Kruvinasis sekmadienis

1971 m. lapkričio 2 d. per Airių respublikonų armijos surengtą sprogdinimą Belfaste žuvo trys žmonės, o tų pačių metų gruodžio 4 d. tame pačiame mieste 15 žmonių (daugiausia katalikų) pražudžiusį sprogdinimą surengė Alsterio savanorių pajėgos.

Praėjus septynioms dienoms (gruodžio 11 d.), Belfasto miestą supurtė dar vienas sprogimas, per kurį protestantiškame rajone įsikūrusiame baldų salone aktyvuotas užtaisas pražudė keturis žmones.

Dėl šio kataliką, protestantą ir du mažamečius (2 m. ir 17 mėnesių) pasiglemžusio išpuolio buvo kaltinta Airių respublikonų armija.

1972 m. sausio 30 d. Derio mieste vyko didžiulės demonstracijos, per kurias britų armijos 1-ojo parašiutininkų pulko bataliono kariai, esą gindamiesi nuo Airių respublikonų armijos puolimo, atidengė ugnį į protestuotojus.

Žuvo 14 žmonių, kurie, kaip vėliau teigta, buvo neginkluoti, tad po kelių dienų (1972 m. vasario 2 d.) didelė ir įsiutusi minia Dubline sudegino britų ambasados pastatą.

Kruvinuoju sekmadieniu („Bloody Sunday“) pramintas įvykis sulaukė daug dėmesio pasaulinėje žiniasklaidoje, o kiek vėliau žymi Airijos roko grupė U2 jo įkvėpta sukūrė dainą „Sunday Bloody Sunday“ („Sekmadienis, kruvinasis sekmadienis“).

Ši grupė daugelį metų puoselėjo pacifistinį įvaizdį ir šia bei daugeliu kitų savo dainų siekė atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į beprasmį bei politiškai angažuotą smurtą.

Jie taip pat siekė išreikšti palaikymą silpniesiems ar pažeidžiamiesiems, drįsusiems stoti į kovą su stipresnėmis jėgomis.

Smurtas drebino šalį

1972 m. vasario 22 d. britų kariuomenės bazę Olderšote (pietryčių Anglija) supurtė automobilio sprogimas, per kurį žuvo šeši civiliai ir armijos kapelionas (katalikų kunigas) tėvas Gerardas Edwardas Westonas (1933–1972), o tų pačių metų kovo 4 d. teroras vėl grįžo į Belfastą ir pasiglemžė dviejų žmonių gyvybes (to paties kovo 20 d. tame pačiame mieste įvyko dar vienas teroro aktas, pražudęs septynis asmenis).

Spėjama, kad prie visų šių išpuolių prisidėjusi Airių respublikonų armija.

Padariniai: įprastas vaizdas Belfasto gatvėse 2001 m. rugsėjį, kai saugumo pajėgoms nepavyko išskirti susipriešinusių nacionalistų ir lojalistų, pastarieji protestavo prieš katalikų vaikų mokymąsi jų rajone esančioje mokykloje. Scanpix nuotr.

1972 m. kovo 30 d. Didžiosios Britanijos valdžia panaikino Šiaurės Airijos vyriausybę ir parlamentą bei įvedė tiesioginį regiono valdymą, tačiau sprogdinimai ir susišaudymai toliau drebino įvairias Šiaurės Airijos vietoves beveik kas mėnesį visus likusius metus, taip pat ir 1973 m. bei 1974 m.

1975-ieji metai ypatingais tapo iš dalies todėl, kad skirtingos katalikų ir protestantų grupuotės, suskilusios į smulkesnes frakcijas, pradėjo smurtu aiškintis tarpusavio santykius pačių grupuočių viduje, tačiau net ir tai joms nesutrukdė toliau rengti pačių įvairiausių išpuolių visą likusį XX a. aštuntąjį dešimtmetį.

Apėmė „karo nuovargis“

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje visos kovojusios pusės ėmė jausti tai, ką fantazijos stokojantys politikieriai ir jų kalbamas banalybes kartojantys kai kurie žurnalistai vadina „karo nuovargiu“, tačiau įvairūs su Šiaurės Airija susiję teroro aktai, pasikėsinimai, skandalai (pvz., kankinimai tardant terorizmu įtariamus asmenis), įkalintų airių kovotojų ir ekstremistų rengtos bado akcijos vis dar pritraukdavo visuomenės dėmesį tiek devintajame, tiek dešimtajame XX a. dešimtmetyje.

1994 m. rugpjūčio 31 d. Airių respublikonų armija paskelbė paliaubas, kurios buvo nutrauktos 1996 m. vasario 9 d. dvi gyvybes pasiglemžusiu teroro aktu Londone.

Atrodė, kad su Šiaurės Airijos klausimu susijęs smurtas vėl gali užvaldyti eterį, tačiau jau 1998 m. balandžio 10 d. britų ir airių politiniai veikėjai sudarė vadinamąjį Didžiojo penktadienio susitarimą, turėjusį užbaigti smurtą regione.

Daug kas manė, kad pagaliau šiuo susitarimu į neramią salos dalį turėtų ateiti taika, tačiau įvairūs smulkūs smurto atvejai, kuriais kaltinta Airių respublikonų armija, vis nenutrūko.

Antai dar 2005 m. sausio 30 d. naktį Belfaste buvo subadytas iš pirmo žvilgsnio niekam neįdomus bei nereikšmingas žmogelis (katalikas), dviejų vaikų tėvas Robertas McCartney’is (33 m.).

Pasklido kalbos, kad jį nužudę asmenys galėjo priklausyti Airių respublikonų armijai, tačiau buvo sunku pasakyti, ar žmogžudystė įvykusi dėl buitinio konflikto, ar dėl politikos.

Pagerbimas: Karališkosios Ulsterio policijos pareigūnas saliutuoja nužudyto protestantų jaunuolio Thomo McDonaldo – vieno iš daugybės politinio smurto aukų Šiaurės Airijoje – laidotuvėse Belfaste rugsėjo 7 d. Scanpix nuotr.

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad dėl šio įvykio tuometis JAV prezidentas George’as Walkeris Bushas (1946) bei valstybės senatoriai, minint Šv. Patriko savaitę, nusprendė ignoruoti „Sinn Fein“ partijos lyderį G. Adamsą ir vietoje to demonstratyviai susitikti su nužudytojo R. McCartney’io artimaisiais.

Įvairūs žurnalistai ir tyrinėtojai tvirtino, kad G. Adamsas nuo XX a. septintojo dešimtmečio vidurio priklausęs Airių respublikonų armijai ir turėjęs šioje organizacijoje aukštas pareigas (aštuntajame dešimtmetyje jam teko trumpai pasėdėti kalėjime, mat buvo pareikšti įtarimai dėl narystės ekstremistinėje organizacijoje), tačiau dabar XXI a. jis buvo tapęs rimto ir solidaus politiko įvaizdį puoselėjančiu asmeniu.

„Sinn Fein“ jau įrodė galinti atlikti vadovaujamą vaidmenį visuotiniame judėjime už taiką, lygybę ir teisingumą. Mes visiškai atsidavę kovojame prieš šalies padalijimą ir siekiame jos vienybės ir nepriklausomybės. „Sinn Fein“ tikrai turi galimybių ir gebėjimų respublikonų tikslams pasiekti. Airija, kurioje gyvename dabar, yra visai kitokia nei prieš penkiolika metų“, – 2005 m. balandžio 6 d. pareiškime pabrėžė Gerry’is Adamsas.