M. Gorbačiovas vokiečiams atrišo rankas

Kokia Berlyno sienos griūties reikšmė? Apie tai – pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu, dr. Algiu Povilu Kasperavičiumi.

– Savaitgalį minėtos Berlyno sienos griūties metinės. Kuo šis įvykis reikšmingas XX a. istorijos kontekste?

– Procesai, kurių kulminacija tapo 1989 m. griuvusi Berlyno siena, prasidėjo anksčiau. Po Michailo Gorbačiovo 1985 m. inicijuotų vadinamosios pertvarkos reformų Sovietų Sąjungoje daugelis Rytų Vokietijos gyventojų ėmė masiškai bėgti į Vakarų Vokietiją. Šis procesas pagreitį įgavo maždaug 1988 m. ir tęsėsi iki 1989 m.

Tiesa, bėgama buvo ne per sieną – turiu galvoje, Berlyno ar Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) sienas – o per kitas valstybes. Dažniausiai turistinių kelionių metu į vadinamojo soclagerio šalis. Iš Vengrijos dažnai buvo bėgama į Austriją – 1989 m. vasarą vengrų valdžia nebesulaikydavo visų bėgančiųjų. Vokiečiai iš VDR ateidavo į Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) konsulatus Vengrijoje, taip pat į ambasadą ir pasiprašydavo politinio prieglobsčio. Šis procesas griovė ganėtinai tvirtą, kaip tada atrodė, VDR politinę sistemą.

Reikėtų pridurti, kad skaudus smūgis VDR politinei sistemai buvo ir 1989 m. M.Gorbačiovo vizitas, minint VDR įkūrimo metines. M.Gorbačiovas mėgino VDR politikams įpiršti savo pertvarką. Na, o VDR vadovybė 1987–1988 m. ganėtinai skeptiškai žvelgė į reformas Sovietų Sąjungoje. Net viešuose straipsniuose ir komentaruose pasirodydavo gana neigiami pasisakymai apie "perestroiką". VDR net neįsileisdavo laikraščių iš SSRS.

Taigi, VDR politinė sistema ėmė aižėti. Demonstracijos vyko įvairiose šalies vietose. Galiausiai Erichas Honeckeris atsistatydino, o naujoji VDR valdžia sutriko. Juk, nors ir buvo reikalaujama sieną atverti, nebūtų nutikę nieko baisaus, jei ji nebūtų atverta. Tuo metu niekas nelaukė, kad sienos skubiai bus atvertos. Na, o naujoji VDR valdžia iš karto sieną ėmė ir atidarė. Tad pasakymas, kad siena griuvo yra simbolinis – ji ne griuvo, o buvo atverta. Svarbiausia, kad VDR valdžia atsisakė ankstesnio kurso, todėl susvyravo ir jos legitimumas.

– Dažnai sakoma, kad Berlyno sienos griūtis simbolizuoja Šaltojo karo pabaigą. Ar iš tiesų šis įvykis baigė Vakarų ir Rytų konfrontaciją?

– Sakyčiau, kad tai veikiau tik pasakymas. Vargu ar Šaltasis karas baigėsi griuvu Berlyno sienai. Vokietijoje buvo mažai manančiųjų, kad netrukus po sienos griūties Vokietija taps vieninga.

Net VDR disidentai, kurių nebuvo labai daug, mat šalyje gan gerai dirbo vietos saugumo policija, vargu ar galvojo, kad susivienijimas – realus. Buvo laikomasi nuostatos, kad VFR ir VDR suartėjimas turėtų vykti palaipsniui. Vis dėlto viskas įvyko kiek kitaip. Sovietų Sąjunga ir pirmiausia M.Gorbačiovas buvo linkę ne tik sutikti su viskuo, ko buvo reikalaujama, bet ir padaryti daugiau, nei buvo prašoma.

– Taigi, sakote, kad Berlyno sienos griūtis nebuvo Vokietijos susivienijimo pradžia?

– Žvelgiant retrospektyviai, buvo pradžia, tačiau tuo metu niekas nemanė, kad susivienijimas įvyks, ir taip greitai. Kitaip sakant, buvo abejojama, kad Sovietų Sąjunga leis taip greitai suvienyti Vokietiją.

Be to, ir VFR, ir VDR buvo diskutuojama, kokiu keliu eiti. Dažniausiai, kaip sakiau, buvo kalbama, kad susivienijimas turėtų būti nuoseklus – grįstas tam tikrais etapais, žinoma, įvertinus Sovietų Sąjungos poziciją. Vis dėlto Maskvos laikysena pasirodė esanti nepaprastai palanki. Sakyčiau, SSRS su M.Gorbačiovu priešakyje net aplenkė, jei taip galima pasakyti, vokiečių reikalavimus.

Žinoma, dar reikėtų turėti galvoje, kad dėl tokio suvienijimo labai abejojo ir Prancūzijos, ir Didžiosios Britanijos lyderiai. Tai taip pat labai svarbus aspektas.