Nigerietis kokas išbuvo ilgiau nei dvi paras apvirtusiame laive

Pustrečios paros įkalintas šaltame vandenyje, kvėpuodamas apvirtusio jūrų vilkiko ertmėje išlikusiu oru, Harrisonas Okene (Harisonas Okenė) manė čia ir mirsiąs. Bet štai tamsą perskrodė žibintuvėlio šviesos pluoštas...

Laivo kokas 29-erių H. Okene, dirbo koku vilkike „Jascon-4“, kai šis gegužės 26 dieną audringoje jūroje apvirto aukštyn kiliu vandenyne, maždaug už 20 mylių nuo Nigerijos pakrantės, mėgindamas stabilizuoti tanklaivį, kuris buvo užpildomas nafta prie firmos „Chevron“ platformos.

Iš 12 įgulos narių narai rado 10 lavonų ir tik vieną gyvą koką, dar vieno jūreivio nerasta.

H.Okenė liko gyvas, nes nedideliame tualete ir gretimame miegamajame susidarė keturių pėdų (apie 1,20 metro) storio burbulas, kurio oru kokas galėjo kvėpuoti; vanduo patalpoje lėtai kilo, bet pagalbon laiku spėjo ateiti du Pietų Afrikos narai. Nuo nelaimės buvo praėjusios dvi paros.

„Visiškoj tamsoj, vandeny, galvojau tik apie galą. Vis maniau, kad vanduo užlies patalpą, bet to neįvyko“, - pasakojo H.Okenė, skųsdamasis, kad nuo mirkimo sūriame vandenyje jam ėmė luptis oda.

„Buvau labai alkanas, bet dar labiau ištroškęs. Nuo sūraus vandens nusilupo liežuvio oda“, - kalbėjo jis, pridurdamas, jog kentėjo dėl to, kad nebuvo ką valgyti ir gerti.

Pasak H.Okenės, gegužės 26 dieną apie 4 val. 50 min. jis buvo tualete, kai pajuto, kad vilkikas verčiasi. Į vidų ėmė veržtis vanduo, ir „Jascon-4“ apvirto aukštyn kiliu. Tada kokas atidarė metalines duris.

„Kai išėjau iš tualeto, buvo tamsu nors į akį durk, mes mėginome rasti kelią iki išėjimo liuko“, - pasakojo H.Okenė agentūrai „Teuters“ savo gimtajame Vario mieste, esančiame naftingoje Nigerio deltoje.

„Trys vyrai buvo priešais mane, kai staiga stipriai ėmė plūsti vanduo. Pamačiau, kaip pirmąjį, antrąjį, trečiąjį srautas nešte išneša. Žinau, jie yra mirę“, - tęsė jis.

Nuo išėjimo H.Okenę srautas siauru praėjimu nunešė į kitą tualetą, prie šturmano kabinos; tuo metu apverstas laivas pasiekė dugną. Savo paties nuostabai, jis tebekvėpavo.

Vien apatines kelnes vilkintis H.Okenė maždaug parą išbuvo keturių pėdų ploto tualete, įsikibęs į apverstą praustuvę, kad išlaikytų galvą virš vandens.

Paskui jis įsidrąsino, atvėrė duris ir nuplaukė į šturmano kajutę, kur mėgino nulupti sienų apmušalų plokštę, kuri galbūt padėtų jam kaip plaustas iškilti į paviršių.

Jam atrodė, kad yra ne vienas tamsoje. „Buvo labai, labai šalta, ir juoda. Nemačiau nieko“, - pasakojo H.Okenė.

„Bet jaučiau netoliese negyvus savo draugus. Užuodžiau juos. Atplaukė žuvys, ėmė graužti lavonus. Girdėjau graužimo garsus. Siaubas“, - tęsė jis.

Tada jis nežinojo, kad narai, kuriuos atsiuntė „Chevron“ ir laivo savininkai, ieškojo laivo įgulos narių, spėjo, kad jie negyvi.

Ir štai gegužės 28 dieną, H.Okenė išgirdo juos.

„Išgirdau kūjo smūgių į laivą garsus. Bum, bum, bum. Panirau gilyn, radau geriamo vandens automatą. Ištraukia filtrą ir ėmiau juo daužyti į laivo bortą, tikėdamasi, kad mane išgirs. Matyt, naras išgirdo“, - sakė jis.

H.Okenė pamatė prie vieno naro kaktos pritvirtinto žibintuvėlio šviesos pluoštą slenkantį koridoriumi pro jo kajutę.

„Aš panirau ir patapšnojau jam per petį, dar pamojavau ranka; jis buvo sukrėstas“, - pasakojo kokas.

Ten laive jis manė esąs giliai jūros dugne, bet bendrovė nurodo, kad laivas buvo 30 metrų gylyje.

Narai davė H.Okenei deguonies kaukę, naro kostiumą ir šalmą bei iškėlė į paviršių 19 val. 32 min.; praėjus daugiau kaip 60 valandų nuo vilkiko skendimo. Dar 60 valandų kokui teko būti dekompresijos kameroje.

„Aš nežinau, kas sustabdė vandens veržimąsi į kajutę. Meldžiau Dievo. Jis padėjo. Įvyko stebuklas“, - sakė išgelbėtasis.