Rusija neatsiprašys Ukrainos už baisų ketvirtojo dešimtmečio badą

Lenkijos naujienų agentūra PAP vakar pranešė, jog Rusijos ambasadorius Ukrainoje Viktoras Černomyrdinas pareiškė, kad Rusija, nors ir būdama SSRS teisių bei pareigų perėmėja, neketina atsiprašyti Ukrainos už 1932-1933 metais šioje šalyje dirbtinai sukeltą badą. Istorikų ir kitų specialistų duomenimis, per Kremliaus vykdytą “kovą su buožėmis” žuvo nuo 4 iki 12 milijonų žmonių.

Ambasadorius piktinosi

Buvęs premjeras, o dabar ambasadorius V.Černomyrdinas, anot PAP, netgi labai pasipiktino, kai buvo paklaustas, ar Kremlius nežada apgailestauti dėl sąmoningai sukelto bado. ”Neturim už ką atsiprašyti, ir apskritai kodėl šis klausimas adresuojamas Rusijai? Už tai, kad Rusija perėmė SSRS įsipareigojimus, jai reikia žemai nusilenkti”, - sakė V.Černomyrdinas per spaudos konferenciją, primindamas žurnalistams Rusijos įsipareigojimus, susijusius su Sovietų Sąjungos skolomis. Pasak ambasadoriaus, nuo bado kentėjo visi SSRS gyventojai, o ne tik ukrainiečiai.

Šiais metais Ukrainoje pažymimos tragedijos, dar žinomos Didžiojo bado vardu, 70-osios metinės. V.Černomyrdinas didele dalimi teisus, teigdamas, kad badavo visi Sovietų Sąjungos gyventojai.

Baisi rykštė persekiojo Rusiją Pilietinio karo metais ir po jo. Su badmečiu teko susidurti vos ne visiems SSRS, įkurtos 1922 metais, regionams. Bet Ukrainos tragedija pagal mastą buvo su niekuo nepalyginama.

Tada Kremlius nusprendė likviduoti aktyvesnius Ukrainos valstiečius - vadinamuosius buožes. Valdžia tokias šeimas palikdavo ir be grūdų sėklai, ir be maisto produktų atsargų apskritai. Žiemą prasidėdavo siaubingas badas.

Tikras genocidas

Kremliui labai nepatiko, kad gegužę Ukrainos parlamentas priėmė specialų dokumentą, kuriame 1932-1933 metų tragiškus įvykius pavadino ukrainiečių tautos genocido aktu.

Specialiame pareiškime buvo pažymėta, jog pirmą kartą žmonijos istorijoje valstybė panaudojo maisto produktų konfiskavimą kaip masinio naikinimo ginklą prieš savo žmones, siekdama tam tikrų politinių tikslų. Pasak deputatų, 1932-1933 metais buvo siekiama palaužti ukrainiečių dvasią, sunaikinti tautos elitą, likviduoti valstietiją kaip šalies ekonominės nepriklausomybės elementą.

Vicepremjeras Dmitrijus Tabačnikas tuomet pareiškė, jog Ukraina sieks, kad Jungtinės Tautos pripažintų, jog Didysis badas buvo genocido aktas.

“Turime išaiškinti pasauliui, jog dirbtinai sukeltas badas SSRS laikais buvo ukrainietiškas holokaustas. Tai buvo sąmoningas ukrainiečių tautos naikinimas. Šie įvykiai atsiliepė mūsų vėlesnei istorijai, paliko žymę tautos sąmonėje”, - pabrėžė D.Tabačnikas.

Istorikai ir kiti specialistai nesutaria, kiek per Didįjį badą mirė žmonių. Vieni mano, kad aukų galėjo būti 4 milijonai, kiti įsitikinę, jog ukrainiečių žuvo tris kartus daugiau.

Šiais metais Ukrainos valstybinė televizija pirmą kartą pripažino, kad ištuštėjusiuose kaimuose dažnai buvo įkurdinami atvykėliai iš Rusijos.

Atgailauti įprasta

Pasaulinėje praktikoje priimta, kad vienos valstybės arba tautos atstovai atsiprašytų kitos, kurią vienaip ar kitaip nuskriaudė.

Pradžią padarė Vokietijos vadovai, kai atsiprašė žydų tautos, kurią Vokietijoje šeimininkavę naciai Antrojo pasaulinio karo metais naikino kaip įmanydami. Prašydami atleidimo, vokiečių tautos atstovai nesigėdijo net atsiklaupti. Žydams toks nuoširdumas padarė didelį įspūdį.

Vokiečių pavyzdžiu pasekė Lietuvos vadovai, bet jų gestai Izraelyje mūsų šalyje buvo įvertinti prieštaringai. Kai kas tebemano, kad abi tautos - žydai ir lietuviai - turi atsiprašyti viena kitos.

Japonijos vyriausybė prieš kelerius metus oficialiai paprašė, kad japonams atleistų korėjiečiai, Antrojo pasaulinio karo metais patyrę daug skriaudų. Korėją okupavę japonų kariškiai šiame pusiasalyje elgėsi be ceremonijų.

Tūkstančius vyrų jie panaudojo kaip bandomuosius triušius savo siaubingiems medicinos “eksperimentams”. Budeliai baltais chalatais iš anksto žinojo, kad tie korėjiečiai pasmerkti neišvengiamai mirčiai.

Dešimtis tūkstančius jaunų Korėjos moterų japonų kariškiai buvo pagrobę. Dalis jų turėjo “aptarnauti” japonų karius okupuotoje tėvynėje, kita dalis atsidūrė Japonijoje.

Melavo visi

Buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pelnė didelį autoritetą Lenkijoje, kai liepė paskelbti visus dokumentus, liudijančius, kad būtent NKVD Katynėje sunaikino tūkstančius lenkų karininkų, patekusių į sovietų nelaisvę Antrojo pasaulinio karo metais.

B.Jelcinas kartu išreiškė apgailestavimą dėl šios piktadarybės. Apžvalgininkai tokį gestą įvertino kaip atsiprašymą.

Kai Adolfas Hitleris 1939-ųjų rugsėjo pradžioje atakavo Lenkiją iš vakarų, sovietų diktatorius Josifas Stalinas po maždaug dviejų savaičių liepė agresijos auką pulti iš rytų. Taip į NKVD rankas pateko maždaug 15 tūkstančių Lenkijos karininkų.

Ištisus dešimtmečius Sovietų Sąjungos vadovai - pradedant J.Stalinu ir baigiant Michailu Gorbačiovu - tikino, kad jie nieko nežino, kur dingo tie lenkų karininkai. Tačiau po SSRS žlugimo paaiškėjo, kad visi jie begėdiškai melavo, nes po ranka turėjo segtuvą, kuriame buvo visi dokumentai, susiję su Katynės tragedija.

Kremliuje pasikeitus šeimininkui, kaip atrodo, įsivyravo nuostata, jog po nemalonius istorijos puslapius knaisiotis neverta.