Dienraštis „The New York Times“ neseniai viešai uždavė klausimą, kuris Vašingtono užkulisiuose skamba vis dažniau: „Vance’as ar Rubio?“ Anot žurnalistės Katie Rogers, D. Trumpas jį užduoda ir savo aplinkos žmonėms – tarsi tikrintų jų nuomonę.
„Man jie abu patinka. Man jie patinka kartu“, – leidinio „New York Post“ tinklalaidėje „Pod Force One“ praėjusią savaitę sakė D. Trumpas. „Nežinau, kaip juos įveikti, jei jie būtų kartu“, – sakė jis, neatskleisdamas, kuris, jo nuomone, turėtų būti kandidatas į prezidentus, o kuris – pretenduoti į viceprezidento postą.
Esama nuomonės, kad D. Trumpas neskubės atskleisti visų kortų, kad atitolintų akimirką, kai rėmėjų ir rinkėjų dėmesys ims krypti į naująjį lyderį. Patarėjų teigimu, taip prezidentas tiesiog linksminasi, esą jam 2028 m. rinkimai dar nerūpi. Net jei tai ir tiesa, šis klausimas rūpi visiems kitiems.
Nei valstybės sekretorius Marco Rubio, nei viceprezidentas J. D. Vence’as oficialiai nėra paskelbę apie ketinimus siekti aukščiausio posto. Tačiau M. Rubio yra viešai pareiškęs: viceprezidentas esąs jo draugas, todėl jei šis dalyvautų rinkimuose, jis, M. Rubio, nekandidatuotų.
Ir stiprus, ir silpnas
Nors nuo 1789 m. tik šešiems iš 49 viceprezidentų pavyko sugrįžti į Baltuosius rūmus jau ne kaip antrajam, bet pirmajam šalies asmeniui, logiška, kad D. Trumpo įpėdiniu rinkimuose laikomas viceprezidentas J. D. Vance’as.
Neseniai Baltuosiuose rūmuose vykusiame renginyje D. Trumpas surengė konkursą, sakydamas, kad kandidatu taps tas, kuris sulauks garsiausių plojimų. „Gerai, atrodo, kad daugiau ar mažiau tas pats, tad tegul jie kartu kandidatuoja į prezidentus ir viceprezidentus“, – vėliau jis paskelbė miglotą verdiktą. Tačiau apžvalgininkai abejoja, kad sykį jau viceprezidentu buvęs J. D. Vance’as pasitenkintų vėl kandidatuodamas į tokias pačias pareigas.
Nepaisant jauno amžiaus (J. D. Vence’ui – 41-eri), knyga „Hilbilių elegija“ (2016), pagal ją pastatytas filmas (2020) jį išgarsino dar gerokai prieš jam tampant viceprezidentu. Į Senatą jis buvo išrinktas 2022 m. ne be D. Trumpo, kurį buvo išvadinęs fašistu („Nesu tikras, ar Trumpas yra ciniškas šunsnukis, kaip Nixonas, ar tiesiog pats baisiausias šalies lyderis, ar Amerikos Hitleris“, – rašė jis 2016 m.) ir kuriuo vėliau, regis, nuoširdžiai įtikėjo, paramos. Be to, J. D. Vence’ą iki šiol palaikė Silicio slėnio technologijų elitas. Tačiau visuomenė pastarųjų nemėgsta.
Dar vienas jo trūkumas – anaiptol ne patys geriausi ankstesnių rinkimų rezultatai. 2022 m. Senato rinkimuose Ohajo valstijoje J. D. Vance’as prieš demokratą Timą Ryaną laimėjo tik šešių procentinių punktų persvara. Po dvejų metų D. Trumpas prieš Kamalą Harris šioje valstijoje laimėjo vienuolikos procentinių punktų persvara.
Labiau patyręs
Kitos D. Trumpo komandos žvaigždės, valstybės sekretoriaus M. Rubio, biografija – tikras amerikietiškos svajonės, reiganiškosios Amerikos įsikūnijimas. Ne itin pasiturinčių Kubos imigrantų vaikas, kuriam pavyko tapti senatoriumi, diplomatijos vadovu, nacionalinio saugumo patarėju, vyriausiuoju JAV archyvaru.
Tačiau panašią žinią neša ir J. D. Vence’as – jis sugebėjo ištrūkti iš skurdžios Apalačų kalnų regiono neišsilavinusių baltųjų darbininkų bendruomenės. Tai padarė būdamas, jo paties filosofijos požiūriu, tikresniu amerikiečiu: jam gimus net jo tėvai buvo JAV piliečiai.
M. Rubio šiandien yra ne tik valstybės sekretorius, bet ir įtakingas asmuo, daliai respublikonų – dar ir vienas išmintingiausių 47-ojo prezidento administracijos atstovų.
M. Rubio kartą jau kovėsi dėl Baltųjų rūmų. Tačiau anuomet, 2016 m., pirminiuose rinkimuose jis surinko tik 173 iš 2 472 delegatų balsų. Tąkart per debatus M. Rubio apkaltino D. Trumpą karo metu vengus šaukimo į kariuomenę Vietname. D. Trumpas jį vadino kvailiu, „Mažuoju Marco“ – D. Trumpas dėl savo 191 cm ūgio yra vienas aukščiausių JAV prezidentų, M. Rubio yra žemesnis nei 180 cm. M. Rubio tąkart atsisakė remti D. Trumpą iki pat pastarojo ir Hillary Clinton dvikovos pradžios.
2024 m., kai daug kalbėta, ar Respublikonų partijai nevertėtų pasirinkti ne D. Trumpą, bet kitą, mažiau kontroversišką kandidatą, M. Rubio neskubėjo skelbti savo nuomonės. Kai prieš pirmuosius Ajovos pirminius rinkimus paaiškėjo D. Trumpo galimybės laimėti, M. Rubio galiausiai jį palaikė.
Žiniasklaida rašo, kad JAV prezidento aplinka vertina tai, kad M. Rubio nepuolė strimgalviais remti D. Trumpo, o pastarasis – sąmoningą M. Rubio pasirinkimą. Lojalus, labai protingas, iškalbingas ir labai patyręs – taip esą Baltuosiuose rūmuose apibūdinamas M. Rubio. Anot buvusio D. Trumpo atstovo spaudai Seano Spicerio, užimdamas du labai svarbius postus – valstybės sekretoriaus ir nacionalinio saugumo patarėjo – jis turi galimybę nuolat kontaktuoti tiek su prezidentu, tiek su MAGA stovykla.
Penkiolika Senate praleistų metų negalėjo netapti M. Rubio privalumu: jis – vienintelis šios administracijos narys, kurio kandidatūrą senatoriai patvirtino vienbalsiai. Būdamas senatoriumi, M. Rubio visada rėmė Valstybės departamentą – rėmė net ir tada, kai D. Trumpo kadencijos pradžioje į JAV valstybės aparatą įsisuko Elono Musko taupymo uraganas. Žiniasklaidoje netgi pasirodė pranešimų apie judviejų konfliktą per vieną kabineto posėdį. Trumparegiško taupymo idėjos užvaldytas E. Muskas esą paklausęs, ar M. Rubio nenorėjo sumažinti departamento personalo. Šis pasakęs: „Aš jau visus atleidau. Jei norite, galiu juos vėl pasamdyti, kad galėtumėte juos atleisti.“
Kritikos M. Rubio sulaukė dėl to, kad D. Trumpo kadencijos pradžioje pastebimai pakeitė savo poziciją, kurios laikėsi didžiąją politinės karjeros dalį. Prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, jis karštai palaikė Ukrainą, ragino maksimaliai spausti Maskvą, bet, prisijungęs prie D. Trumpo administracijos, retoriką sušvelnino.
Dar pernai balandį M. Rubio teigė, kad karas pasiekė aklavietę ir ukrainiečiams bei rusams „reikės padaryti teritorinių nuolaidų“. „Tai ne mūsų karas. Mes turime kitų prioritetų, į kuriuos reikia susitelkti“, – pernai sakė jis. Tiesa, tokį M. Rubio retorikos pokytį vertėtų laikyti ne strateginiu pozicijos keitimu, o taktiniu manevru, siekiant išlaikyti politinį lojalumą D. Trumpo administracijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad faktinė JAV parama Ukrainai liko nenutrūkusi.
Sušvelnėjo M. Rubio retorika ir Kinijos atžvilgiu. 2020 m. dėl griežtos pozicijos uigūrų mažumos teisių pažeidimų Sindziange ir prodemokratinių protestų slopinimo Honkonge tuometiniam senatoriui M. Rubio Pekinas paskelbė asmenines sankcijas, uždraudė atvykti į šalį. Sankcijos neatšauktos iki šiol, todėl prieš gegužę vykusį D. Trumpo vizitą į Pekiną kinams teko apgauti patiems save: valstybiniuose dokumentuose suklastojo M. Rubio pavardę.
Vis dėlto svarbiausia M. Rubio politikos kryptimi laikoma Lotynų Amerika: tiek sprendžiant Kubos ateitį, tiek telkiant ispanakalbius JAV rinkėjus. Juk ir į Senatą jį triskart (2010, 2016, 2022 m.) išrinko Floridos, kur gyvena daug lotynų amerikiečių – kubiečių, rinkėjai.
Skirtingai nei daugelis kitų administracijos atstovų bei pats D. Trumpas, M. Rubio pirmenybę teikia diplomatinėms formuluotėms. Be kita ko, jam padeda ir neabejotina charizma.
Galima prisiminti kad ir jo kalbą šiųmetėje Miuncheno saugumo konferencijoje. Jos turinys buvo identiškas pernykščiai J. D. Vence’o kalbai, kuri it ledinis dušas perliejo transatlantinių santykių stagnacijos užliūliuotus europiečius. M. Rubio sakė tą patį – Europa turinti labiau rūpintis savo saugumu ir senosiomis vertybėmis, tačiau tai buvo ne agresyvus sąjungininkų išpuolis, o patyrusio bei taktiško diplomatijos vadovo kalba, siekianti ne skaldyti, o per pagarbą priversti europiečius pasitempti.
Aš jau visus atleidau. Jei norite, galiu juos vėl pasamdyti, kad galėtumėte juos atleisti.
Kurio padėtis palankesnė?
Tarp M. Rubio ir J. D. Vance’o, regis, ilgai nebuvo jokios trinties. Jie bendrauja, juokauja. „Jei jis kandidatuos į prezidentus, jis bus mūsų kandidatas, aš būsiu vienas pirmųjų jį palaikysiančių“, – 2025 m. žurnalui „Vanity Fair“ sakė M. Rubio.
Tačiau tai buvo pernai. Šiandien situacija greitai keičiasi, nuotaikoms Vašingtone įtakos daro ir JAV užsienio politika, o rinkėjams – padėtis Jungtinėse Valstijose ir kainos degalinėse.
„Yahoo News“, „OK!“ šaltiniai Baltuosiuose rūmuose sako, kad J. D. Vance’as ir M. Rubio iš tikrųjų negali vienas kito pakęsti. Abu politikai puikiai supranta, kad po dvejų metų partijai reikės naujo veido, todėl kiekvienas bando įrodyti savo pranašumą.
Šiuo požiūriu J. D. Vence’o padėtis labiau komplikuota nei M. Rubio: viceprezidentas yra atsakingas už visą prezidento politiką – tiek užsienio, tiek vidaus. Šiuo metu J. D. Vance’as aktyviai reiškia paramą Kongreso rinkimuose dalyvaujantiems respublikonams. Jis taip pat iš dalies atsakingas už užsienio politiką – buvo delegacijos, derėjusios su Iranu, narys.
Užsienio reikaluose M. Rubio kol kas taip pat aktyviai nedalyvavo: tik po asmeninio D. Trumpo pasiuntinių tandemo, Steve’o Witkoffo ir Jarredo Kushnerio, fiasko M. Rubio buvo leista pasisakyti derybų su Rusija klausimu.
Derybų procesui įstrigus, M. Rubio rėžė tiesiai, kad JAV stabdo aktyvų įsitraukimą, jei pokalbiai neduoda rezultatų: „Mes nesame suinteresuoti įsitraukti į begalinį susitikimų ciklą, kuris niekur neveda.“
Po viešo D. Trumpo ginčo su popiežiumi Leonu XIV, M. Rubio – ne tik JAV diplomatijos vadovas, bet ir pamaldus katalikas – nuvyko į Vatikaną.
Politiniai strategai prognozuoja, kad būtent Irano klausimas taps pagrindine jų konfrontacijos ašimi: M. Rubio operaciją prieš Iraną vadina paslauga visam pasauliui, o J. D. Vance’as liko ištikimas JAV izoliacionizmo idėjoms.
JAV žiniasklaida pastebėjo įdomią jųdviejų dvikovą dėl dėmesio.
Gegužės 5 d. M. Rubio pasirodė Baltųjų rūmų spaudos centre vietoje atstovės spaudai Karoline Leavitt, dėl motinystės atostogų trumpam pasitraukusios nuo darbų. Valstybės sekretorius savo aksominiu balsu draugiškai atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Paklaustas, kokią viltį dėl Amerikos puoselėja, M. Rubio atsakė: „Mano viltis Amerikai yra tokia, kokia ji visada buvo. Viltis, kuria, tikiuosi, dalijamės visi: kad išliktume vieta, kur kiekvienas – nesvarbu, iš kur jis kilęs, – gali pasiekti bet ką.“ Jo viešųjų ryšių komanda šį vaizdo įrašą kaip mat panaudojo išplatindama tarsi memą: daugelis stebėtojų tai pavadino neoficialia jo rinkimų kampanijos pradžia.
Jau po dviejų savaičių ten pat brifingą surengė ir J. D. Vance’as. Žurnalistai tai vienareikšmiškai įvertino kaip viceprezidento norą įtikinti, kad jis gali taip pat efektyviai valdyti žiniasklaidos dėmesį. Paklaustas apie galimą konkurenciją su M. Rubio, J. D. Vance’as „Fox News“ apkaltino žiniasklaidą bandymu „sukurti konfliktą, kurio tiesiog nėra“.
Populiarumo dinamika
Ir M. Rubio, ir J. D. Vance’as turi bendrą trūkumą: jų populiarumui įtaką daro D. Trumpo reitingas.
Ilgą laiką apklausose pirmavo J. D. Vance’as, paskui teigiamai ir neigiamai jį vertinančių apklaustųjų skirtumas nukrito žemiau nei jo pirmtakų. „Civiqs“ reitinguose 55 proc. jo darbą vertina neigiamai, teigiamai – 39 proc.
Balandį „YouGov“ apklausoje J. D. Vance’o populiarumo reitingas buvo 63 proc. (rugsėjį – 65 proc.), o M. Rubio pavyko padaryti akivaizdžią pažangą – jį rėmė 42 proc., palyginti su 33 proc. rugsėjį.
„The Bulwark“, kas savaitę fiksuojantis D. Trumpo rinkėjų nuotaiką, neseniai pastebėjo tendenciją: klausiami, ką norėtų matyti kitu prezidentu, respondentai vis dažniau mini M. Rubio, vadina jį stabilizuojančia jėga, iškalbingu, puikiai tarptautinius reikalus išmanančiu, išskirtinių gebėjimų turinčiu asmeniu, geru vadovu.
Šiemet atliktose apklausose į klausimą „Ką norėtumėte matyti respublikonų kandidatu į prezidentus?“, J. D. Vance’ą nurodydavo vidutiniškai 40 proc. respondentų, o M. Rubio – perpus mažiau. Tačiau neseniai „AtlasIntel“, numačiusi D. Trumpo pergalę 2024 m. rinkimuose, paskelbtoje apklausoje M. Rubio surinko 45 proc., o J. D. Vance’as – kiek mažiau nei 30 proc. Trečioje vietoje liko Floridos gubernatorius Ronas DeSantisas su 11 proc.
Kontroliuojamas griežtumas
Tačiau pirmiausia reikia laimėti Respublikonų partijos palankumą.
Harvardo universiteto profesorius ir politologas Paulas E. Petersonas leidinyje „The Modern Federalist“ teigia, kad J. D. Vance’as įkūnija bekompromisį, radikalesnį kovotojo įvaizdį, o M. Rubio demonstruoja nuosaikesnį, pragmatišką ir diplomatišką stilių, kuris idealiai tiktų visuotiniuose rinkimuose siekiant pritraukti neapsisprendusius centro rinkėjus.
„J. D. Vance’as žada sugriauti sistemą, kurią respublikonų bazė laiko korumpuota. M. Rubio siūlo valdymo kompetenciją – žada, kad ta pati sistema veiks efektyviai ir tarnaus Amerikos interesams. Pirminiuose rinkimuose pyktis beveik visada nugali kompetenciją“, – teigia profesorius.
Pagal Anthony Downso išpopuliarintą medianinio rinkėjo teoriją, potencialūs kandidatai į prezidentus partijos pirminiuose rinkimuose turi būti kuo radikalesni, kad pasirodytų esą stipriausi. Tačiau prasidėjus visuotiniams rinkimams reikia sušvelninti savo poziciją – reikia patikti neapsisprendusiems nuosaikios nuomonės rinkėjams. M. Rubio galėtų susidoroti su šia užduotimi visuotiniuose rinkimuose, tačiau ar jis gali įveikti J. D. Vance’ą respublikonų pirminiuose rinkimuose, kur labai svarbu demonstruoti ideologinį azartą?
2016 m. M. Rubio jau bandė laikytis nuosaikaus, visuotiniams rinkimams tinkančio kandidato strategijos. Tačiau respublikonų pirminių rinkimų dalyviai jį atmetė kaip „per minkštą“ ir pasirinko radikalesnį D. Trumpą. Todėl dabar, norėdamas įveikti J. D. Vance’ą pirminiuose rinkimuose, jis yra priverstas dirbtinai radikalizuoti savo užsienio politikos retoriką (pvz., būti agresyvus Irano klausimu). Tačiau kartu jis rizikuoja prarasti savo pagrindinį privalumą – patrauklumą centro rinkėjams, kurie žodį tars per visuotinį balsavimą.
Vis dėlto svarbiausia M. Rubio politikos kryptimi laikoma Lotynų Amerika: tiek sprendžiant Kubos ateitį, tiek telkiant ispanakalbius JAV rinkėjus.
Netikėtos alternatyvos
Trečias potencialus kandidatas iš D. Trumpo aplinkos – Donaldas Trumpas jaunesnysis. Vašingtone yra nemažai jį palaikančių asmenų. Tačiau jam reikia besąlygiško tėvo palaikymo – nepaisant prastėjančių apklausų rezultatų, D. Trumpą vis dar tvirtai remia didelė partijos rinkėjų dalis.
Prezidento žento Jaredo Kushnerio politinės ambicijos, nepaisant aktyvaus dalyvavimo uošvio projektuose tiek pirmosios, tiek antrosios kadencijos metu, vertinamos atsargiai. Jo viešo populiarumo reitingai išlieka žemi. Ericas Trumpas šiuo metu labiau koncentruojasi į šeimos verslo valdymą, nors viešai nėra atmetęs galimybės ateityje pasukti į politiką.
Tikėtina, kad viltis dalyvauti rinkimų maratone Baltųjų rūmų link vis dar puoselėja ir Floridos gubernatorius Ronas DeSantis. Tačiau politikos analitikams sunku įsivaizduoti, kaip po triuškinamo pralaimėjimo 2024 m. Respublikonų partijos pirminiuose rinkimuose jis galėtų sėkmingai sugrįžti į didžiąją politikos sceną. Tuomet jo ambicinga kampanija, stipriai palaikyta ir „Fox News“ televizijos, žlugo vos susidūrusi su tikraisiais rinkėjais – jau per pačius pirmosius partinius pasitarimus Ajovoje R. DeSantis smarkiai atsiliko nuo D. Trumpo, o po savaitės buvo priverstas gėdingai pasitraukti iš kovos.
Dalyvauti rinkimų kovoje galėtų ir skandalingasis publicistas Tuckeris Carlsonas. Nors 2023 m. jis buvo atleistas iš „Fox News“, su savo tinklalaide vis dar pasiekia milijonus klausytojų.
Pastaruoju metu T. Carlsonas dėmesio daugiausia sulaukė kritikuodamas karą prieš Iraną. Šis posūkis stebina daugelį, mat dar neseniai Respublikonų partijos nacionaliniame suvažiavime T. Carlsonas lipo į sceną ir vadino D. Trumpą „nuostabiu žmogumi“.
Atsiribodamas nuo anksčiau remto prezidento T. Carlsonas galėtų pasirodyti esąs patikimesnis. Pvz., siektų įtikinti rinkėjus, kad iš tiesų gina pamatinius principus – tokius kaip griežta imigracijos politika ir nesikišimas į užsienio konfliktus, kurių D. Trumpas, jo teigimu, nesugebėjo išlaikyti.
(be temos)
(be temos)
(be temos)