Žvalgyba skaitmenizuojasi ir eina į „mases“. Jei „senais laikais“ vykdyti pasikėsinimų būdavo siunčiami profesionalūs žudikai, apie kurių parengimo lygį sklido legendos, tai šiandien diversijoms ir net žmogžudystėms samdomi civiliai, kuriuos šnipai lyg žuveles gaudo socialiniuose tinkluose. Paradoksalu, bet galutinis rezultatas, nepaisant vykdytojų „prastos kokybės“ ir dažnų nesėkmių, žvalgybos tarnybas vis tiek tenkina: profesionalumo stoką atsveria masiškumas, o nesėkmė paverčiama pergale – rezonansas bet kuriuo atveju užtikrintas, skleidžiama baimė, panika ir abejonės mūsų gebėjimu pasipriešinti.
Ką Rusijos žvalgybos sąmokslas Lietuvoje nužudyti baškirų nacionalinio išsivadavimo veikėją Ruslaną Gabasovą ir Ukrainos rėmėją Valdą Bartkevičių atskleidžia apie pačią slaptųjų tarnybų metodiką ir jos naujoves, „Kauno dienai“ pasakojo tapatybės nenorėjęs atskleisti buvęs Valstybės saugumo departamento aukšto rango kontržvalgybininkas.
– Lietuvoje naujiena apie atskleistą pasikėsinimą skamba šokiruojančiai, bet apskritai žvalgybos tarnybų praktikoje tai nėra kažkas labai išskirtinio?
– Žinoma, tokio tipo operacijos nėra kasdienybė, bet jos buvo vykdomos visais laikais, įskaitant ir šiandieną. Rusija mėgsta parodyti galią, žudydama jai netinkamus žmones kitose valstybėse. Prisiminkite, kad ir Levo Trockio pavyzdį.
– Vladimiro Putino valdymo metu įvykdyti garsūs pasikėsinimai Jungtinėje Karalystėje ir kitur Europoje, o diversijos ES šalyse tapo vos ne kasdienybe, tačiau negirdime tokių naujienų iš JAV. Kodėl?
– Pirmiausia, JAV kontržvalgybos pajėgumai nepalyginamai didesni už europiečių. Rusai prisibijo ir Migracijos tarnybos, kuri JAV ir anksčiau buvo stipri, o dabar tapo dar galingesnė. Be to, JAV yra galingiausia valstybė ir ją supykdyti yra didelė rizika. Donaldui Trumpui ir taip užtenka problemų namie, o jei dar kiltų skandalas dėl to, kad rusų šnipai kažką nužudė, niekas nežino, kokia gali būti prezidento reakcija, jei jis nuspręstų už tai nubausti Rusiją.
– Lietuvoje rengtos operacijos taikiniai buvo du visiškai skirtingi žmonės – aktyvistas iš Rusijos ir lietuvis savanoris, kuris dažniausiai būna ne Lietuvoje, o Ukrainoje. Be to, abu taikiniai neatrodo labai „vertingi“, palyginus su ankstesniais rezonansiniais pasikėsinimais. Kodėl toks pasirinkimas?
– Galima atsakyti taip: o kodėl ne? Abu yra Kremliaus režimo priešai. Rezonansas bet kuriuo atveju užtikrintas. Tuo pačiu siunčiami net keli signalai: pabėgimas iš Rusijos negarantuoja saugumo; aiški žinia nacionalinio išsivadavimo judėjimų rėmėjams Rusijoje; pagalba Ukrainai gali būti žiauriai baudžiama ir, žinoma, Lietuvos pažeminimas, jei mūsiškiai nebūtų sutrukdę pasikėsinimui. Rusija toli gražu ne visada renkasi tokias figūras, kaip buvęs saugumietis Aleksandras Litvinenka. Kad ir dėl to, kad tokie žmonės saugomi, o šį kartą pasirinkti du žmonės, kuriuos rusai, matyt, laikė lengvais taikiniais.
– Karo ukrainoje metu masiškai pasipylė pranešimai apie tai, kad įvairiausioms užduotims žvalgybos naudoja nebe profesionalus, o socialiniuose tinkluose verbuoja atsitiktinius žmones. Tai naujas slaptųjų tarnybų darbo standartas?
– Taip, tai tapo įprasta taktika dėl paprastos priežasties – tai apsimoka. Pastangų nedaug, išlaidų taip pat, o kartais beveik visai nėra, o rezultatas – masė patiklių, tavo nurodymus vykdančių „klounų“. Taip, jie nieko nemoka, taip, juos dažniausiai sugauna, bet jų daug ir tai vienam, tai kitam pavyksta įvykdyti užduotį. Jei dabar dirbčiau, turbūt pats naudočiau šį būdą.
Klasikine prasme, žvalgybos operacijos visada būdavo sudėtingos, reikalaujančios daug laiko, žmonių ir neretai išlaidų – infiltruotis į tam tikrą aplinką, identifikuoti tau reikalingus žmones ir taip toliau. Siųsti tam reikalui profesionalų žvalgą – pavojinga, nes jis yra labai vertingas, daug „kainuoja“. Karo metu tai dar sudėtingiau.
Tuo metu mūsų aptariamas metodas, žinoma, tinkantis tik tam tikram užduočių spektrui, visgi siūlo labai plačius „medžioklės plotus“. Nusitaikai į tam tikrą socialinį sluoksnį, ieškai neišsilavinusių, vargingai gyvenančių žmonių arba tiesiog tų, kuriuos lengva apkvailinti. Pavyzdžiui, neretai smulkioms diversijoms verbuojami paaugliai, kurie nemąstydami susigundo visai nedideliais pinigais. Tam, kad kur nors padėtum sprogmenį, nebūtina verbuoti inžinieriaus – tai gali padaryti bet kas.
Plius, Europoje rusai sėkmingai išnaudoja Šengeno erdvę. Pastaruoju atveju operacijai Lietuvoje juk buvo užverbuoti agentai iš įvairių valstybių. Į Lietuvą be jokio vargo gali atvykti bet kurios ES šalies pilietis ir mūsų teisėsauga ir kontržvalgyba apie jį nieko nežinos. Minusas čia gali būti tik toks, kad reikia visgi panašios kultūros atstovo, kad pernelyg nekristų į akis. Geriau žmogus, kuris yra panašaus mentaliteto, komfortiškai jaučiasi „darbo“ aplinkoje ir netraukia bereikalingo vietinių dėmesio. Kriterijai, šiaip ar taip, priklauso nuo operacijos sudėtingumo.
– Kaip suvilioti eilinį žmogų dirbti priešiškai žvalgybai? Kokios silpnosios vietos išnaudojamos?
– O į ką taikosi ir kodėl tokie sėkmingi yra telefoniniai sukčiai? Atrodytų, seniai visi žino apie įvairiausius sukčiavimo metodus, visuomenė nuolat apie tai perspėjama, o sukčiai iš esmės tais pačiais būdais kasmet vis tiek apgauna stulbinamą skaičių žmonių. Metodika yra labai panaši. Taip sakant, žmonija ne tokia protinga, kaip pati apie save galvoja.
Kaip jau minėjau, kuo „paprastesnis“ žmogus – tuo geriau. Jam reikia pinigų – dar geriau. Jis piktas ant viso pasaulio, nes yra nevykėlis – nuostabu. Sakykime, nori surengti diversiją arba net teroro aktą Vakarų Europoje. Vienas paprasčiausių būdų – susirasti kokį nors varganą migrantą.
Išnaudojamas žmogaus patiklumas. Iliuzija, kad pasaulyje iš tiesų yra toks dalykas, kaip lengvi pinigai. Tai nebus tiesmukas pasiūlymas ką nors nužudyti – net ir nedidelio proto žmogus nesusivilios. Pradedama nuo smulkių dalykų – pristatyti siuntinį, kažką padėti slaptavietėje. Šitaip žmogus įpratinamas klausyti nurodymų, pelnomas jo pasitikėjimas. Tada galima pereiti prie rimtesnių užduočių – diversijų ir net pasikėsinimo.
Galų gale, tam tikrais atvejais, žmogų galima įtikinti, kad tai visai ne diversija ar teroro aktas. Reikia sukelti gaisrą svarbioje įmonėje? Surask nepatenkintą darbininką, užjausk jį, pasiūlyk atkeršyti ir dar iš to pasipelnyti. Motyvai gali būti įvairūs.
– Atrodytų, žmonės visgi turėtų suprasti, kaip kyla rizikos lygis?
– Todėl reikia agentą įtikinti, kad juo rūpiniesi, kad parengei užtikrintus atsitraukimo kelius. Visa tai melas. Žvalgas puikiai žino, kad tą bėdžių sugaus. Na ir kas? Jis nuo pat pradžių buvo vienkartiniu įrankiu. Svarbiausia yra tai, kad tokių žmonių yra labai daug ir juos apkvailinti labai lengva. Jei rusų šnipas pajus, kad verbavimo taikinys „galvotesnis“, kad svarsto, abejoja ir įtarinėja – veikiausiai mes sumanymą ir pereis prie kito objekto. Nebent būtent tas konkretus žmogus labai reikalingas.
– Operacijai Lietuvoje buvo verbuojami žmonės iš berods penkių valstybių. Ankstesniais laikais tai būtų buvusi didžiulė ir sudėtinga operacija, o dabar pakanka vieno žmogaus su išmaniuoju telefonu, kuriam net iš Rusijos išvažiuoti nereikia?
– Taip. Technologinis progresas. Telekomunikacijos – labai galingas dalykas. Tinka viskas, kur yra daug žmonių – socialiniai tinklai, „Telegram“ kanalai ir grupės, net internetinių žaidimų bendruomenės.
– Kaip su tuo tvarkytis kontržvalgybai?
– Pirmiausia, dideli analitiniai pajėgumai ir gebėjimas identifikuoti tiek operacijų taikinius, tiek žmonių grupes, kurios gali būti įdomios rusų verbuotojams. Žinoma, realijos diktuoja, kad būtina plėsti socialinių tinklų stebėseną. Tam reikia pasitelkti ir technologijas, ir žmones. Beje, tam taip pat nereikia profesionalių, ilgai mokytų darbuotojų. Pensininkas ar dėl judėjimo negalios darbo negalintis susirasti žmogus puikiai gali tapti tinklų naršytoju ir stebėtoju. Pasaulis nestovi vietoje. Kaip Ukrainoje prisitaikoma prie naujų karo metodų, taip pat tai turi vykti ir slaptųjų tarnybų darbe ir visuomenėje apskritai – žmones reikia šviesti apie naujus pavojus.
Naujausi komentarai