Socialinio draudimo valdybos ("Sodros") direktorius Mindaugas Mikaila paleido į gyvenimą frazę, kad "Sodrai" gali būti "kaput". Negaliu nepasidalinti keletu pastebėjimų šia tema.

Trumpalaikiai veiksmai

Dar prieš metus tas pats šiandien "kaput" skelbiantis valdybos pirmininkas sakė, kad "Sodra" turi ieškoti išeičių ir siūlė jas besiformuojančiai naujajai koalicijai.

Tarp išeičių buvo įmokų didinimas, įmokų bazės plėtimas ir pervedimų į privačius pensijų fondus mažinimas. Deja, nebuvo išlaidų mažinimo. Nes tam neva reikėtų keisti įstatymus. Lyg kitoms priemonėms nereikėjo...

Išskyrus liberalus, kitiems tai akių tuomet, deja, nebadė. Mano išvada viena - jei šiais klausimais turime tabu, greit ateina ir kaput.

Tai turėtų pamokyti ir atvėsinti kai kuriuos šiandienos politikus. Deja, daug kas šiandien vis dar gyvena su tabu.

Kai kurie teigia, kad mažinti pensijų ir kitų socialinių išmokų negalima visai (taip teigia oponuojantys Vyriausybei iš kairės). Vyriausybės dauguma (visų pirma konservatoriai) mano, kad išmokų mažinimas, kuris siūlomas šiandien, yra tai, kas įmanoma, ir daugiau išmokų mažinti nebegalima.

Abu požiūriai, bijau, gali priartinti minėtąjį kaput. Vienas greičiau, o kitas - lėčiau.

Norint išgelbėti "Sodrą" ir dabartinių pensininkų pensijas reikia su "Sodros" problemomis kovoti atsižvelgiant į tikrą realybę, o ne virtualią politinę realybę, kurios apraiškos šiandien gali tapti net svarbesnės priimant sprendimus.

Būsimų pensijų gelbėjimas

Dar prieš metus buvo, o kartais ir dabar vis iškeliama mintis, kad kaupiamieji pensijų fondai - nepasiteisinęs eksperimentas.

Šalia ideologinių ir nelabai vykusių ekonominių argumentų pasitelkiama ir aritmetika: "Sodros" pensijos didėjo greitai, o pensijų fonduose buvo visko - pakilimų ir nuosmukių.

Taip užmirštama, kad kaip tik "Sodros" sistema yra socialistinis eksperimentas. Be to, jis žlugęs nuo pat jo sumanymo.

Tai, kad per paskutinius ketverius metus "Sodros" pensijos išaugo beveik dvigubai, yra ne "Sodros" sėkmės iliustracija (o būtent taip buvo bandoma pateikti). Atvirkščiai - tai "Sodros" neadekvatumo iliustracija.

Vertėtų neužmiršti, kad "Sodros" sistema yra nuosavybę nusavinanti, bet jos nesukurianti. Vienintelė nuosavybė, kurią turi "Sodros" išmokų gavėjai - tai teisę į dar neuždirbtas įmokų mokėtojų pajamas. Jokios kitos nuosavybės de facto nėra ir niekada nebuvo.

Norint spręsti aprūpinimo senatvėje problemas ilgalaikėje perspektyvoje, reikia ne gelbėti "Sodrą", o galvoti, kaip ją "išmontuoti".

Yra du tikrieji keliai sąžiningai ir teisingai pasiekti saugios ir turtingos senatvės tikslą. Pirmasis - tai kaupimas savo senatvei. Galima kaupti asmeniškai, galima instituciškai - per pensijų fondus. Dabartinės "Sodros" įmokos, jei jos būtų kaupiamos, kiekvienam iš mūsų užtikrintų, ko gero, kelis kartus turtingesnę pensiją nei dabartinė gaunu-pravalgau "Sodros" sistema.

Čilėje ši reforma padaryta prieš 28 metus. Lietuvoje pirmieji žingsneliai privačių pensijų link, deja, pristabdyti ir suspenduoti.

Kartų solidarumas

Ne mažiau svarbus sisteminis būdas senatvės problemoms spręsti -  tikrasis kartų solidarumas. Jis pasireikšti gali ne valstybėje, o šeimoje.

Šiandien, jei išauginai gerus, protingus, darbščius, teisingus ir atsakingus vaikus, jie savo mokesčiais išlaikys visus. Įskaitant tuos, kurie nepasistengė savo vaikų išauklėti tinkamai. Dėl to paremti savo tėvus galimybių lieka mažiau.

Be abejo, niekas nenori priklausyti nuo kitų žmonių, net jei tai tavo vaikai. Tačiau tai ir yra didysis paradoksas, nes šiandien visi pagyvenę žmonės yra priversti priklausyti nuo darbingo amžiaus žmonių. Pastarieji gi nesijaučia skolingi. Nepakeitus "Sodros", tas pats bus ir pasikeitus kartoms.

Norėdami išbristi iš šios ir ekonomiškai, ir psichologiškai nestabilios situacijos turime turėti ir realizuoti planą, kaip "Sodros" sistemą ilgainiui pakeisti privačiu kaupimu ir kartų solidarumu šeimose.

Šis tekstas paskelbtas R.Šimašiaus interneto dienoraštyje.