Ginčas dėl nedidelės salos Azovo jūroje privertė net diplomatus iš naujo tyrinėti žemėlapius

Teritoriniai ginčai kartais įsiplieskia net toje vietoje, kur jų niekas nelaukia. Šią tiesą dar kartą patvirtino konfliktas dėl Tuzlos salos, esančios Azovo jūroje. Tiek Rusija, tiek Ukraina įrodinėja savo teisybę. Susidariusią situaciją radijo stotis “Vokiečių banga” pavadino “ambicijų karu”.

Traukinys išvažiavo

“Nedidelė smėlio salelė Azovo jūroje privertė diplomatus visoje Europoje dar kartą įsigilinti į žemėlapius, kad jie galėtų įsitikinti, kodėl Rusijoje ir Ukrainoje imta kalbėti apie dar vieną karą dėl Krymo”, - neseniai rašė Kanados laikraštis “Globe and Mail”.

Krymo praradimas Rusijai buvo vienas skausmingiausių momentų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Dėl šios netekties Maskvos politikai iki šiol kaltina buvusį prezidentą Borisą Jelciną.

“Jeigu pasirašant Belovežo susitarimus Jelcinas tuometiniam Ukrainos prezidentui Leonidui Kravčiukui būtų pasakęs, kad Krymas turi atitekti Rusijai, Ukrainos vadovas tokį dokumentą būtų be diskusijų pasirašęs. Bet tokia sutartis sudaryta nebuvo, ir traukinys išvažiavo”, - savaitraščiui “Echo planety” savo mintis praėjusį mėnesį dėstė buvęs Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas, dabar - Rusijos ambasadorius Ukrainoje.

Gamta padarė savo

Rusija vadovaujasi dar caro laikų žemėlapiais, kuriuose pavaizduota visa Tuzlos nerija. Ji ėjo Azovo jūra nuo Krasnodaro krašto Krymo link.

Per kelis dešimtmečius jūra padarė savo darbą - iš visos nerijos liko tik jos smaigalys, galiausiai pavirtęs sala. Bet ji pagal sovietmečio administracinį-teritorinį padalijimą priklausė jau Ukrainai.

Dabar Krasnodaro krašto valdžia teigia sumaniusi tik atstatyti tai, ką sugriovė gamta - supilti naują pylimą ir sujungti jį su Tuzlos sala. Taip esą būtų sustabdytas jūros siautėjimas, nes bangos kasmet nuplauna po kelis metrus Krasnodaro krašto pakrantės.

Rusijos statybininkai, pildami naują pylimą, pademonstravo pavydėtinus tempus. Kai iki salos liko kelios dešimtys metrų, abi slavų valstybes užplūdo emocijų banga.

Ukrainiečiai pylimo statybą įvertino kaip pasikėsinimą į jų valstybės teritorinį integralumą. Rusai įrodinėja, kad jie atstato tik tai, ką suniokojo gamta.

“Echo planety” teigia, jog dar nežinia, ar pylimas duos kokią nors naudą. Tačiau savaitraštis pažymi, kad jis jau padarė daug žalos Rusijos ir Ukrainos santykiams.

Kaltę suvertė iešmininkams

Kai skandalas pasiekė abiejų šalių valdžios viršūnes, Maskva pamėgino suversti kaltę Krasnodaro krašto administracijai, kad ši ėmėsi statyti pylimą, apie tai nepranešusi Rusijos vyriausybei. Bet gubernatorius Aleksandras Tkačiovas atsikirto, kad tam buvo numatyta lėšų iš federalinio biudžeto, todėl apie būsimąją statybą federalinis centras žinojo.

Spręsti konflikto praėjusį mėnesį į Maskvą atskubėjo Ukrainos premjeras Viktoras Janukovičius. Po derybų su kolega Michailu Kasjanovu V.Janukovičius žurnalistus įtikinėjo, kad abi šalys suras kompromisinį sprendimą.

Buvo susitarta, kad abi pusės nesiims jokių vienašališkų žingsnių, kurie konfliktą pagilintų Tačiau emocijos toliau veržiasi per kraštus.

Maskvos ir Kijevo pareigūnai vėl apsibarė, kai ukrainiečiai Tuzlos nerijoje įkasė pasienio stulpus. Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas pareiškė, jog Ukraina tai padarė neteisėtai.

“Kol nėra abiejų šalių pažymėtos sausumos sienos, Ukraina vienašališkai įkasė pasienio stulpus Tuzloje ir tai padarė neteisėtai”, - ministro žodžius, pasakytus Jerevane, citavo agentūra Interfax.

Tuo pat metu S.Ivanovas pareiškė įsitikinimą, kad Rusijos ir Ukrainos derybos dėl Kerčės sąsiauryje esančios nerijos bus sėkmingos. Tačiau kol kas nėra jokių požymių, kad konfliktas bus greitai sureguliuotas.

Užtarimo ieško Vakaruose

“Echo planety” pažymėjo, kad “konfliktas dėl Tuzlos vėl stumtelėjo Ukrainą Vakarų kryptimi”. “Ambicijų karo” išvakarėse Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma nusprendė prisijungti prie ekonominės erdvės, kurioje dominuos Rusija.

Ginčas dėl smėlėtos salelės gali šiuos Kremliaus planus smarkiai sujaukti, nes daugumą Ukrainos politikų Rusijos veiksmai Azovo jūroje, anot vieno jų, “smarkiai įžeidė”.

Kai kurie veikėjai Kijeve paragino netgi vėl įsigyti atominį ginklą, kurio Ukraina savo noru atsisakė. “Su mumis visai kitaip būtų skaitomasi, jei turėtume nors vieną atominę bombą”, - šiuos Ukrainos politiko, panorusio likti anonimu, žodžius citavo agentūra Interfax.

Ukrainos valdžia kreipėsi pagalbos ir į NATO. Mat kai ši šalis atsisakė atominio ginklo, jos saugumą apsiėmė garantuoti ne tik Rusija, bet ir Vakarų valstybės - JAV ir Didžioji Britanija.

NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas atsisakė būti tarpininku ginče tarp dviejų slavų valstybių, bet žadėjo prisidėti, kad konfliktas būtų sureguliuotas.