Šiandien atiduodame pagarbą  vienai didžiausių vertybių – laisvei – ir nulenkiame galvas prieš tuos, kurie dėl jos paaukojo gyvybes.

Vakar, Sausio 13-osios išvakarėse, kunigo Roberto Grigo maldos žodžiai skambėjo lygiai taip pat tvirtai, kaip ir prieš 21-erius metus, mūsų tautai mirtino iššūkio akivaizdoje. Tuos žodžius kartojome visi: mes, iš įvairių šalies kampelių į Vilnių ginti Parlamento atskubėję savanoriai, politikai, visa tauta.

Buvome tvirti, nes visa širdimi troškome laisvės, ir prieš tą troškimą nublanko kitos vertybės. Tomis dienomis kiekvienas buvome pasirengę mirti.

O kaip gyvename šiandien?

Prieš keletą dienų išgirdome šokiruojantį pranešimą, neva 70 procentų lietuvių Nepriklausomybę iškeistų į geresnį materialinį gyvenimą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kažkam naudinga skleisti paniką ir menkinti pasitikėjimą Lietuvos valstybe. Juo labiau, kad neobolševikai jau atvirai pila purvą, teigdami esą prie televizijos bokšto šaudė ne sovietai, o mes patys – vieni į kitus.

Jei šie sociologų tyrimai teisingi, tuomet privalome rimtai susimąstyti, o pirmiausia mes, valdžios atstovai.

Turime ir daugiau iššūkių. Galvas keliantys lietuviškieji talibai grūmoja kumščiais kitokiems negu jie, anarchistai tikina, kad valstybės iš viso nereikia. Tai ko iš tiesų mes norime?

Man atrodo, kad mes mažai kalbame apie tai, kas su mumis atsitiko per tuos du dešimtmečius. Jei laisvę mes suprasime tik kaip išorinę nepriklausomybę nuo kažko, tada tikros laisvės niekada neįgysime.

Dar Imanuelis Kantas pastebėjo, kad laisvė yra ne duota, o užduota. Paprastai kalbant, ne laisvi gimstame, o privalome tapti laisvi.

Mes negalime pasirinkti kitokio kūno, nei esame gavę, bet savo atsakomybę galime laisvai plėtoti. Ši nuostabi galimybė leidžia mums keisti pasaulį!

Tačiau laisvė yra lygi ir gėriui, ir blogiui. Ji pastato mus moralinio apsisprendimo kryžkelėje.  Jei renkamės neatsakingai, laisvė virsta savivale, įžiebia nesantaiką, kursto karus, veda į skurdą.

Tenka tik apgailestauti, kad negatyvi laisvės samprata į mūsų sąmonę taip giliai įleidusi šaknis.

Kas kaltas, kad Lietuvoje daug neapykantos, pavydo, godumo? Kodėl norime tik imti, o dalintis dar nelabai sugebame? Kodėl mūsų valstybėje stinga teisingumo?

Galime dėl visų nelaimių kaltinti sovietmečio palikimą, blogą valdžią, sociologus, matomus ir nematomus priešus, kaimynus, vieni kitus. Tačiau svarbiausios blogio priežastys dažniausiai glūdi mūsų sąmonėje. Todėl pirmiausia turime susivokti, kas esame, kovoti su neišmanymu, ieškoti teisingesnių sprendimų.

Valstybės Nepriklausomybės vėliavą mes nešame kartu, o laisvės ir atsakomybės naštą – asmeniškai.

Todėl atsakomybę privalome ugdyti kiekvienas, pradedant politikais, valstybės tarnautojais ir baigiant paprastais piliečiais. Tai darykime gerbdami Sausio 13-osios aukas ir didžiausią savo vertybę – laisvę.

Be laisvės nėra kūrybos, nėra laimės. Be laisvės žmogus – tik pilkas šešėlis.

Laisvė nebus pilna, jei šalia bus nelaisvų – tai pirmojo Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės premijos laureato Sergejaus Kovaliovo žodžiai. Džiaugiuosi, kad tokią premiją pagaliau įsteigėme – gal tai paskatins mus dažniau ir giliau pakalbėti apie laisvę.

O šiandien nuoširdžiai linkiu mums visiems: skleiskime savo laisvę atsakingai – ne stumdydamiesi alkūnėmis ar sugniaužę kumščius, o atsigręžę vieni į kitus!