Žudymas pateisinamas trimis atvejais

Metai prasidėjo ne nuo linksmybių. Turiu galvoje ne tik kraupųjį atvejį su šuliniu, bet ir kitus, kuriems nedaug trūko iki panašios baigties. O  kiek mes dar tokių atvejų nežinome? Negerai visa tai, labai labai negerai. Ką daryti?

Su dviem nužudytais vaikučiais susiję keli mįslingi atvejai. Kodėl "tėvas", kol gėrė, nesiėmė smurto – kiek aiškiau. Kiekvienas kuris žino, kas yra stiprus alkoholizmas, suvokia, kad "balti arkliai" pasirodo ne geriant, o staiga nustojus. Žmogus negėrė jau ketvirtą dieną, tad galvoje galėjo ir pasimaišyti. Ar tai susiję su tuo, kad alkoholio neliko degalinėje, kur jis visada pirkdavo, neaišku, bet galėjo būti ir taip. Kodėl motina, išvyta iš namų, nepasiėmė vaikų ar nepakvietė kaimynų, nors matė, kad gali būti visaip? Kodėl nei medikai, nei policininkai nebandė gelbėti patys, o laukė gelbėtojų? Kodėl Prezidentė, paskelbusi apie naujos biurokratinės vaikų priežiūros institucijos steigimą, po dviejų dienų ėmė tai neigti?

Nereikia naujų institucijų, pakanka užtikrinti efektyvų esamų funkcionavimą. Pasirūpinti geromis algomis, transportu, pasamdyti daugiau darbuotojų. Kiekvienoje seniūnijoje turi būti namai, kur terorizuojamos motinos su vaikais galėtų prisiglausti, dabar jos tiesiog neturi kur dėtis, tad tyliai kenčia. Turi būti užtikrintas jau priimto įstatymo dėl smurto artimiausioje aplinkoje veikimas.

Kai kurios "žvaigždės" išsyk prabilo apie mirties bausmės grąžinimą. To negalima leisti dėl trijų priežasčių. Pirma: tai neveiks. Žmogui, kuris daro tokį nusikaltimą, jau į viską pasaulyje nusispjaut. Antra: tai pakels prievartos ir teroro (nors ir valstybės vardu) foną visuomenėje, ir šiaip jau nemenką. Trečia: pagalvokime, kokią žinią perduoda mirties bausmė. Ogi tą, kad esant tam tikroms aplinkybėms žudyti yra teisėta. Jei taip, atsiras asmenų, kurie teisėtumą supras savo nuožiūra. Žudymą įmanoma pateisinti, kai gini save, kitus žmones ar tėvynę, visais kitais atvejais – tai yra žmogžudystė.

Nesu detaliau susipažinęs su dabartiniais mūsų kalėjimais, tačiau dar visai neseniai tai buvo totaliai luošinančios ir nužmoginančios įstaigos, tiesiog būsimųjų nusikaltėlių kalvės. Priešingas pavyzdys – Skandinavija. Ten tikima, kad žmogus gali pasitaisyti, todėl jam sudaromos sąlygos, kurių pavydėtų daugybė mūsų skurdžiau gyvenančių šeimų. Net Kinija, laikoma represine valstybe, savo bekraščiuose kalėjimuose stato kažką panašaus į minimiestus: su kioskais, parduotuvėmis, visuomeniniu transportu etc. Tam, kad iš kalėjimo išėjęs žmogus lengviau adaptuotųsi laisvėje. Pas mus išėjus vienintelis kelias – nauji nusikaltimai. Ir, regis, pagrindinė grėsmė valstybei yra ne kokie rusai, o skriaudžiami, mušami ir žudomi Lietuvos vaikai. Tad nevaldiškas dėmesys jiems ir turėtų būti svarbiausias valstybės prioritetas.