Pasaulinis karas buvo laimėtas, antisovietiniai pasipriešinimai Baltijos šalyse nuslopinti, branduolinis ginklas pasigamintas, o po komunistų politinės bei karinės pergalės Kinijos žemėse marksizmo pasekėjai buvo užvaldę nemažą gabalą Žemės rutulio.

Kitas žmogus, pasiekęs tokius laimėjimus, Josifo Visarionovičiaus vietoje veikiausiai būtų pradėjęs galvoti apie išėjimą į pensiją, vaikų ir anūkų ateitį bei gyvenimiškus malonumus, tačiau Kremliaus šeimininkas nesiruošė sustoti. Jis puikiai suvokė, kad jo psichinė bei fizinė sveikata silpsta, tačiau dėl to darėsi tik dar labiau įtaresnis ir nuožmesnis.

Naujoji Josiaus antisemitinio pobūdžio teroro kampanija buvo prasidėjusi dar XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje, o dabar, po kelerių metų, raudonasis caras pajuto poreikį įjungti šiek tiek aukštesnę represijų aparato pavarą.

Besibaigiant 1950-iesiems SSRS valdžia nusprendė suimti žydų tautybės gydytoją Jakovą Giliarjevičių Etingerį (1887–1951), kuris priklausė valstybės vadovus gydžiusių medikų luomui. Šis gydytojas pernelyg atvirai kalbėjo apie Josių (jo pokalbių buvo klausomasi), tačiau netrukus dėl „buržuazinio nacionalizmo“ suimtam medikui buvo pareikšti įtarimai dar ir dėl įsitraukimo į sąmokslą, kurio dalyviai (daugiausia žydų tautybės gydytojai) esą siekia nužudyti svarbiausius SSRS lyderius (įskaitant Kremliaus šeimininką).

Pasakojama, kad per tardymus slaptosios politinės policijos pareigūnas Michailas Dmitrijevičius Riuminas, taip žiauriai kankinęs Jakovą Giliarjevičių, kad šis bemaž įskundęs visus garsiausius žydų kilmės gydytojus Maskvoje ir galiausiai pats iškeliavęs pas protėvius.

1951 m. liepą Michailas Dmitrijevičius nusiuntė žinutę Josiui, kurioje teigė, kad jo tiesioginis viršininkas, Abakumovų giminės atstovas Viktoras Semionovičius (1908–1954) pats sąmoningai nužudė gydytoją, siekdamas nuslėpti medikų sąmokslą prieš Sovietų Sąjungos vadovus.

Gavęs šią žinią, Josius tuojau pat įsakė savo didžiūnams – Malenkovų giminės storuliui Georgijui Maksimiljanovičiui (1902–1988) ir Berijų šeimos sadistui Lavrentijui Pavlovičiui (1899–1953) – „ištirti“ šį klausimą, tad netrukus SSRS valdžia Viktorą Semionovičių (kuris anaiptol nebuvo šventasis) suėmė.

Ignatjevų giminės ainis Semionas Denisovičius (1904–1983) tapo naujuoju ir paskutiniuoju Josiaus slaptųjų tarnybų vadovu, o viršininko „sugedimą, kompetencijos stoką ir ištvirkimą“ neva atskleidęs Michailas Dmitrijevičius, buvo paaukštintas.

1952 m. SSRS visuomenę supurtė nauja areštų, įkalinimų ir tardymų banga, kuria buvo siekiama patvirtinti teorijas, jog geriausi ir labiausiai nusipelnę Sovietų Sąjungos medikai siekė nužudyti Josių bei kitus komunistinės utopijos valdžios atstovus.

Ekspertai spėja, kad tuo metu naujosios smurto bangos katalizatoriumi galėjo tapti „netikėtai“ atrastas medicinos darbuotojos, kardiologe įvardinamos, Lidijos Fiodorovnos Timašuk (1898–1983) pranešimas aukštesnėms instancijoms.

Jame ji rašė, kad kolegos gydytojai netinkamai rūpinęsi potencialaus Josiaus įpėdinio ir nusikaltimų bendrininko Ždanovų giminės atstovo Andrejaus Aleksandrovičiaus (1896–1948) sveikata. Ji tvirtinusi, kad esą „draugą Ždanovą“ žudęs vadinamasis miokardo infarktas, tačiau kiti gydytojai su jos teorija nesutikę bei privertę ją pakoreguoti diagnozės išvadas. Andrejus Aleksandrovičius turėjo daug ilsėtis, tačiau gydytojai rekomendavo jam fizinių pratimų bei masažų terapiją ir po poros dienų šis caro favoritas užvertė kanopas. Tuo metu (1948) Lidijos, kuri, kaip spėjama, galėjusi būti slaptosios politinės policijos agentė, žinutė nesulaukė didesnio Josiaus susidomėjimo, tačiau jis ją pasiliko ateičiai.

Naujoji Josiaus teroro ir „valymų“ kampanija buvo nukreipta daugiausia prieš semitų kilmės asmenis bei medicinos mokslo atstovus, tačiau „valymai“ palietė ir kitų kategorijų asmenis. Antai Josiaus asmeninės apsaugos vadovas Nikolajus Sidorovičius Vlasikas (1896–1967) buvo suimtas, kilus įtarimams, kad per jo rankas galėjo pereiti Lidijos pranešimas. Nikolajus jį esą tuojau pat turėjo parodyti carui, bet dėl kažkokių priežasčių to nepadarė.

Surasti patikimų įrodymų, leidžiančių patvirtinti fundamentalaus, visa apimančio, sionistinio ir veikiausiai JAV slaptųjų tarnybų diriguojamo sąmokslo, nukreipto prieš SSRS nomenklatūrą egzistavimą, tardytojams nepavyko, tačiau ramybės Josiui tai neatnešė. Jis vis labiau niršo ir ėmė grasinti savo slaptųjų tarnybų funkcionieriams, kuriuos kaltino kompetencijos stoka.

1953 m. sausį, likus kelioms savaitėms iki Josiaus mirties, naujoji teroro banga buvo pakelta dar vienu laipteliu aukščiau, kai „TASS“ ir „Pravda“ (liet. „Tiesa“) pradėjo isterišką antisemitinio pobūdžio viešųjų ryšių kampaniją.

„Dauguma teroristinės grupuotės narių – Vovsis, B. Koganas, Feldmanas, Grinšteinas, Etingeris ir kiti – buvo papirkti amerikiečių žvalgybos. Jie buvo užverbuoti amerikiečių žvalgybos padalinio – tarptautinės žydų buržuazinės nacionalistinės organizacijos „Joint“. Šios sionistinės šnipų organizacijos, kuri savo niekingą veiklą dangsto labdara, begėdiškas veidas buvo absoliučiai demaskuotas“, – skelbė 1953 m. sausio 13 d. „Pravdos“ straipsnis, pavadintas „Niekingi šnipai ir žudikai prisidengę profesorių gydytojų kaukėmis“ („Podlye špiony i ubiicy pod maskoi professorov- vračei“).