Kodėl net mirties akivaizdoje rusai neskuba protestuoti?

Laiką aplenkusios mintys

Pagrindine totalitarinės mąstysenos studija laikomoje knygoje H.Arendt meistriškai parodė, kaip totalitarinių idėjų paskatinti judėjimai, jų šalininkai ir metodai subjaurojo XX amžių. Daugiau nei prieš pusę amžiaus pasirodžiusi knyga kalba ir apie šiandieną. H.Arendt įžvalgos padeda geriau suprasti, kas pasaulyje vyksta šiandien, tad leidykla „Tyto alba“ perleido filosofo Arvydo Šliogerio į lietuvių kalbą išverstas „Totalitarizmo ištakas“.

Vokiečių ir amerikiečių politologė, filosofė H.Arendt šią knygą pradėjo rašyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau šis negrįžtamai sujaukė pasaulio tvarką, tad jau kitokia knyga pasirodė 1951 m. Daug ką viena ryškiausių praėjusio amžiaus intelektualių išgyveno ir patyrė pati. Būdama 22-ejų Heidelbergo universitete ji gavo daktaro laipsnį, 1933 m. nuo nacių persekiojimo pabėgo į Prancūziją, o 1941 m. – į JAV. Tad nenuostabu, kad, išgyvenusi Holokaustą, mokslininkė savo veiklą skyrė totalitarinių režimų tyrinėjimui.

H.Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“ sutelkia dėmesį į Vokietijos nacizmą ir Rusijos stalinizmą, pristato juos kaip dvi to paties medalio puses, o ne atskiras dešiniųjų ir kairiųjų filosofijas.

Karui pasibaigus, H.Arendt bijojo dėl ateities, tad didžioji dalis „Totalitarizmo ištakų“ iš tikrųjų sutelkta į praeities tyrinėjimus. Pateikdama šiurpias sąlygas, lėmusias nacizmo ir stalinizmo atsiradimą ir suklestėjimą, autorė įspėja apie laisvės trapumą, kurį šiandien ir stebime savo akimis.

Siaubo ir vienatvės sankirta

Iš esmės „Totalitarizmo ištakos“ paaiškina ir daugelį šiandienėje Rusijoje vykstančių dalykų. Pvz., kodėl net paskelbus mobilizaciją, dešimtys tūkstančių rusų vyrų, pritariant šeimos nariams, nuolankiai eina į komisariatus, užuot susibūrę į masinius protestus.

H.Arendt pribloškė daugybės žmonių pasyvumas diktatūros akivaizdoje, plačiai paplitęs noras, net veržlumas, tikėti melu ir propaganda, tad atsakymų ji ieškojo žmogaus psichologijoje. Ypač gilinosi į siaubo ir vienatvės sankirtą.

Naikindamas pilietines institucijas totalitarinis režimas atitolina žmones vienus nuo kito ir neleidžia dalytis idėjomis.

Pasaulyje, kuriame visi tariamai susiję, vienatvė ir izoliacija slopina aktyvumą, optimizmą ir norą dalyvauti viešame gyvenime.

Aptraukdamas viešąją sferą propaganda, režimas priverčia žmones bijoti kalbėtis. Izoliavus žmones, neįmanoma tampa ir politika plačiąja prasme.

Pasak H.Arendt, izoliacija – teroro pradžia, derlingiausia jo žemė ir visada jo rezultatas. Aptraukdamas viešąją sferą propaganda, režimas priverčia žmones bijoti kalbėtis. Izoliavus žmones, tampa neįmanoma ir politika plačiąja prasme. Kai žmogus jaučiasi atskirtas, pasipriešinimas neįmanomas. Tad net šiandien, interneto ir socialinių tinklų amžiuje, pasirodo, žmones galima paversti pilka ir lengvai manipuliuojama minia.

Abejonės sėkla

H.Arendt „Totalitarizmo ištakose“ įspėja ir apie didžiulį dezinformacijos ir manipuliavimo faktais pavojų. Atrodytų nesuprantama XXI a., bet Rusijos kare prieš Ukrainą dezinformacija pasiekė sunkiai suvokiamą lygį.

H.Arendt pastebi, kad baisiausia, kai žmogus nebesugeba atskirti tiesos nuo melo. Su tokiais žmonėmis, pasak jos, galima daryti ką tik nori. Tai pragariškas planas klaidinti V.Putino liaudį. Tarkime, daugybė rusiškų vaizdo įrašų, paskelbtų kaip propagandistų melagingų faktų patikrinimai, iš tiesų yra klastotės.

Kaip pastebi H.Arendt, tokios dezinformacijos efektyvumo priežastis ta, kad neprivalu pagrįsti skelbiamos informacija tikrumo. Užtenka sukelti dvejonės jausmą.

Pasak H.Arendt, faktai ir įvykiai labai pažeidžiami. Kad jais galima be jokios graužaties manipuliuoti, liudija ir tai, jog Rusijoje net įstatymais uždrausta Ukrainos užpuolimą vadinti karu.

H.Arendt pastebi, kad tiesa kovoje su politine galia yra itin pažeidžiama. Žmonės gali būti ištrinami iš istorinių knygų. Kalba gali keistis, nes reikšmė yra lanksti. Akivaizdūs melai, apie kuriuos rašo H.Arendt, gali būti tokie dažni, kad tampa banalūs. Kai prisitaikančioji dauguma jau yra išmokusi šią pamoką, o individualistai – pašalinti, naujasis „aukso amžius“ gali prasidėti ir tęstis labai ilgai, nes tai ir yra totalitarinių režimų esmė – pavergti protą ir sukurti visiškai paklusnias marionetes.

Blogio banalumas

H.Arendt priklauso ir garsioji frazė „blogio banalumas“. Pirmiausia šią sąvoką ji pasitelkė norėdama apibūdinti šiurpą keliantį SS pareigūno Adolfo Eichmano mentalitetą.

Teisiamas už karo nusikaltimus jis gynėsi esą tebuvęs mažas sraigtelis didžiuliame mechanizme – tiesiog pareigingas ir atsakingas karys, turėjęs uoliai vykdyti užduotis. Šis argumentas buvo dažnai pasitelkiamas teisiant Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlius – gynyba dažnai teigdavo, kad teisiamas asmuo nėra atsakingas už padarytus nusikaltimus, nes neturėjo pasirinkimo, tik vykdė įsakymus.

H.Arendt sukrėtė kontrastas – žmogaus, kuris save pristato tik kaip mažą biurokratijos sraigtelį, ir nusikaltimų masto. Ji prieina išvadą, kad toks paklusnumo, patiklumo ir cinizmo mišinys – vienas ryškiausių totalitarinių judėjimų bruožų.

Atgimstantys vėžiai

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą amerikiečių žurnalistė ir istorikė Anne Applebaum, rašydama apie „Totalitarizmo ištakas“, atkreipė dėmesį, kad tai, kas vyksta dabar, yra atgyjantys praeities vėžiai.

1951 m., kai pasirodė „Totalitarizmo ištakos“, pratarmėje H.Arendt, nuogąstaudama, kad tai, kas įvyko, gali pasikartoti, metus po Antrojo pasaulinio karo apibūdino kaip didžiulio nerimo erą. Laiką, kai ateitis nenuspėjama, o žmonės kaip niekada priklausomi nuo politinių jėgų, kuriomis nebeįmanoma pasitikėti.

Kinijos, Rusijos, Irano, Baltarusijos ir Kubos lyderiai dažnai dirba kartu, remdamiesi kleptokratiškais ištekliais tokiu lygiu, kokio Hitleris ar Stalinas negalėjo įsivaizduoti.

Šiandien H.Arendt nerimas dar stipresnis. Kaip pastebi A.Applebaum, nelygybė išaugo eksponentiškai, tarptautinė integracija silpnėja, mažėjantis gimstamumas ir imigracijos banga iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos sukėlė pasipiktinimo kupiną nostalgijos ir ksenofobijos iškilimą.

Pasaulio autokratijos sukaupė pakankamai turto ir įtakos, kad galėtų mesti iššūkį liberalioms demokratijoms tiek ideologiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Kinijos, Rusijos, Irano, Baltarusijos ir Kubos lyderiai dažnai dirba kartu, palaiko vienas kitą, remdamiesi kleptokratiškais ištekliais – pinigais, nuosavybe, verslo įtaka – tokiu lygiu, kokio Hitleris ar Stalinas negalėjo įsivaizduoti. Rusija nepakluso pokario Europos tvarkai, įsiverždama į Ukrainą.

H.Arendt „Totalitarizmo ištakose“ nepateikia nurodymų ar instrukcijų, kaip viską sutvarkyti. „Totalitarizmo ištakų“ įvade ji pripažįsta, kad knygą rašė galvoje turėdama ir beatodairišką optimizmą, ir beatodairišką neviltį. Kad tamsiais laikais negalima pasiduoti nė vienam iš jų.