Arijų pėdsakai subkontinente

Šiuo metu nėra žinoma, kada tiksliai pirmieji žmonių protėviai galėjo atvykti į vadinamojo Indijos subkontinento arba Indostano (kuriam priskiriami Pakistanas, Bangladešas, Indija, taip pat kartais ir Butanas, Šri Lanka, Nepalas, Maldyvų salos, dalis Afganistano) žemes.

Beveik visi šiuolaikiniai ekspertai vieningai sutinka, kad tai galėję įvykti prieš kelias dešimtis tūkstančių metų migracijos iš Afrikos metu, todėl tradiciškai žmonių veiklos Indijos subkontinente apžvalgos yra pradedamos nuo pasakojimų apie vadinamąją Indo slėnio civilizaciją.

Spėjama, kad ji galėjo egzistuoti maždaug 3300–1300 m. pr. Kr. dabartinio Pakistano, šiaurės vakarų Indijos bei šiaurės rytų Afganistano žemėse (pagal to meto išsivystymo standartus ji yra lyginama su Mesopotamijos bei senovės Egipto civilizacijomis).

Indo slėnio civilizacijai patiriant nuosmukį (taip pat tuometėms technologijoms pereinant nuo bronzos prie geležies), į vadinamąjį Pandžabo regioną (dabartinė Indija ir Pakistanas) iš Centrinės Azijos pradėjo plūsti žmonės, kuriuos mūsų dienomis ekspertai vadina arijais.

Manoma, kad šie atvykėliai į Indijos subkontinentą atsinešė ne tik savo technologijas, gyvenimo būdą bei visuomeninę santvarką, bet ir pasaulėžiūrą, kurios pagrindinės idėjos buvo įamžintos šventuosiuose tekstuose – Vedose.

Mūsų dienomis induistai, budistai ir kitų smulkesnių Tolimųjų Rytų tikėjimų atstovai vadovaujasi idėja, kad siela iš esmės yra nemirtinga ir, mirus senajam pavidalui, ji atgimsta naujame kūne.

Naujakrikštai: pastaraisiais dešimtmečiais tūkstančiai žemos kastos induistų Indijoje atsivertė į budizmą ir krikščionybę, per masinę religinio atsivertimo ceremoniją centrinės Indijos Nagpuro mieste 2006 m. spalio 14 d. žmonės duoda įžadus atsiversti į budizmą. / Scanpix nuotr.

Jeigu žmogus šiame gyvenime darė gerus darbus, jis vėliau gali atgimti gražiu, protingu, talentingu arba materialiai aprūpintu žmogumi, kurį lydės sėkmė.

Amoralius žmones vėlesniuose gyvenimuose lydės nelaimės bei negandos, o pačios amoraliausios ir niekingiausios sielos esą atgimsiančios gyvūno, augalo arba daikto (pvz., akmens) pavidalais ir jas „apvalyti“ ateityje galės tik doras, rūpestingas, „gerą karmą“ turintis žmogus (pvz., rūpestingas zoologijos sodo prižiūrėtojas).

Šiuo metu daug kas laikosi prielaidos, kad idėjos apie gerų ir blogų darbų „dvasinę“ įtaką šiam bei kitiems gyvenimams šaknų derėtų ieškoti su arijų pasaulėžiūra siejamose Vedose.

Neatmestina prielaida, kad naujųjų atvykėlių ir regiono senbuvių pasaulėžiūros maišėsi bei veikė viena kitą, o ir arijai veikiausiai nesilaikė tokio mąstymo, kuriuo vadovaujasi šiuolaikiniai induistai, tačiau, be jokios abejonės, jų pasaulėžiūros elementai, įamžinti Vedose, stipriai paveikė induizmo bei kitų jam giminingų religijų raidą.

Kastų sistemos įdagas

Mūsų laikais Indija yra garsi savo visuomenine vadinamųjų kastų sistema, kurią sudaro keturi pagrindiniai luomai.

Aukščiausiai esantis luomas – vadinamieji brachmanai arba žmonės, išmanantys religinius tekstus ir gebantys šių prasmę paaiškinti kitiems bei žinantys, kaip teisingai atlikti religinius ritualus.

Šio sluoksnio atstovų vardas daugelį šimtmečių buvo siejamas su materialine gerove bei politinėmis galiomis, tačiau žymiai svarbiau buvo tai, kad jie sudarė intelektualinio visuomenės elito branduolį.

Žmogus ir jo šeima gali gyventi varge arba nepritekliuje, tačiau jeigu šeimos patriarchas išmano religijos subtilybes ir yra linkęs į intelektualinius žaidimus, jį ir jo šeimą, be abejo, derėtų sieti su brachmanų luomu (bent jau pagal kilmę).

Žemiau brachmanų esantis sluoksnis vadinamas kšatrijais. Jį sudaro valstybės tarnautojai, stambūs žemvaldžiai ir profesionalūs kariai.

Žemiau – pirkliai, amatininkai ir smulkūs ūkininkai. Jie buvo vadinti vaišijais.

Žemiausioje piramidės pakopoje – šudromis vadinami juodadarbiai ir tarnai, kurie esą gimė tam, kad dirbtų, tarnautų ir patarnautų aukštesniosioms kastoms bei pragyventų iš sunkaus fizinio darbo.

Kas tokie „dasa“?

Galimybė atgimti šudrų šeimoje veikiausiai sužavėtų retą žmogų, tačiau Indijos žemėse galima atrasti ir kitą socialinę grupę, kurios nariai yra dar nelaimingesnė už šudras (jie net nepatenka į kastų sistemos piramidę).

Tai vadinamieji dalitai, vakariečių labiau pažįstami „neliečiamųjų“ vardu.

Iškraustymas: Indijos Gaziabado policijos administracija iškrausto vietos vargetas, kurie 20 metų buvo neteisėtai užėmę kapinių žemę ir ten pasistatę savo lūšnas. 2025 m. balandis. / Scanpix nuotr.

Indijos visuomenėje šiam sluoksniui dažniausiai būdavo priskiriami vergų palikuonys ir žmonės, kurių profesiją ar pragyvenimo šaltinį kiti bendruomenės nariai laikė „nešvariais“ (pvz., valytojai arba asmenys, užsiimantys asenizacija).

„Neliečiamais“ kitų bendruomenių narių šie atstumtieji laikyti ne todėl, kad būtų turėję išskirtinių privilegijų, o todėl, kad prie jų prisilietus galima „išsitepti“ (ne tik fiziškai, bet veikiausiai ir dvasiškai).

Slenkant amžiams, ši sistema vis keitėsi, prisitaikydama prie esamosios politinės ir socialinės realybės, tačiau jos esminiai rėmai faktiškai (de facto) išliko net iki mūsų dienų.

Kai kurie mokslininkai, kaip antai veikalą „Šudros senovės Indijoje“ („Sudras in Ancient India“, 1958) išleidęs Ram Sharan Sharma (1919–2011), neatmetė prielaidos, kad kastų sistemos formavimosi pradžią taip pat būtų galima sieti su arijų atvykimo laikais, nors tuo metu šis susisluoksniavimas veikiausiai nebuvęs toks ryškus ir griežtas.

Minėtame veikale šis mokslininkas itin daug dėmesio skiria Vedose minimam „dasa“ terminui, kurį jo kolegos yra linkę sieti su „priešo“, „demono“, „vergo“, „tarno“ sąvokomis.

Neatmestina prielaida, kad tuo metu (apie 1500–1000 m. pr. Kr.) šiuo terminu arijais save vadinantys žmonės „dasa“ etiketę dažniausiai priklijuodavo konkuruojančių genčių, taip pat ir etninių ar socialinių grupių nariams, kuriuos veikiausiai laikė „žemesniais“ už save ar atsilikusiais.

Ši sąvoka, matyt, taip pat buvo siejama su tarnais ir vergais, ypač tais, kurie buvo likę iš konkuruojančių ar nugalėtų priešų genčių bei socialinių grupių ir įgijo šį statusą patekę į nelaisvę.