Su 1948 m. gegužės 14 d. oficialiai įkurta šiuolaikine Izraelio valstybe didelius lūkesčius siejo ne tik patys žydai, bet ir didžiosios geopolitinės jėgos (JAV ir SSRS), tačiau Sovietų Sąjungoje buvo labai greitai pastebėta, kad apie grįžimą protėvių žemėn svajojančių žydų skaičius yra beprotiškai didelis.

Neatmestina, kad semitų tautos gretose buvo nemažai individų, nuoširdžiai įtikėjusių marksizmu ir gal net norėjusių pakreipti Izraelį komunistinių valstybių pusėn, tačiau faktas yra tai, kad didelė dalis į protėvių žemę išvykti norinčių SSRS žydų paprasčiausiai siekė ištrūkti iš socialistinio rojaus. Dalis jų veikiausiai ir Izraelyje nenorėjo įsikurti. Jie svajojo apie gyvenimą Jungtinėse Valstijose arba Vakarų Europoje, o naujosios valstybės įsteigimas jiems suteikė galimybę, prisidengiant tikru ar tariamu šeimos susijungimu, reikalauti leidimo palikti Sovietų Sąjungą.

Vėlyvaisiais stalinizmo epochos metais (XX a. penktojo dešimtmečio pabaiga – šeštojo pradžia) Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) griebėsi labai agresyvios antisemitinio pobūdžio kampanijos šiam naujam reiškiniui numalšinti, tačiau šias pastangas nutraukė daug kam netikėta Josiaus mirtis.

Aštuntajame XX a. dešimtmetyje žydų klausimas dėl dviejų skirtingų su semitų kilmės žmonėmis susijusių politinių procesų vėl atsirado sovietinės nomenklatūros darbotvarkėje. Pirmojo judėjimo dalyviai, pvz., Aleksandras Iljičius Ginzburgas (1936–2002), veikiausiai siekė reformuoti pačią SSRS, mat nuolat reikalavo sovietinės valdžios gerbti žmogaus teises teoriškai ginantį Helsinkio susitarimą (1975 m. vasara). SSRS vadovybė taip pat buvo palaiminusi šį susitarimą, o A. I. Ginzburgas, kaip ir daugybė kitų disidentų (tiek semitų, tiek kitos kilmės), dažnai reikalavo jo dar ir laikytis.

Antrojo su semitais susijusio socialinio politinio reiškinio dalyviai nebuvo nusiteikę terliotis ir reikalavo galimybių palikti Sovietų Sąjungą, tačiau SSRS valdžios atsakymas dažniausiai būdavo neigiamas. Vėliau šie žmonės buvo praminti „atmestaisiais“ (rus. otkaznik) arba „tais, kuriems buvo atsakyta“ (neigiamai).

Daliai semitų, pasinaudojus „šeimos susijungimo“ dingstimi, galiausiai pavyko emigruoti į kitus kraštus, tačiau neretai atsitikdavo taip, kad žmogus, paprašęs leidimo išvykti, sovietinių funkcionierių žargonu kalbant, „pakenkdavo savo karjeros perspektyvoms“. T. y. apie emigraciją iš SSRS garsiai prabilęs žmogus labai greitai (arba beveik iškart) netekdavo turėto darbo ir privilegijų, gaudavo šaukimą į karo tarnybą bei būdavo „apdovanojamas“ šmeižikiško pobūdžio kampanija sovietinėje žiniasklaidoje. Tokiems asmenims neretai tekdavo ieškotis prastesnio darbo (pvz., valytojo), o patiems triukšmingiausiems ir labiausiai užsispyrusiems būdavo pateikiami oficialūs kaltinimai.

Bene žymiausias žmogus, kurį ištiko ši lemtis, buvo Anatolijus Borisovičius Šaranskis (1948), dar žinomas kaip Natanas Šaranskis. 1973 m. jis paprašė leidimo išvykti ir netrukus prarado turėtą darbo vietą vadinamajame Dujų ir naftos institute, o dar po kelerių metų jis buvo oficialiai apkaltintas išdavyste.

„29 m. kompiuterių ekspertas p. Šaranskis yra suimtas nuo kovo 15 d. po to, kai vyriausybės leidinys „Izvestia“ paskelbė, kad jį ir kitus žydų aktyvistus amerikiečių diplomatai užverbavo darbui CŽV“, – buvo teigiama „The New York Times“ straipsnyje „Sovietai kaltina svarbų žydų kilmės žmogaus teisių aktyvistą išdavyste“ („Soviet Charges a Key Jewish Human-Rights Activist With Treason“, 1977 m. birželio 2 d.).

Anot naujienų agentūros „Jewish Telegraphic Agency“ straipsnio „SSRS žydų aktyvistai pasmerkė kaltinimus bendradarbiavimu su CŽV“ („Soviet Jewish Activists Denounce Charge They Are Aiding the CIA“, 1977 m. kovo 7 d.), leidinyje „Izvestia“ pateikti kaltinimai daugiausia buvo pagrįsti manifestu, kurį veikiausiai sukūrė į „atmestųjų“ veiklą įsitraukęs gydytojas Sania Lipavskis (Sanya Lipavsky).

Nors A. I. Ginzburgo bei N. Šaranskio bylos buvo atskiros, abiejų jų teismas prasidėjo tą pačią 1978 m. liepos 10 d. Abu jie buvo kaltinami ardomąja veikla (antisovietine agitacija bei propaganda), o N. Šaranskiui buvo pateikti kaltinimai dar ir išdavyste (už ją teoriškai grėsė mirties bausmė). A. I. Ginzburgas buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kolonijoje, o N. Šaranskis trejiems metams kalėjimo ir dešimčiai metų sunkiųjų darbų kolonijoje (bendrai įkalintas 13 m.).

Teigiama, kad atlikdamas bausmę N. Šaranskis dažnai būdavo uždarytas vienutėje ir neretai skelbė bado akcijas. Dėl to jį priverstinai maitino net 35 kartus.

„Aiškiai prisimenu, kad buvau labai silpnas ir nujaučiau artėjančią mirtį. Jie manęs klausdavo, ar teiksiuosi pavalgyti, ir kai atsisakydavau, vienas sargybinis griebdavo man už kojų, kitas suimdavo galvą, kad jie galėtų man į gerklę įgrūsti ilgą žarną“, – pasakojo disidentas („The Jerusalem Post“ straipsnis „Šaranskis prabyla apie sovietinį gulagą, Izraeliui patvirtinus priverstinį kalinių maitinimą“ („Sharansky invokes Soviet gulag after Israel upholds force-feeding of prisoners“, 2016).