Tiek Vašingtonui, tiek Berlynui reikalingi geri tarpusavio santykiai

Vokietijos užsienio reikalų ministras Joška Fišeris lankėsi su pirmuoju po karo Irake vizitu JAV. Ši kelionė liudija, jog abiejose sostinėse suvokta, kad praėjusį rudenį kilę smarkūs prieštaravimai nenaudingi nei Jungtinėms Valstijoms, nei Vokietijai.

Trys frontai

Tai buvo antroji Vokietijos užsienio politikos žinybos vadovo viešnagė užjūryje per vienerius metus. Bet jei lapkritį, kai priešprieša tarp Vašingtono ir Berlyno buvo pasiekusi kulminaciją, J.Fišeris Amerikos sostinėje buvo beveik visiškai ignoruotas, tai dabar abi pusės aiškiai siekė, jeigu ir ne galutinai normalizuoti pašlijusius santykius, tai bent padėti jiems tvirtą pagrindą.

Todėl amerikiečiai suteikė svečiui galimybę, kaip pažymėjo “Vokiečių banga”, “veikti net trimis frontais”. J.Fišerį Baltuosiuose rūmuose priėmė viceprezidentas Dikas Čeinis ir prezidento patarėja nacionalinio saugumo klausimais Kondoliza Rais. Jis taip pat susitiko su kolega Kolinu Pauelu, parodžiusiu svečiui išskirtinį dėmesį - ministrą pakvietusiu į restoraną neoficialių pietų.

Irako krizės metu Vašingtono ir Berlyno politikai apsisvaidė užgauliais “komplimentais”, ir nemalonios nuosėdos dar išliko. Tikriausiai todėl su J.Fišeriu nesusitiko prezidentas Džordžas V.Bušas, Vokietijos oficialiuosiuose sluoksniuose ne kartą pavadintas karo kurstytoju.

Pažadėjo humanitarinę pagalbą

J.Fišeriui taip pat buvo suteikta galimybė savo poziciją išsamiai išdėstyti per vieną didžiausių teletinklų - CNN. Interviu šiam tinklui Vokietijos užsienio reikalų ministras vėl pakartojo savo šalies poziciją Irako klausimu. Tuo pat metu jis atsargiai flirtavo su Vašingtono politikais, kurie irgi elgėsi analogiškai: “Buvom skirtingų nuomonių. Bet kai nuaidėjo pirmasis šūvis, mūsų pozicija buvo tokia: Jungtinės Valstijos šį karą turi laimėti, bet su kuo mažesnėmis karių ir taikių gyventojų aukomis. Tuo tarpu dabar turim išvien siekti, kad Irake kuo greičiau įsivyrautų taika”.

Pokalbyje su K.Pauelu Vokietijos užsienio reikalų ministras detalizavo, ką jo šalis nusiteikusi konkrečiai padaryti: “Esame pasirengę suteikti Irakui humanitarinę pagalbą. Ir kai bus aišku, kaip vyks užimtos šalies atstatymo darbai, kokioms sąlygoms esant tai bus daroma, tuomet ir bus galima priimti konkrečius sprendimus”.

Būtinas JT mandatas

Tačiau svečias nežadėjo, kad jo šalies kariai vyks į Iraką. Dar prieš J.Fišerio kelionę į JAV Vokietijos federalinis kancleris Gerhardas Šrioderis vėl tarė “Ne” amerikiečių pageidavimui, kad vokiečių kontingentas dalyvautų stabilizavimo pajėgose Irake.

Bet kancleris iš esmės buvo pasirengęs pokalbiams apie tai, kaip galėtų būti stabilizuojama situacija koalicijos pajėgų užimtoje šalyje. Pasak G.Šrioderio, Vokietija tik tada svarstytų savo karių siuntimo į Iraką klausimą, jei to paprašytų teisėta Irako pereinamojo laikotarpio vyriausybė, kuri kol kas nesuformuota, ir misijai būtų suteiktas aiškus Jungtinių Tautų (JT) mandatas.

Tokiai pozicijai pritaria netgi tos Vokietijos parlamento partijos, kurios Irako krizės įkarštyje Berlyno poziciją kritikavo. Štai ką į “Vokiečių bangos” korespondento klausimą apie galimybę pasiųsti į Iraką Vokietijos (ir NATO apskritai) karius sakė opozicinės Krikščionių demokratų sąjungos / Krikščionių socialinės sąjungos (KDS / KSS) frakcijos Bundestage ekspertas Fridbertas Pfliugeris: “NATO gali pradėti veikti tik tuomet, kai gauna JT mandatą. Kaip tik tokios pozicijos laikosi KDS/KSS. Ir šią poziciją reiktų aktyviau propaguoti Jungtinėse Valstijose. Atrodo, kad mūsų užsienio reikalų ministras, būdamas Amerikoje, tą ir darė. O dabar nereiktų aiškintis, kas karo išvakarėse buvo teisus, o kas - ne, nes abi mūsų šalys vienodai suinteresuotos, kad Irake įsivyrautų taika ir ramybė”.

Paragino sudaryti aljansą

Amerikiečių ir europiečių suinteresuotumą, kad situacija Irake būtų kuo greičiau stabilizuota, Vašingtone pabrėžė ir J.Fišeris. Jis netgi paragino amerikiečius sudaryti aljansą siekiant taikos ir stabilumo. Į “Vokiečių bangos” klausimą, koks tokiame aljanse galėtų būti Berlyno vaidmuo, Vokietijos ir JAV santykių koordinatorius Karstenas Foigtas sakė: “Nors vokiečiai labai kritikavo karą Irake, jie dabar suinteresuoti, kad šioje šalyje įsiviešpatautų demokratija ir būtų gerbiamos žmogaus teisės. Vokietijos vyriausybė teiks Irakui humanitarinę pagalbą. Dėl vokiečių karių siuntimo į šią šalį manau, kad Berlynas tam neturi išteklių, nes vokiečių kariškiai dalyvauja jau keliose tarptautinėse taikos palaikymo operacijose”.

Vien į Afganistaną Vokietija pasiuntė 5 tūkstančius savo karių, kurie neramioje Azijos šalyje vaidina bene svarbiausią vaidmenį.

Amerikai reikia sąjungininkių

“Vokiečių banga” specialioje laidoje, skirtoje J.Fišerio vizitui Vašingtone, pažymėjo, kad “Jungtinės Valstijos pradeda suprasti, jog joms dabar itin reikia sąjungininkių”.

Anksčiau amerikiečiai prašydavo vokiečių, prancūzų ir britų pagalbos, kai Jungtinėms Valstijoms reikdavo lėšų tarptautinėms operacijoms. Dabar JAV karinės išlaidos Irake sparčiai didėja. Gal ir dabar amerikiečiams reikia tik pinigų? Štai ką į tokį klausimą atsakė K.Foigtas: “Atrodo, kad šiuo atveju ne pinigai svarbiausia. Amerikiečiai karą laimėjo labai greitai, bet taikos Irake įvesti nepajėgia. Tam prireiks laiko ir daug pinigų. Amerikiečiai suprato, kad jų ištekliai - ne beribiai, o padėties Irake stabilizavimui reikės daug kareivių, kurie ten tarnautų ilgai. Taigi Jungtinėms Valstijoms reikia sąjungininkių, netgi tokių, kurios karą smarkiai kritikavo”.

Būgštavimai uvo nepagrįsti

J.Fišerio vizito išvakarėse Vokietijos visuomenei labiausiai rūpėjo vienas klausimas: ar už santykių tarp Vašingtono ir Berlyno normalizavimą nereikės sumokėti pernelyg brangiai - siųsti į Iraką vokiečių karius?

Vokietijos pozicija šiuo klausimu išliko nepakitusi, o Vašingtonas nesigriebė spaudimo, kad Berlynas nusileistų.

J.Fišerio vizitas užjūryje pagal laiką sutapo su apskritai pasikeitusiu Vašingtono požiūriu į valstybes, aštriai kritikavusias karą Irake. Tarp tokių šalių - Vokietija ir Prancūzija, šių metų pradžioje sudariusios jau atgyvenusią “ašį” su Rusija.