Prieš pen­kias­de­šimt me­tų Bag­da­de dar bu­vo apie 130 tūkst. žy­dų. O da­bar mies­te, ku­ria­me nuo iki­bib­li­nių lai­kų pla­kė bend­ruo­me­nės šir­dis, ne­tgi ne­su­si­ren­ka mi­nja­nas – de­šimt žy­dų vy­rų: tiek rei­kia svar­biam bend­ros mal­dos ri­tua­lui. Nie­kas net ne­drįs­ta pa­skelb­ti tiks­laus vie­tos ju­dė­jų skai­čiaus – Žy­dų agen­tū­ra tei­gia, kad Bag­da­de yra sep­ty­ni žy­dai, o krikš­čio­nių dva­si­nin­kas ma­no, kad aštuoni. Tiek neuž­ten­ka, kad bū­tų ga­li­ma vie­šai skai­ty­ti To­rą, jei jie ap­skri­tai ryž­tų­si ją skai­ty­ti vie­šai. Per ma­žai ir  de­ra­mai su­kal­bė­ti mal­dą už mi­ru­siuo­sius.

Gar­bin­ga is­to­ri­ja – praei­ty­je

Žy­dai ka­dai­se bu­vo pa­si­tu­rin­ti ir po­li­tiš­kai ak­ty­vi Ira­ko vi­suo­me­nės da­lis. Heb­ra­jų kal­ba mi­nė­ta tarp še­šių pa­grin­di­nių Ira­ko kal­bų, o apie pa­čią ša­lį se­no­se kny­go­se ra­šo­ma, kad čia me­če­tės sto­vi gre­ta baž­ny­čių ir si­na­go­gų.

Ta­čiau pa­sta­rie­ji šim­tas me­tų at­ne­šė tik tra­ge­di­jas: Far­hu­do po­gro­mas 1941 m., kai ara­bai nu­žu­dė be­veik du šim­tus žy­dų, Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir ho­lo­kaus­tas, Sad­da­mo Hus­sei­no an­ti­sio­niz­mas ir is­la­mis­tų iš­puo­liai po 2003 m. JAV in­va­zi­jos į Ira­ką.
Prie Pra­to ir Hi­de­ke­lio upių (tai žy­diš­ki Tig­ro ir Euf­ra­to var­dai) dau­gu­ma žy­dų pėd­sa­kų jau iš­ny­ko. O už ge­ro šim­to ki­lo­met­rų į pie­tus nuo Bag­da­do te­bė­ra pra­na­šo Eze­chie­lio ka­pas su įra­šu heb­ra­jų kal­ba. Šeš­ta­die­niais jį lan­ko de­šim­tys mu­sul­mo­nų pi­lig­ri­mų.

Bi­jo net var­dą pa­si­sa­ky­ti

Tarp Bag­da­de li­ku­sių žy­dų yra bu­vęs pre­kiau­to­jas au­to­mo­bi­liais, va­di­nan­tis sa­ve ra­bi­nu, sker­di­ku (iš­ma­nan­čiu ko­še­ri­nio gy­vu­lių sker­di­mo prin­ci­pus) ir vie­nu žy­dų bend­ruo­me­nės Ira­ke va­do­vų.

Nors dau­ge­lis drau­gų mu­sul­mo­nų ir ar­ti­miau­sių kai­my­nų ži­no, kad jis yra žy­das, vy­ras ne­pa­gei­da­vo bū­ti įvar­dy­tas, nes tai pa­vo­jin­gai at­kreip­tų dė­me­sį į jį ar jo drau­gus. To­dėl pa­si­va­di­no Sa­le­ho anū­ku. Jis skun­džia­si, kad žy­dai Bag­da­de ne­be­tu­ri kur su­si­tik­ti nuo ta­da, kai 2003 m. bu­vo už­da­ry­ta „Meir Tweig“ si­na­go­ga. Be to, at­vi­rai bur­tis ta­po itin pa­vo­jin­ga. Da­bar bend­ruo­me­nės na­riai mel­džia­si na­mie, nes ati­da­rius si­na­go­gą ji tap­tų tai­ki­niu.

„Ne­tu­riu čia atei­ties. Ne­ga­liu ves­ti, nė­ra mer­gi­nų“, – dien­raš­čiui „The In­ter­na­tio­nal He­rald Tri­bu­ne“ ap­mau­dą lie­jo Sa­le­ho anū­kas.

Penk­tą de­šim­tį pra­dė­jęs vy­ras sten­gia­si ne­sia­fi­šuo­ti. Bet re­li­gi­jos pa­slėp­ti ne­pa­vyks­ta – ji nu­ro­do­ma as­mens kor­te­lė­je, ku­rią ten­ka pa­teik­ti bet ku­ria­me kont­ro­lės po­s-
te. To­dėl Sa­le­ho anū­kas mie­liau lie­ka sa­vo kvar­ta­le, sau­go­mas kai­my­nų mu­sul­mo­nų, ku­rie per ke­lis de­šimt­me­čius yra ta­pę be­veik kaip šei­mos na­riai. Jis la­bai at­sar­gus, bet ki­taip ir ne­ga­li­ma Bag­da­de, kur be­veik kas­dien gat­vė­se ma­ty­ti žmo­nių kū­nai. Ira­ką pa­li­ko kur kas di­des­nė krikš­čio­nių gru­pė. Net­gi mu­sul­mo­nai su­ni­tai ir šii­tai, gy­ve­nan­tys tarp mi­li­jo­nų bend­ra­ti­kių, bi­jo re­li­gi­nių fa­na­ti­kų.

Iš­ny­ki­mas neiš­ven­gia­mas

Sa­le­ho anū­ko mo­ti­na mi­rė prieš po­rą de­šimt­me­čių, bro­lis 1991 m. iš­vy­ko, o tė­vas, da­bar jam 87-eri,  bu­vo tarp tos sau­je­lės Ira­ko žy­dų, ku­riais pa­si­rū­pi­no Žy­dų agen­tū­ra (Iz­rae­lio or­ga­ni­za­ci­ja, or­ga­ni­zuo­jan­ti imig­ra­ci­ją į Šven­tą­ją že­mę). Dau­gu­ma ki­tų jo gi­mi­nai­čių iš­vy­ko iš ša­lies 1951 m.

su dau­giau kaip 100 tūkst. žy­dų, pa­li­ku­sių Ira­ką, kai bu­vo įkur­ta Iz­rae­lio vals­ty­bė.
Sau­je­lė Ira­ke li­ku­sių žy­dų yra vi­du­ri­nės kla­sės at­sto­vai, tarp jų du gy­dy­to­jai. Ki­ti, kaip ir Sa­le­ho anū­kas – varg­šai, be­dar­biai, gy­ve­nan­tys iš iš­mal­dos.

„Mes su­si­tin­ka­me, kai yra koks nors svar­bus rei­ka­las – kas nors mirš­ta ar rei­kia ap­tar­ti svar­bius da­ly­kus, ar­ba kam nors pri­rei­kia pa­gal­bos. Mes rū­pi­na­mės tik žy­dų bend­ruo­me­nės na­riais, ne pu­siau žy­dais ar žy­dų kil­mės žmo­nė­mis,“ – sa­ko Sa­le­ho anū­kas.
Kai ku­rie žy­dai sa­ko esan­tys per se­ni iš­vyk­ti. Ki­ti ne­no­ri pa­lik­ti drau­gų. Tie, ku­rie li­ko, ig­no­ruo­ja už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių gi­mi­nai­čių ir drau­gų ra­gi­ni­mus emig­ruo­ti. Jie gy­ve­na su­pras­da­mi, kad de­mog­ra­fi­nis tau­tos iš­ny­ki­mas ar dar grei­tes­nė baig­tis – neiš­ven­gia­mi.

Nuo­lat ra­gi­na­mi iš­vyk­ti

Su­si­rū­pi­ni­mas Ira­ke li­ku­siais tau­tie­čiais suak­ty­vė­jo prieš po­rą me­tų, kai bu­vo pa­grob­tas pu­sam­žis žy­das. Nie­kas ne­ži­no ko­dėl: dėl to, kad bu­vo žy­das? Pa­si­tu­rin­tis? Ar at­si­tik­ti­nai? Prie­žas­tis iki šiol ne­paaiš­kė­jo.

Sa­le­ho anū­ko gi­mi­nai­čiai ne­sle­pia nu­liū­dę, kad šis lie­ka Ira­ke. O jis pa­ts
sa­ko, kad nie­kas ne­pri­vers iš­si­ža­dė­ti šei­mos na­mų. No­rė­tų par­duo­ti juos už 300 tūkst. JAV do­le­rių (apie 670 tūkst. li­tų) ir pra­dė­ti gy­ve­ni­mą iš nau­jo, bet neat­si­ran­da pir­kė­jų.
Eu­ro­po­je gy­ve­nan­tis vy­res­nis bro­lis vi­są lai­ką jį ra­gi­na – kas dvi sa­vai­tes skam­bi­na ir aiš­ki­na, kad rei­kia iš­vyk­ti, nes pa­vo­jin­ga, kad rei­kia pa­ga­liau pra­dė­ti gy­ven­ti, su­si­ras­ti žmo­ną.

Ir gai­li­si, ir ne­no­ri grįž­ti

Žy­dų agen­tū­ra pa­si­ren­gu­si per­kel­ti vi­sus li­ku­siuo­sius, jei tik Bag­da­do žy­dai to pa­gei­daus. Pa­sak agen­tū­ros va­do­vo Zee­vo Biels­kio, iš­kart bus su­tvar­ky­ti for­ma­lu­mai ir pa­si­rū­pin­ta jų in­teg­ra­ci­ja Iz­rae­ly­je.

Vie­nas agen­tū­ros glo­bo­ti­nis – Sa­le­ho anū­ko tė­vas – sa­ko, kad gai­li­si prieš pen­ke­rius me­tus iš­vy­kęs iš ša­lies, ku­rio­je gi­mė, ta­čiau da­bar, kai ten taip pa­vo­jin­ga, ne­beg­rįš.

„Ir kam mums rei­kė­jo iš­vyk­ti? –
at­si­dūs­ta. – Ira­ke vi­sa­da tu­rė­jau drau­gų. Vi­si bu­vo la­bai la­bai ma­lo­nūs. 50 me­tų drau­ga­vau su mu­sul­mo­nais, jie ta­po tar­si šei­ma. Dau­giau lai­ko pra­leis­da­vau su ara­bais ne­gu su žy­dais.“

Jo sū­nus ir­gi su­pran­ta, kuo ri­zi­kuo­ja. Gal ir no­rė­tų iš­vyk­ti, bet yra na­mas, ku­rio ne­ga­li­ma pa­lik­ti. „Čia aš ne­tu­riu atei­ties“, – pri­si­pa­žįs­ta. Ir sa­ko jau­čią­sis at­sa­kin­gas už li­ku­sius Ira­ko žy­dus, kad ir kiek jų bū­tų ma­žai.