Kai kurie pasaulio galingieji ne tik patys aktyviai sportuoja, bet ir garsėja kaip aršūs aistruoliai  

Valstybių ir vyriausybių vadovai, nors būdami nepaprastai užimti, vis dėlto suranda laiko sportui. Didžioji jų dalis tiesiog dievina tenisą. Ši sporto šaka tapo beveik neatskiriama elito gyvenimo dalimi.

Tie, kuriems amžius jau trukdo aktyviai sportuoti, tapo fanais, turinčiais savo mėgstamus sportininkus ir komandas.  

Lakūnas ir lengvaatlečiai  

Visų trijų atkurtosios Lietuvos prezidentų gyvenimas tiesiogiai susijęs su sportu. Valdas Adamkus prieškariu buvo žinomas lengvaatletis. Jis, daug dešimtmečių gyvenęs Jungtinėse Valstijose, kur krepšinis - labai populiarus, tampa itin aistringu sirgaliumi, kai žaidžia mūsų šalies rinktinė.

Rolandas Paksas - garsus lakūnas, dalyvavęs daugelyje tarptautinių varžybų. Jis ir dabar sėda prie šturvalo, tuo sudarydamas daug rūpesčių asmens sargybiniams, kurie pagal instrukcijas visada turėtų būti greta Prezidento. Visuomenei taip pat gerai žinoma, kad R.Paksas labai mėgsta tenisą.

Premjeras Algirdas Brazauskas jaunystėje taip pat aktyviai sportavo - stumdė rutulį. Jis taip pat žinomas kaip aistringas buriuotojas.  

Ž.Širakas šoko džiaugsmo šokį  

Sakoma, kad sporto karalienė - lengvoji atletika, o karalius - futbolas. Šiai sporto šakai ištikimai prisiekę ne tik šimtai milijonų aistruolių visame pasaulyje, bet ir dauguma valstybių bei vyriausybių vadovų. Nieko nuostabaus čia nėra: tiek emocijų, kiek jų būna futbolo aikštėje, gali sukelti nebent batalijos krepšinio aikštelėje.

Stadionuose savo emocijas nevengia demonstruoti net tik paprasti fanai, bet ir pasaulio galingieji. Paryžiaus radijo rusų redakcija pernai tvirtino, kad “pats aistringiausias sirgalius iš visų pasaulio lyderių - Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas”. Šis radijas teigė, kad prezidentas tiesiogiai stadione stebi beveik visas futbolo rungtynes, kuriose žaidžia nacionalinė rinktinė.

Prancūzijos prezidentas įvairių televizijų dėmesio centre atsidūrė 1998 metais, kai jo šalies rinktinė nugalėjo pasaulio čempionate. Ž.Širakas tuomet visai nesivaržydamas šoko džiaugsmo šokį ypatingai svarbiems asmenims skirtoje tribūnoje.

Aistringiausiu pripažintam gerbėjui rinktinės nariai padovanojo marškinėlius su 23-iuoju numeriu.  

Nenori atsilikti  

Nuo Ž.Širako nenori atsilikti ir Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis. Jis, metęs į šalį visus darbus, išskrido į Japoniją, kur pasaulio futbolo čempionato finale žaidė nacionalinė rinktinė. Radijo stotis “Vokiečių banga” pažymi, kad namuose kancleris “serga” tik už Dortmundo “Borusiją”.

Vokietijos lyderiai jau seniai yra didžiausi sporto karaliaus gerbėjai. Jie ne kartą atidėjo svarbius valstybinius reikalus, kad pasimėgautų vienuolikių rungtynėmis.

“Vokiečių banga” teigė, kad nacių vadovas Adolfas Hitleris net karo metais nepraleisdavo varžybų, kurios, jo manymu, buvo labai svarbios. Anot šios radijo stoties, diktatorius simpatizavo Gelzenkircheno komandai “Schalke”.  

Karalienė nesako, kam simpatizuoja  

Sporto žinovai sako, kad britams futbolas - antroji religija. Todėl ir karališkoji šeima negali būti abejinga sporto karaliui.

Britų radijo ir televizijos kompanija BBC savo specialioje laidoje, kurioje buvo mėginta išsiaiškinti, už kokius klubus “serga” žinomiausi šalies žmonės, pažymėjo, kad karalienė Elžbieta II, nuolat stadionuose stebinti futbolo varžybas, nesimpatizuoja nė vienai komandai, bent jau oficialiai. BBC teigė, kad taip ir turi būti, nes prieš monarchę visi valdiniai - lygūs.

Visos kitos britų įžymybės savo simpatijas gali reikšti laisvai. Štai, pavyzdžiui, premjeras Tonis Bleras neslepia, kad visada palaiko komandą “Newcastle”. Princo Čarlzo ir velionės princesės Dianos sūnus Viljamas simpatizuoja “Aston Villa”.

Kartu Didžiojoje Britanijoje niekam ne paslaptis, kad karališkosios šeimos nariai turi kai kurių klubų akcijų.  

Dziudo meistras 

Daugelį pastarųjų dešimtmečių Kremliaus šeimininkai buvo tokie ligoti, išsekę senukai, kad su sportu turėjo mažai ką bendra. Tiesa, kai kurie buvo aršūs sirgaliai. Pavyzdžiui, Leonidą Brežnevą labai žavėjo ledo ritulys, bene populiariausia sporto šaka Rusijoje ir dabar.

Dabartinis Kremliaus šeimininkas kaip diena nuo nakties skiriasi nuo sukriošusių, už parankių vedžiotų savo pirmtakų. Vladimiras Putinas - žinomas dziudo meistras.

Jis taip pat prityręs kalnų slidininkas. Užpernai per kelionę po Tolimuosius Rytus jo patarėjai tik per didelį vargą atkalbėjo prezidentą nuo sumanymo išmėginti kai kuriuos “kalniukus” Kamčiatkoje, nes tuomet oro sąlygos buvo labai pavojingos.

V.Putinas - taip pat aistringas futbolo fanas. Tačiau Maskvos savaitraštis “Soveršenno sekretno” pažymi, kad iki galo nėra žinoma, už kokią komandą Kremliaus šeimininkas “serga”.

Pasak savaitraščio, esama gandų, kad jis simpatizuoja ne “Dinamo” (nors turėtų taip elgtis pagal ankstesnę profesiją) ir ne Sankt Peterburgo “Zenitui” (šiame mieste prezidentas gimė), bet CSKA. Beje, šią komandą palaiko ir kitos Rusijos įžymybės - Maskvos meras Jurijus Lužkovas ir liberalios partijos “Jabloko” lyderis Grigorijus Javlinskis, po širdies smūgio beveik nesportuojantis.  

Aikštelėje sekasi geriau  

Skandalingasis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka garsėja dar ir tuo, kad jis ne tik aršus fanas, pirmiausiai ledo ritulio ir futbolo, bet ir pats neretai žaidžia. Kaip Baltarusijos ir Rusijos bendros valstybės kūrimo iniciatorius, jis, atrodo, mano, kad reikia lygiuotis į Kremliaus šeimininką, amžiumi šiek tiek vyresnį.

“Ledo ritulį ir futbolą mėgstu labiausiai”, - interviu televizijai NTV kartą sakė Baltarusijos prezidentas, paklaustas, kokios sporto šakos jam teikia daugiausiai malonumo.

Tačiau radijo stoties “Svoboda” baltarusių redakcija kartą ironizavo, jog “būtų gerai, jei Lukašenkai taip sektųsi valdyti valstybę, kaip jam sekasi ledo ritulio aikštelėje”. Bet savo ruožtu “Soveršenno sekretno” teigia, kad “žaisti prieš Baltarusijos prezidentą - tikra kančia; jis labai agresyvus ir kerštingas”.  

Žadėjo Kuveito ateitį  

Apie mažytės Kalmukijos prezidentą Kirsaną Iliumžinovą sklinda nemažai legendų. Sporto ir politikos pasaulyje jis - unikumas. Tai bene vienintelis atvejis pasaulyje, kai respublikos prezidentas tuo pačiu metu vadovauja ir tarptautinei sporto federacijai. K.Iliumžinovas - FIDE prezidentas.

Kai prieš penkerius metus jis iškėlė savo kandidatūrą į Kalmukijos prezidento postą, Maskvoje į tai buvo pažiūrėta su dideliu nerimu. Suabejota, ar tarptautinis šachmatų didmeistris sugebės vadovauti autonominei respublikai, ar “neprivirs košės” neramiame regione.

Rinkimų kampanijoje K.Iliumžinovas negailėjo nei pažadų, nei pinigų. Savo respublikai jis pranašavo Kuveito ateitį, žinoma, su sąlyga, jei bus išrinktas.

Ir jis tapo prezidentu. Per penkerius metus respublikos ūkio reikalai nė kiek nepagerėjo, bet K.Iliumžinovas, skirtingai nuo kitų analogiško rango lyderių, apdairiai nesivėlė į jokius konfliktus su Kremliumi. Pastarasis, kaip sakoma, neliko skolingas; jis pernai rudenį nesiėmė jokių priemonių (o tokių galimybių turėjo), kad užkirstų kelią K.Iliumžinovo perrinkimui dar vienai kadencijai.  

Karas netrukdo  

Emocijos dėl batalijų futbolo aikštėse verda ir Čečėnijoje, kur jau dešimt metų nesibaigia kruvinas karas. Ši nepriklausomybės nuo Rusijos siekianti Šiaurės Kaukazo respublika, kaip žinoma, turi savo komandą - “Tereką”.

Maskvos savaitraštis “Fakty i argumenty” neseniai ironizavo, kad už šią komandą “serga” du tokie mirtini priešai, kaip promaskvietiškos administracijos vadovas, realiausias kandidatas į prezidento postą Achmatas Kadyrovas ir vienas garsiausių karo vadų - Šamilis Basajevas, Maskvos didelėmis pastangomis įtrauktas į didžiausių pasaulio teroristų “juodąjį sąrašą”.

Įdomiausia tai, kad “Tereko”, kurio žaidėjai dažniausiai gyvena Rusijoje, garbės prezidentu dabar yra A.Kadyrovas. Prieš pastarąjį karą, kuris prasidėjo 1999 metų rudenį, šio klubo prezidentu buvo kaip tik Š.Basajevas, tarp kitko, vadovavęs dar ir Čečėnijos, tada pasivadinusios Ičkerija, futbolo federacijai.

Š.Basajevas anksčiau pats nuolat žaidė futbolą. Bet kai per mūšius neteko vienos kojos, jis rungtynėmis mėgaujasi tik per televizorių.