Muzika turi ypatingą galią. Ji gali nušluoti tironiškas santvarkas. Tą žinojo dar Senojo Testamento autoriai, padovanoję mums istoriją apie tai, kaip žydai trimitais sugriovė Jericho miesto sienas. Tą žino visi, kurie domisi istorija – ne Černobylis, ne naftos kainų kritimas ir ne SSRS intervencija į Afganistaną sutriuškino Raudonojo maro imperiją. Tą padarė rokas.

Ne mažiau svarbi muzika yra ir rinkimų kampanijų metu. Tinkamai parinkta daina ne tik sutelks politinius šalininkus, bet ir į pasąmonę abejingiems piliečiams kals jūsų žadamą viziją. Pas mus neįprasta pasitelkti popdainas savo politinėms kampanijoms, paprasčiau parašyti dar vieną knygą apie Holokaustą, bet, kaip sakoma, "visada būna pirmas kartas". Norėtume rekomenduoti dešimt nuostabių kūrinių, kurie tiktų bet kurios politinės krypties kandidatui.

10. Giuseppe Verdi, "Triumfo maršas" ("Aida", 1871). Klasikinė muzika yra slidus reikalas. Visų pirma todėl, kad ji nėra itin populiari tarp "paprastų žmonių". Antra, ją reikia išmanyti, žinoti, kas sukūrė kūrinį, kas pirmasis atliko, kas įrašė, kuris atlikimas ir įrašas geriausias. Išmanyti šią meno sritį reikia įdirbio. Sumaniai parinktas kūrinys padarys savo. Vienas tokių – italų kompozitoriaus operos "Aida" ištrauka "Triumfo maršas". Pati "Aida" jau savaime yra politiška. Siužetas toks – senovės egiptiečiai užpuola kitą Afrikos valstybę, prisiplėšia grobio ir grįžta namo, kur šlovinami būtent šiuo maršu. Jį girdėdami, rinkėjai ims svajoti apie kylančią ekonomiką ir provakarietiškas separatistines respublikas Čečėnijoje bei Kaliningrade ir visa tai jiems žadėsite jūs, žmogus, žvelgiantis iš rinkimų plakato.

9. Richardas Wagneris, "Valkirijų skrydis" ("Valkirijos", 1870). Šis kūrinys siejamas su žymia scena kino istorijoje. Filme "Šių dienų apokalipsė" ("Apocalypse Now", 1979), skambant "Valkirijų skrydžiui" JAV oro kavalerija, vadovaujama pulkininko Billo Kilgore‘o ( akt. Robertas Duvallis) iš kulkosvaidžių spirgina Vietnamo komunistus. Be to, sakoma, jog R.Vagnerio kūrybą dievino knygos "Mano kova" ( "Mein Kampf", 1925) autorius. Ir aiškinti nereikia, kokiems politikams šis kūrinys labiausiai tiktų.

8. "Fleetwood Mac", "Don‘t Stop" ("Rumours", 1977). Optimistiškas kūrinys kviečia negalvoti apie vakarykščius vargus ir žvelgti į ateitį. Šią dainą XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje savo kampanijai buvo pasirinkęs didysis mergišius ir marihuanos mėgėjas, būsimosios JAV prezidentės vyras Billas Clintonas.

7. "Dead Kennedys", "Kill the Poor" ("Fresh Fruit for Rotting Vegetables",1980). Tai pankroko, absoliučiai anarchistinio muzikos žanro, grupė, tad kvietimą "nužudyti vargšą" reikia priimti kaip sarkazmą. Visgi, jeigu turite stiprų humoro jausmą ir žavitės Margaret Thatcher bei Ronaldu Reaganu, galite pasirinkti šį kūrinį, rinkėjai įvertins jūsų atvirumą.

6. Ta pati grupė ir albumas. Daina "California Uber Alles". Dar viena ironiška daina, savo pavadinimu primenanti Trečiojo reicho himną ir pasakojanti apie realų politiką Edmundą Geraldą "Jerry" Browną Jaunesnįjį, kuris XX. a. 8-ojo dešimtmečio viduryje bandė tapti demokratų kandidatu į JAV prezidento postą, tačiau pralaimėjo Jimmy Carteriui. Daina piešia viziją, kas būtų, jeigu ponas J.Brownas būtų išrinktas prezidentu – ogi JAV taptų totalitarine hipių valstybe, primenančia aprašytąją romane "1984".

5. Muddy Watersas, "Got My Mojo Working" (1957). Bliuzo klasika. Nesiunčia jokios politinės žinutės, bet tinka kaip mantra, skirta rinkėjams kerėti, mat "Mojo" JAV žargonu reiškia talismaną ir burtus.

4. "Depeche Mode", "Personal Jesus" ("Violatior", 1990). Lyrinis subjektas šaukiasi savo vienintelio asmeninio Jėzaus, kuris juo pasirūpintų. Posovietinėje erdvėje yra ryškus rinkėjų, turinčių baudžiauninkų mentalitetą, sluoksnis. Jiems reikia pono, kuris jais pasirūpintų, t. y. duotų darbo, duonos, pasodintų porą medžių, paklotų naujas plyteles gatvėje ir dar paglostytų galvas. Jeigu taikotės į šią rinkėjų grupę, tai kūrinys kaip tik jums.

3. "Rage Against The Machine", "Wake Up" ("Rage Against The Machine", 1992). Visa roko muzika yra daugiau ar mažiau kairuoliška – nuo centro hipių, dainavusių apie laisvą meilę ir taiką, iki kraštutinių pankų, neturėjusių jokios ateities vizijos, pripažinusių vien esamos tvarkos griovimą dėl smagumo. Tačiau nėra jokios kitos tokios šlykščiai bolševikinės grupės kaip "Rage Against The Machine". Jie turėjo įžūlumo ant savo debiutinio albumo pavaizduoti Thich Quangą Ducą – budistų vienuolį, kuris, 1963 m. protestuodamas prieš Vietnamo karą, viešai susidegino Saigono gatvėje. Vis dėlto debiutiniame albume esančios dainos yra pirmiausia ne ideologinė propaganda, o tiesiog puikus hiphopo ir roko kokteilis, kuris gerai skamba fone tiek anarchistams deginant automobilius, tiek policijos pareigūnams šaudant guminėmis kulkomis į streikuotojus. Daina "Wake Up", kurios pagrindinė melodija "pasiskolinta" iš "Led Zeppelin" šedevro "Kashmir" (1975), kviečia pabusti, griebtis radikalių permainų.

2. Bruce‘as Springsteenas, "Born in the USA" ("Born in the USA", 1984). Šiame kūrinyje pasakojama apie Vietnamo karo veteraną, kuris grįžta į savo šalį ir pamato, jog ji yra mėšle. Nepaisant to, daugelis klausytojų šią dainą laiko patriotiška ir per atlikėjo koncertus stadionuose vieningai ją dainuoja jau 30 metų. Savo ruožtu skeptikai mėgsta burbėti, jog tai daina ne apie patriotizmą, o – kritika JAV vidaus ir užsienio politikai. Kad ir kaip būtų, per savo antrosios kadencijos kampaniją šį kūrinį naudojo ir R.Reaganas. Jeigu jūsų prioritetas ES, NATO, bendradarbiavimas su JAV, nebijokite naudoti šios dainos, tai ypač erzins ir pykdys jūsų oponentus.

1. "Tomoyasu Hotel", "Battle Without Honoror Humanity", 2003. Šis trumpas, bet smagus japonų grupės instrumentinis kūrinys vien savo pavadinimu pasiųs rinkėjams ir oponentams žinią, kad jūs valdžios sieksite nuožmiai, negailestingai, tačiau tuo pat metu stilingai ir rafinuotai, o tai jau tam tikras braižas, kurį belieka populiarinti. Šis kūrinys ne tik skambėjo Quentino Tarantino filme "Nužudyti Bilą" ("Kill Bill", 2003), "Mūšis be garbės ar žmogiškumo" yra tiesioginė aliuzija į 1973 m. Japonijos filmą apie jakudzų mafiją, kuris laikomas geriausiu darbu šia tema ir Tekančios Saulės šalyje garbinamas ne mažiau už "Krikštatėvį" ("The Godfather", 1972). Juolab jakudzų metodai politikoje ne tokie ir reti.