonijai“, – 1947 m. rugpjūčio 14 d., skelbdamas apie artėjančią Indijos nepriklausomybę miestui ir pasauliui, kalbėjo Jawaharlalas Nehru (1889–1964), kurio dukra Indira (1917–1984) vėliau taip pat tapo valstybės vadove.

M. K. Gandhi įkūnijo senąją, „dvasingąją“, vakariečius dominančią, iš kastų sistemos, egzotiškų religijų ir savo kūną alinančių jogų susidedančią Indiją, o jo bendražygis ir politinis konkurentas J. Nehru, kuriam taip pat teko ne kartą sėdėti belangėje, buvo siejamas su sekuliarizmu, mokslu bei polinkiais į socialistines doktrinas, t. y. Modernizacija.

Jis buvo žymiai pragmatiškesnis ir ciniškesnis politikas, todėl, matyt, ir tapo pirmuoju naujosios valstybės ministru pirmininku.

Jo 1947 m. rugpjūčio 14 d. pasakyta kalba turėjo paskelbti ne tik apie naujos valstybės atsiradimą, bet ir apie naujos Indijos epochos pradžią.

Epochos, kurioje visi religiniai nesutarimai bei archajiški prietarai būtų nustumti į antrąjį planą.

Sudėtinga ir žiauri politika

Vis dėlto jau po kelių mėnesių ir pats J. Nehru, ir jo kolegos politikai, ir naujosios valstybės visuomenė gavo progą įsitikinti, kokia žiauri ir sudėtinga gali būti politika.

Dinastija: Indijos ministras pirmininkas P. D. Neru su dukra I. Gandhi, kuri vėliau taip pat tapo Indijos premjere, važiuoja Londono gatvėmis. 1956 m. liepos 3 d. / Scanpix nuotr.

Indijai ir Pakistanui tapus savarankiškais valstybiniais dariniais, riaušės, nužudymai, keršto akcijos ir namus praradusių pabėgėlių plūdimas per sienas tapo įprasta tenykščių politikų galvos skausmo priežastimi, o abi valstybės vos po kelių mėnesių nuo nepriklausomybės paskelbimo savo interesus jau bandė įtvirtinti mūšio lauke.

Kašmyras yra regionas Indijos subkontinento šiaurėje netoli Himalajų, kuriame, Indijai bei Pakistanui skelbiant savąją nepriklausomybę, egzistavo Džamu ir Kašmyro kvazivalstybinis darinys.

Tuo metu šiame krašte didžiąją gyventojų dalį sudarė musulmonai, tačiau jo valdovo pareigas ėjo induistas didžiūnas Hari Singhas (1895–1961).

Indijai ir Pakistanui tapus nepriklausomomis valstybėmis, maharadžos ausis netrukus pradėjo pasiekti žinios apie islamą išpažįstančių jo pavaldinių maištingas nuotaikas ir elgesį, kuriuos, kaip spėjama, dar galėjo kurstyti ir Pakistano valdžia.

Maharadža kreipėsi pagalbos į Indiją ir ši su džiaugsmu sutiko padėti, tačiau Pakistano valdžia taip pat nesnaudė.

Kovos tęsėsi keletą mėnesių ir Indija, iki Jungtinėms Tautoms užšaldant šį konfliktą (1949 m.), sugebėjo perimti nemažos šio regiono dalies kontrolę.

1965 m. rugpjūtį abi valstybės vėl įsivėlė į naują, daugiau nei mėnesį vykusį karą, mat, kaip spėjama, Pakistano valdžia bandė į Indijos kontroliuojamas Kašmyro teritorijas atsiųsti diversantus ir išprovokuoti sukilimą.

Rankose – branduolinis užtaisas

1971 m. gruodį vykęs trečiasis Indijos ir Pakistano karas buvo pats žiauriausias, masiškiausias ir trumpiausias.

Įstabiausia buvo tai, kad abi valstybės šį sykį susikirto ne dėl Kašmyro, o dėl dabartinių Bangladešo žemių.

Tuo metu dabartinis Bangladešas buvo vadinamas Rytų Pakistanu ir formaliai priklausė Pakistano valdžiai.

Performansas: 2025 m. kovo 26 d. Dakoje, Bangladeše, Prachyanat aktorinio meistriškumo ir dizaino mokyklos studentai prisijungia prie kasmetinės Lal Jatra eisenos ir gatvės spektaklio, skirto pagerbti 1971 m. kovo 25 d. genocido ir 2024 m. liepos judėjimo kankinius. / Scanpix nuotr.

Nors didžiąją gyventojų dalį čia taip pat sudarė musulmonai, bėgant metams tenykščiai gyventojai bengalai vis labiau jautėsi diskriminuojami ir apleidžiami už daugelio kilometrų reziduojančios Pakistano valdžios.

Jie taip pat suvokė, kad nepaisant bendro tikėjimo (islamo), tarp jų bei vakaruose esančio pagrindinio Pakistano yra ryškių kultūrinių, etninių ir lingvistinių skirtumų.

1970 m. lapkritį bengalų priešiškumas Pakistanui pasiekė savo apogėjų, mat tą mėnesį (lapkričio 13 d.) Bangladešo žemėms smogė ciklonas, pražudęs kelis šimtus tūkstančių gyvybių, o Islamabado valdžios atsakas į šios nelaimės padarinius buvo pasibaisėtinai lengvabūdiškas.

1971 m. pavasarį (kovo 26 d.) Pakistano valdžia, siekdama užgniaužti separatistines ir nacionalistines bengalų nuotaikas, pradėjo specialiąją karinę operaciją, per kurią, kaip spėjama, Pakistano kariai bei valdžiai lojalūs asmenys nužudė nuo 300 tūkst. iki 3 mln. bengalų bei išprievartavo kelis šimtus tūkstančių vietinių moterų ir mergaičių.

Bengalų nacionalistai taip pat nesėdėjo rankų sudėję ir pradėjo vykdyti partizaninio pobūdžio veiksmus, nukreiptus prieš Pakistano valdžios atstovus bei jai lojalius asmenis.

1971 m. gruodį Indija nusprendė įsitraukti į konfliktą bengalų pusėje ir labai greitai perėmė iniciatyvą kare.

Šis „konfliktas“ buvo be galo intensyvus ir žiaurus, tačiau po jo Rytų Pakistanas tapo nepriklausoma Bangladešo valstybe.

Spėjama, kad būtent paskatinta 1971-ųjų nesėkmės Pakistano valdžia ir nusprendė pradėti savo branduolinių ginklų kūrimo programą, tačiau galiausiai Indija vėl aplenkė Pakistaną ir 1974 m. gegužės 18 d. išbandė savo pirmąjį branduolinį užtaisą.

Tą dieną abiejų valstybių priešprieša buvo perkelta į kitą, aukštesnį, subtilesnį ir pavojingesnį lygį.