Kad urbanizacija visada skatina gerovę – tik mitas?

Kalbant apie miestus ir urbanizaciją, paprastai manoma, kad kuo didesnis, tuo geriau. Tačiau pastaruoju metu pasirodė keletas tyrimų, kurie leidžia teigti, kad, nors industrializuotos valstybės galbūt ir turėjo naudos iš didesnių miestų, to negalima pasakyti apie sparčios urbanizacijos zonas besivystančio pasaulio šalyse. Gali būti, kad tose pasaulio dalyse urbanizacija išties yra per intensyvi ir per greita.

Neseniai Londono ekonomikos mokyklos mokslininkai atliko keletą tyrimų, kuriais siekta atidžiau pažvelgti į sąsają tarp miestų dydžio ir šalies ekonominės raidos. Pernai paskelbtame pradiniame tyrime nagrinėjamas ryšys tarp ekonominio vystymosi, vertinamo BVP vienam gyventojui rodikliu, ir vidutinio metropolinės zonos dydžio 114 pasaulio šalių 1960–2010 m. Siekiant užtikrinti išvadų patikimumą, tyrime atsižvelgiama į tokius kintamuosius kaip šalies gyventojų skaičius, sausumos plotas, išsilavinimo lygis, ekonomikos atvirumas ir kiti veiksniai.

Nustatyta, kad 100 000 gyventojų prieaugis dideliuose miestuose išsivysčiusių šalių ekonomikos augimą vidutiniškai per penkerių metų laikotarpį papildomai paskatina 0,7 proc.

Per pastaruosius 50 metų miestų ar metropolinių zonų dydis smarkiai išaugo. Miestai besivystančio pasaulio šalyse auga daug sparčiau nei labiau išsivysčiusiose šalyse. 1960–2010 m. vidutinis miestas dideles pajamas gaunančiose šalyse išaugo nuosaikiai – nuo 500 000 iki 650 000 gyventojų, o vidutinio miesto dydis besivystančiame pasaulyje išaugo kone keturis kartus – nuo 220 000 iki 845 000 gyventojų. 1960 m. 12 iš 20 šalių, kurių vidutinis miestų dydis yra didžiausias, buvo dideles pajamas gaunančios šalys; 2010 m. 14 iš 20 tokių šalių buvo besivystančio pasaulio šalys.Istoriškai manyta, kad urbanizacija neišvengiamai skatina ekonominę plėtrą ir ekonomikos augimą, tačiau šiuo tyrimu nustatyta, kad ryšys nėra toks paprastas. Ir nors išsivysčiusioms valstybėms didesni miestai atneša naudos, to negalima pasakyti apie besivystančias šalis. Nustatyta, kad 100 000 gyventojų prieaugis dideliuose miestuose išsivysčiusių šalių ekonomikos augimą vidutiniškai per penkerių metų laikotarpį papildomai paskatina 0,7 proc. O besivystančiose šalyse 100 000 gyventojų prieaugis dideliuose miestuose vidutiniškai lemia ekonomikos augimo sulėtėjimą 2,3 proc. per penkerių metų laikotarpį.

Naujausiame tyrime Londono ekonomikos mokyklos mokslininkai nustatė, kad besivystančios šalys daugiau naudos gauna iš mažesnių ir vidutinio dydžio miestų plėtros. Šiose šalyse didžiausia ekonominė nauda fiksuojama, jei didesnė jų miestų gyventojų dalis gyvena iki 500 000 gyventojų turinčiuose miestuose. Paprastai didesni miestai ekonomiškai yra naudingesni didesnėse šalyse. Tyrimo duomenimis, metropolinė zona, kurioje gyvena daugiau kaip 10 mln. gyventojų, atneša ekonominės naudos visos šalies mastu tik jei bendras šalies miestų gyventojų skaičius yra 28,5 mln. ar daugiau. Tai atrodo pagrįsta – labiau tikėtina, kad didesnėse ir labiau išsivysčiusiose šalyse kursis žinių sektoriai, kuriems reikalinga miesto aglomeracijų ekonominė aplinka.

Anot R. Floridos, yra keletas priežasčių, kodėl megamiestai dažnai nepaskatina didesnio augimo tose pasaulio dalyse, kuriose vyksta sparti urbanizacija. Pirma, šiandien sparčiausia urbanizacija fiksuojama daugiausiai skurdžiausiose ir mažiausiai išsivysčiusiose šalyse, o prieš šimtą metų sparčiausia urbanizacija vyko turtingiausiose ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Dėl pastarojo proceso susiformavo nepagrįstas lūkestis, kad urbanizacija visada yra susijusi su gerove. Be to, šiandien urbanizaciją dažniausiai skatina masinė migracija žmonių, kurie bėga nuo karų, pilietinių konfliktų ar gaivalinių nelaimių, o ne dėl grynai ekonominių veiksnių kaip antai darbo jėgos paklausa.

Tyrimo duomenimis, metropolinė zona, kurioje gyvena daugiau kaip 10 mln. gyventojų, atneša ekonominės naudos visos šalies mastu tik jei bendras šalies miestų gyventojų skaičius yra 28,5 mln. ar daugiau.

Taip pat pažymėtina, kad dėl globalizacijos nutrūko istorinis ryšys tarp miestų, vietos žemės ūkio ir vietos pramonės, o būtent tai praeityje lėmė darnesnį miestų ekonominį vystymąsi. Šiandienos globalizuotoje ekonomikoje žaliavos, kurios į miestus buvo tiekiamos iš jų apylinkių, dabar gali būti nebrangiai importuojamos iš kitų pasaulių dalių. Dėl to sąsaja tarp didelių miestų ir ekonomikos augimo nebėra tokia akivaizdi ir atitinkamai randasi nauja tendencija – urbanizacija be ekonomikos augimo.

Tačiau urbanizacija ir toliau išlieka gyvybiškai svarbi besivystančioms šalims, o miestai tebėra pagrindiniai jų ekonomikos augimo ramsčiai. Analizuojant pasaulio miestų ir produktyvumo santykį akivaizdu, kad besivystančio pasaulio miestuose šis rodiklis yra daug didesnis nei išsivysčiusiose šalyse. Kitaip tariant, augantys miestai santykinai yra daug našesni nei aplinkinės teritorijos.

Žinoma, besivystančioms šalims reikia miestų, tačiau ne megamiestų. Anot R. Floridos, šis tyrimas verčia suabejoti viena iš kertinių ekonominės ir urbanistinės teorijos prielaidų, kad kuo miestai didesni, tuo geriau. Nors paprastai tai pasakytina apie labiau išsivysčiusias šalis, kuriose novatoriškai žinių ekonomikai yra naudingas didelis gyventojų tankumas ir koncentracija, to negalima pasakyti apie besivystančias sparčios urbanizacijos šalis, kuriose prie ekonomikos augimo labiau prisideda mažesni ir vidutinio dydžio miestai.

Šis tyrimas dar kartą verčia prisiminti tą faktą, kad nėra vieno visiems tinkamo urbanistinės ir ekonominės plėtros modelio.