Teritorinės pretenzijos ir imperinės ambicijos kiršina kaimynines tautas

Pasienio konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos dėl Tuzlos salos, esančios Azovo jūroje, tapo dar vienu įrodymu, kad ginčas dėl teritorijų gali smarkiai apkartinti kaimyninių tautų santykius.

Po to, kai tarp Rusijos ir Lietuvos įsigaliojo sutartis dėl sienų, atrodytų, kad dviejų šalių santykių neturėtų temdyti jokie debesys. Bet iš Rytų kaimynės politinio elito atstovų lūpų retsykiais pasigirsta neslepiamų užuominų, kad, pavyzdžiui, Klaipėdos kraštas Lietuvai nepriklauso. Tokios teritorinės pretenzijos kaimyninėje šalyje dažniausiai reiškiamos artėjant parlamento arba prezidento rinkimams, kai kandidatai nori pademonstruoti esą tikri patriotai.

Įtakinga grupė

Kadenciją baigiančioje Rusijos Valstybės Dūmoje susiformavo įtakinga deputatų grupė, kurios nariai vis dar mano, kad Klaipėdos kraštą Lietuva valdo neteisėtai.

Savo poziciją šie politikai grindžia tuo, kad Lietuva, 1991-aisiais atgavusi nepriklausomybę, pratęsė valstybingumą būtent prieškario Lietuvos (iki 1940 metų birželio), bet tada Klaipėdos kraštą valdė ne ji, o Vokietija. Šis kraštas 1945 metais buvo prijungtas jau prie Lietuvos SSR, kurios egzistavimą 1990 metų kovo 11-ąją nutraukė Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas.

Remiantis tokiais išvedžiojimais, net iš aukštų tribūnų sklinda raginimų revizuoti istoriją, nepaisant to, kad Europos valstybės, 1975 metais pasirašiusios Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą, jame deklaravo, jog visos Senojo žemyno valstybių sienos - neliečiamos.

Prireikė didelio pasiryžimo

Lietuvos ir Rusijos sienos sutartis įsigaliojo tik po ilgo vilkinimo, kurio griebėsi Valstybės Dūma. Kaip žinoma, šį dokumentą dar 1997 metų spalį pasirašė tuometiniai prezidentai - Borisas Jelcinas ir Algirdas Brazauskas, Lietuvos vadovui su vizitu viešint Maskvoje.

Vizito išvakarėse dauguma Valstybės Dūmos deputatų (299 iš 450) pasirašė peticiją, kurioje Kremliaus šeimininkas buvo primygtinai raginamas sienos sutarties nepasirašyti, nes ji esą žalinga Rusijai. Motyvai - dokumento projekte esą apeitas klausimas dėl Klaipėdos krašto, galimi sunkumai vykstant į Kaliningrado sritį ir t.t.

B.Jelcinui prireikė didelio pasiryžimo, kad jis vis dėlto pasirašytų sienos sutartį. Tada nacionalistiškai nusiteikusi dauguma pasirinko sutarties blokavimo taktiką. Prireikė penkerių metų, kad dokumentas įsigaliotų.

Vienintelė šalis

Kodėl taip atsitiko, kad Maskva ilgai nežengė žingsnio, nors Vilnius seniai tą buvo padaręs? Vieni politologai mano, kad Rusijos politinis elitas, vilkindamas dokumento įsigaliojimą, tokiu būdu mėgino Lietuvai užkirsti kelią į Europos Sąjungą (ES) ir NATO. Pagal ankstesnius kriterijus kandidatės neturėjo į Vakarų ekonomines ir gynybines struktūras “atsinešti” teritorinių problemų. Bet kai Vakaruose buvo aiškiai pasakyta, kad iš savo pusės Lietuva padarė viską, todėl savo žingsnį turi žengti Rusija; priešingu atveju nukentės kaip tik jos interesai.

Štai tada prezidentas Vladimiras Putinas paragino Valstybės Dūmos deputatus sienų sutartį ratifikuoti. Parlamentarai į “prašymą” atsižvelgė.

Lietuva - vienintelė pokomunistinė šalis, su kuria įsigaliojo sienos sutartis su Rusija. Latvija ir Estija dar laukia savo eilės.

Tuo tarpu Ukraina net į tokią eilę nepateko. Dar daugiau, antroji pagal didumą slavų šalis dabar susidūrė su teritorinėmis pretenzijomis - jai atvirai sakoma, kad Tuzla - Rusijos dalis.

Stebi su nerimu

Įdomi nuomonė šiuo klausimu nuskambėjo per radijo stotį “Vokiečių banga”. “Dauguma analitikų mano, kad Ukraina gavo gerą pamoką, nes paaiškėjo, kad tarptautinė bendruomenė šią slavų šalį nepajėgia apginti nuo Rusijos savivaliavimo kilusiame teritoriniame konflikte. Todėl Kijeve manoma, kad reikia gintis patiems. Ukrainos parlamento pramonės klausimų komiteto pirmininkas Jurijus Jenachurovas įsitikinęs, kad Ukrainai reikia pakoreguoti savo gynybos politiką. Ukraina nėra visiškai nusigyvenusi, ji vėl galėtų turėti nedidelį atominį karinį arsenalą, kuris tramdytų “nelabai meilius” kaimynus, sakė komiteto pirmininkas”.

Ukraina anksčiau savo noru atsisakė turėto atominio potencialo. Šios šalies saugumo garantėmis tada tapo didžiosios valstybės, įskaitant ir Rusiją.

JAV laikraštis “Wall Street Journal” konstatavo, kad situaciją Azovo jūros Kerčės sąsiauryje “su nerimu stebi ir kitos posovietinės valstybės, su kuriomis Rusija atsisakė pasirašyti arba dar neratifikavo sudarytų sutarčių, klausimą dėl sienų demarkavimo palikdama atvirą, kad Maskva turėtų potencialią ir gundančią galimybę šokdinti kaimynes pagal savo dūdelę, sudarydama situacijas, panašias į tą, kuri susiformavo dėl Tuzlos”.

Anot “Wall Street Journal”, “teritorinės Maskvos pretenzijos neatsiejamos nuo imperinių ambicijų, kurios irgi supriešina posovietinės erdvės tautas”.

Grėsmingas A.Čiubaiso pareiškimas

Savaitraštis “Echo planety” pažymi, kad “kiekvieną kartą, kai Rusijoje artėja rinkimai, politikai nesidrovi skleisti imperines idėjas”. Pasak savaitraščio, tai itin išryškėjo iš dešiniųjų lyderio - Anatolijaus Čiubaiso pareiškimo per vieną Rusijos televizijos kanalų. Šis pareiškimas net pačioje Rusijoje buvo įvertintas labai kritiškai, nes buvo itin ciniškas. Ieškodamas patrauklios nacionalinės idėjos, A.Čiubaisas pasiūlė atkurti caro laikų Rusijos imperiją, bet kitu, liberaliu pagrindu - su visa Rusijos kapitalo galia brautis į nepriklausomas posovietinės erdvės šalis, jose superkant viską, kas tik įmanoma.

Reikia pasakyti, kad Rusijos verslas iš tikrųjų labai sėkmingai skverbiasi į buvusias posovietines respublikas, ir tai normalus reiškinys, teigia “Echo planety”, pridurdamas, jog šio proceso ideologizavimas kvepia politine provokacija.

Priekaištai dėl atlapaširdiškumo

Savaitraštis mano, kad dešiniųjų lyderis pernelyg atvirai ir įžūliai propaguoja Rusijos siekius; toks atlapaširdiškumas gali pakenkti jos santykiams su kaimynėmis.

Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma A.Čiubaiso pareiškimą įvertino kaip “troškimą iš naujo sulipdyti istorijos sudaužytą imperiją”.

Kai kas gali pasakyti: na, ar mažai ko prikalba Rusijos politikai, įskaitant ir A.Čiubaisą? Bet šis veikėjas nėra iš tų vadinamojo antrojo ešelono veikėjų, kurių mintims niekas neteikia didelio dėmesio.

B.Jelcinas, duodamas interviu savaitraščiui “Moskovskije novosti”, paskelbė A.Čiubaisą savo numylėtiniu, pranašavo jam gražią ateitį - netgi prezidento postą, suprantama, kai baigsis Vladimiro Putino era.

Ar “liberalios imperijos” idėja nėra būsimosios prezidento rinkimų programos pagrindas, klausia “Echo planety”, pažymėdamas, jog imperinės ambicijos gali sukliudyti Rusijos ir ES dialogui, kuris Maskvai labai reikalingas.

ES rūpestis

Aišku, ES yra maloniau į savo gretas priimti tas šalis, kurios neturi problemų dėl sienų. Bet ne viskas priklauso nuo kandidačių gerų norų. Todėl šio mėnesio pradžioje Romoje vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime su Rusijos prezidentu ES lyderiai reikalavo, kad Rusija pasirašytų sienos sutartis ir su Latvija bei Estija, kaip tai padarė anksčiau su Lietuva. ES atstovai nurodė, jog Rusijai pačiai būtų svarbu pasirašyti tokius dokumentus, ir vien dėl to, kad būtų galima sugriežtinti kovą su organizuotu nusikalstamumu ir glaudžiau bendradarbiauti pasienio priežiūros srityje.

Bet iš Rusijos lyderio ES vadovai aiškaus atsakymo neišgirdo.