Katalikų ir protestantų klausimas

Problema slypėjo tame, kad 1921-ųjų britų ir airių susitarimas suteikė galimybę vadinamosioms šešioms šiaurinėms Alsterio grafystėms atsiriboti nuo separatistinių likusios salos dalies gyventojų nuotaikų, o besibaigiant 1920-iesiems Didžiosios Britanijos valdžia spėjo priimti specialų aktą, įteisinantį Airijos padalijimą į dvi dalis.

Didesnioji dalis pietuose turėjo būti valdoma Dublino, o mažesnioji šiaurinė – išlikti Londonui lojalių asmenų rankose.

Šioje (šiaurinėje) salos dalyje didelę dalį gyventojų sudarė protestantai, tad ir palaikymas ryšių su Didžiąja Britanija išsaugojimui buvo didesnis.

Nors Airijos salos gyventojai buvo sukaupę daug nuoskaudų britų atžvilgiu, katalikų ir protestantų konfliktų klausimas saloje buvo itin jautrus.

Jis buvo tiesiogiai susijęs su žemės nuosavybės ir kitais ekonomiką liečiančiais klausimais, o didelei airių daliai priminė apie pačius kruviniausius jų protėvių išgyventus laikus.

Antai dar XVII a. penktajame dešimtmetyje britų salose verdant Karolio I (1600–1649) ir Oliverio Cromwellio (1599–1658) bendraminčių pjautynėms, Airijos katalikų konfederacijos atstovai nusprendė prisijungti prie monarchistų ir 1649 m. rugpjūtį šio britų politinio veikėjo žmonės išsilaipino saloje ir po kelių savaičių pradėjo Droedos miesto apgultį.

Mieste įsikūrusių katalikų konfederatų ir rojalistų vadas Arthuras Astonas (1590–1649) atsisakė pasiduoti, todėl O. Cromwellio pajėgos pradėjo tvirtovės sienų apšaudymą artilerija.

Pralaužus sienose spragas, 1649 m. rugsėjo 11 d. prasidėjo miesto puolimas ir įsiveržę atėjūnai ėmė skersti bemaž visus pasipainiojusius kelyje.

Viena grupė žmonių pabandė pasislėpti Dievo namuose, tačiau O. Cromwellio bendražygiai pastatą padegė.

Kiek tada žuvo civilių, nėra žinoma, tačiau anot plačiai paplitusios legendos, A. Astonas buvo užmuštas – mirtinai uždaužytas jo paties lovos koja.

Nuo patyčių iki žudynių

1921 m. gegužės 24 d. Airijoje vėl vyko rinkimai, mat abiejų Airijų žmonės turėjo išsirinkti savo atstovus į vietinius bendruomenių rūmus.

Tą sykį Šiaurės Airijoje triumfavo Alsterio junonistų partija (angl. „Ulster Unionist Party“), vedama Jameso Craigo (1871–1940), ir nuo tada keletą dešimtmečių Šiaurės Airija egzistavo kaip autonomiška Jungtinės Karalystės dalis, reguliariai krečiama gyvybes pasiglemžiančių katalikų bei valdančiųjų protestantų rietenų.

Kasdieniame gyvenime skirtingų konfesijų išpažinėjų politinis konkuravimas, pagardintas teologiniais prieskoniais, pasireikšdavo itin įvairiai: nuo buitinių konfliktų, gatvės muštynių, riaušių ir to, kas mūsų kraštuose vadinama patyčiomis, iki politinio pobūdžio nužudymų, padegimų bei sprogdinimų.

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, matyt, pasisėmus įkvėpimo iš anapus Atlanto, dalis Šiaurės Airijos katalikų pradėjo bandyti naudoti nuosaikesnes priemones ir ėmė burtis į tai, kas vadinama pilietiniu teisių judėjimu.

Jo aktyvistai tvirtino, kad protestantiška Šiaurės Airijos bendruomenės dalis ir jai tarnaujanti valdžia diskriminuoja katalikus bei stumia juos į visuomenės užribį.

Katalikams esą sunkiau gauti darbą (ypač valstybės tarnyboje) ar socialinį būstą, jų gaunamos socialinės paslaugos (pvz., švietimas) prastesnės kokybės ir apskritai šiame krašte katalikai, kurių ne tiek jau ir mažai, gyvena nepalyginamai prasčiau nei formalią daugumą sudarantys protestantai.

„Kitatikiai“ taip pat laiko veltui neleido ir pradėjo įtariai burbėti, kad visu tuo pilietiniu teisių aktyvizmu siekiama vieno tikslo – prijungti „atskeltą“ salos gabalėlį prie savarankiškos dalies ir paversti protestantus mažuma.

Raginimas: Belfaste ant pastato sienos pavaizduota prieš Karališkąją Ulsterio policiją nukreipta freska, kritikuojanti plastikinių kulkų naudojimą prieš protestuotojus. Scanpix nuotr.

Sukilimo metinių minėjimas

Atslinkus 1966 m. pavasariui, kai viso civilizuoto pasaulio dėmesys vis labiau krypo į JAV veiksmus pietryčių Azijoje bei gėlių vaikų kvailiojimą abipus Atlanto, Airijos nacionalistai nusprendė paminėti penkiasdešimtąsias 1916 m. Velykų sukilimo metines.

Karingiau nusiteikę protestantai taip pat nesnaudė ir, vadovaujami dvasininko Iano Richardo Kyle’o Paisley’io (1926–2014), paskelbė įsteigiantys vadinamąjį Alsterio konstitucinės gynybos komitetą (angl. „Ulster Constitution Defence Committee“) kartu su sukarinta grupuote.

Ši buvo praminta Alsterio protestantų savanoriais (angl. „Ulster Protestant Volunteers“).

Tų pačių metų gegužės 21 d. apsireiškė dar viena protestantiška sukarinta organizacija, pasivadinusi Alsterio savanorių pajėgomis (angl. „Ulster Volunteer Forse“).

Alsterio savanorių pajėgų atstovai viešai paskelbė karą Airių respublikonų armijai bei, baigdami savo atsišaukimą, dar ir grėsmingai pridūrė, kad esą šios grupuotės narių gretose gausu iki dantų apsiginklavusių ir katalikams duoti į kaulus pasišventusių asmenybių.

Spėjama, kad likus keturiolikai dienų iki šio atsišaukimo (1966 m. gegužės 7 d.) šios grupuotės nariai bandė padegti katalikams priklausiusią aludę, tačiau netyčia įmetė butelį su padegamuoju skysčiu į greta buvusį pastatą bei pražudė aštuntą dešimtį įpusėjusią protestantę.

Ji šiuo metu prisimenama Matildos Gould pavarde (tai buvo tik vienas iš kelių tuo metu grupuotės suorganizuotų išpuolių, per kuriuos pasikėsinta į katalikų tikėjimo asmenis arba bandyta padegti su jais siejamus pastatus).

Daugiau eitynių ir piketų

Įpusėjus 1968 m. birželiui, pilietinių teisių aktyvistai kartu su politiku Josephu Austinu Currie (1939–2021) vėl pabandė atkreipti dėmesį į tikrą ar tariamą religinę diskriminaciją krašte, šįkart skirstant būstą.

Jie viešai išreiškė pasipiktinimą tuo, kad netekėjusi protestantė, politiko sekretorė, šiuo metu prisimenama Emily Beattie pavarde, gavo būstą (į jį pretendavo ir dvi didelės katalikų šeimos), tačiau galiausiai protestuotojus išvaikė policijos pareigūnai (vaikytojų gretose buvo ir panelės E. Beattie brolis).

Tuo metu Šiaurės Airijoje policijos darbą atlikdavo vadinamosios Karališkosios Alsterio Konstabulijos (angl. „Royal Ulster Constabulary“) nariai.

Šie (daugiausia protestantai) neretai būdavo kaltinami šališkumu ir tuo, kad, kilus katalikų bei protestantų muštynėms, arba nesikišdavo į grumtynes, arba puldavo mušti katalikus.

Besibaigiant 1968 m. vasarai, pilietinių teisių aktyvistai siekė surengti dar daugiau eitynių, piketų ir demonstracijų, o jų oponentai visu kuo bandė šias protesto akcijas sužlugdyti ir ėmė rengti kontrdemonstracijas.

Atėjus 1968 m. rudeniui, Šiaurės Airijos valdžia siekė neleisti rengti protesto akcijų Londonderio (Derio) mieste, tačiau tų metų spalio 5 d. politiniai aktyvistai nusprendė nepaisyti draudimo, bet susirinkę į eitynes buvo pasitikti policininkų lazdomis bei vandens patrankomis.

1969 m. sausį „Liaudies demokratija“ („People’s Democracy“) pasivadinusi organizacija pabandė surengti keturių dienų eiseną iš Belfasto į Derį, tačiau jos dalyviai visą kelią buvo užpuldinėjami.

Tvirtinta, kad policijos pareigūnai nedarė nieko, kad užtikrintų eisenos dalyvių saugumą, taip pat pranešta apie viename Derio katalikų rajone tomis dienomis vykusius „antikatalikiškus“ išpuolius.

Kariuomenė problemų neišsprendė

1969 m. balandžio 28 d. iš Šiaurės Airijos ministro pirmininko pareigų nusprendė pasitraukti Terence‘as Marne‘as O’Neillas (1914–1990).

Jis bandė vykdyti nuosaikią politiką, tačiau katalikai tvirtino jį darant pernelyg mažai, o protestantai – pernelyg pataikaujant katalikams.

Spėjama, kad tikroji šio politiko pasitraukimo priežastis buvo susijusi su sprogdinimais, sugadinusiais vandens ir elektros tiekimo įrangą.

Oficialiai dėl to buvo kaltinama Airių respublikonų armija, tačiau yra neabejojančių, kad tikrieji šių įvykių kaltininkai galėję priklausyti Alsterio savanorių pajėgoms ar kurioms nors kitoms protestantiškoms grupuotėms.

Įpusėjus 1969 m. rugpjūčiui (12–16 d.), Derį, Belfastą ir dar keletą kitų Šiaurės Airijos vietovių sukrėtė be galo rimtos, keletą dienų trukusius riaušės, per kurias žuvo aštuoni žmonės (šeši katalikai ir du protestantai), buvo sudeginta daugiau nei pusantro šimto pastatų.

Po šių neramumų beveik du tūkstančiai šeimų dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusprendė palikti savo namus, o Didžiosios Britanijos valdžia priėmė sprendimą įvesti į regioną kariuomenės pajėgas.

Tų pačių metų spalio–gruodžio mėnesiais nedidelio masto sprogimai supurtė Dubliną ir kelias kitas Airijos gyvenvietes.

Spėjama, kad už šių išpuolių galėjo slypėti Alsterio savanorių pajėgos.

Iš pradžių nemaža gyventojų dalis (įskaitant katalikus) sveikino britų armijos pasirodymą, tačiau visas viltis labai greitai vėl aptemdė smurtas.

1970 m. vasarą (liepos 3–5 d.) britų karių viename Belfasto rajone vykdytas reidas išvirto į riaušes ir ginkluotą susišaudymą (žuvo 4 civiliai), o 1971 m. kovą su Airių respublikonų armija siejami asmenys nušovė tris škotų kilmės britų armijoje tarnaujančius karius (etnolingvistiniu požiūriu škotai ir airiai yra giminės, nes priklauso tai pačiai gėlų kalbų grupei).

1971 m. gegužės 25 d. Airių respublikonų armijai priklausę asmenys sviedė bombą į britų karių bazę, buvo užmuštas seržantas Michaelas Willettsas (1943–1971) ir sužeisti dar keli asmenys, o tų pačių metų rugpjūčio 9–10 d. Didžiosios Britanijos armija visoje Šiaurės Airijoje pradėjo didelio masto reidų akciją ir suėmė beveik du tūkstančius asmenų (dėl to vėl kilo mirtimis pasibaigusių neramumų).